Architektas Aurimas Baužys, nuotrauka Domo Rimeikos
Jau šį savaitgalį į Klaipėdą atvyksta architektūros festivalis „Pastatai kalba“. Artėjant renginiui, pristatome dar vieną interviu su architektais, pasakojančiais apie miesto išskirtinumą, architektūros sluoksnius ir tai, kaip Klaipėda kuriasi šiandien.
Šįkart apie Klaipėdos architektūrą ir miesto savitumus kalbame su architektu Aurimu Baužiu, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos (LASKAO) valdybos nariu. Jo įžvalgos padės atrasti miestą per skirtingus sluoksnius – nuo santykio su vandeniu ir istorija iki dabarties iššūkių bei ateities galimybių.
Klaipėda – miestas (ne) prie vandens
Dažnai sakoma, kad Klaipėda – miestas prie vandens. Kaip Jūs pats apibrėžtumėte šį santykį?
Klaipėda – miestas prie trijų vandenų: Baltijos jūros, Kuršių marių ir Dangės upės. Visi vandenys skirtingi ir visi kuria kitokį santykį su miestu ir miestiečiais. Klaipėdiškiai kasdien jaučia vandens artumą, tačiau, kaip dažnoje anekdotiškoje situacijoje, retai prie jo būna, o dar rečiau naudojasi jo privalumais. Paradoksalu, tačiau upę, mažiausią vandens telkinį, bent akies kraštu mes matome ir prie jos būname dažniausiai. Pačiame centre tvarkomos ir pritaikomos krantinės. Nuo marių miestą skiria uosto teritorija ir tvoros. O jūrai skirti proginiai apsilankymai.
Kokias unikalias galimybes miestui suteikia jo geografinė padėtis ir istorija?
Klaipėda įsikūrusi unikalioje geografinėje vietoje, kur visas Nemuno baseino vanduo per siaurus Kuršių marių vartus, suformuotus žemyno ir unikalios Kuršių nerijos, išteka į Baltijos jūrą. Čia nuo pat miesto įkūrimo atsirado neužsąlantis uostas, sutraukiantis artimų ir tolimų teritorijų krovinius ir keliautojus. Tai mūsų vartai į pasaulį. Kartu šie mainai sukūrė Baltijos jūros regiono uostamiesčių bruožų turintį miestą, kurio senosios dalies urbanistika ir architektūra gerokai skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų.
Klaipėda turi stichišką, net šiek tiek sunkiai prisijaukinamą istoriją. Ką tai reiškia naujakuriams ir miesto tapatumui?
Urbanistiškai ir architektūriškai didžiausi pokyčiai ištiko po Didžiojo gaisro – mūrinio miesto atsiradimas ir plėtra už savo funkcijos netekusių miesto įtvirtinimų ir po Antrojo Pasaulinio karo – visomis prasmėmis naujos Klaipėdos atsiradimas. Paskutinis virsmas iš esmės pakeitė natūralią miesto raidą. Priverstinai išvykus seniesiems gyventojams, apsigyvenę naujakuriai, kartu su itin sparčia pramoninio miesto plėtra, sukūrė atotrūkį tarp senosios ir naujosios Klaipėdos. Taip buvo prarastas tiesioginis ryšys su pačiu miestu ir vandens naudojimo tradicijomis, gebėjimais. Norėdami tapti tikraisiais miesto ir jo vandenų šeimininkais – turime stengtis suprasti, iš kur atėjo, ir nuspręsti, kur link eina šis miestas.
Žvelgiant optimistiškai, kokias didžiausias galimybes šis miestas dar slepia savyje?
Atsigręžti į žmones, kurie kuria ir kurs šį miestą. Visas vandenų, kopų, pajūrio miškų, seno ir naujo pagrindas yra, jis nuolat pagal galimybes prižiūrimas ir niekur nedings. Manau, turėtume parašyti šių dienų Gedimino laiškus sau ir pasauliui, kviečiant kurti šį įdomų miestą ir naująsias jo tradicijas, investuojant į geriausias idėjas ir jų paieškas. Žmones traukia žmonės ir vietos, kuriose jie mielai renkasi. Tai sukuria naujas galimybes.
Memel … Klaipėda … Memel … Klaipėda
Klaipėdos identitetas susideda iš daugybės sluoksnių. Kaip Jūs juos matote?
Klaipėda – tarsi didelė dėlionė – uostamiestis su Dangės, Žiemos ir marių uostu; piliamiestis su piliaviete ir bastionų žiedu aplink senamiestį; žaliamiestis su pajūrio miškais, miesto parkais ir skverais; kurortinės teritorijos Smiltynėje, Melnragėje ir Giruliuose ir tikėkimės ateityje Stariškėje ar bent miestas prie jūros. Šių sluoksnių atsiradimo istorija, raida ir savybės sukuria įvairius naratyvus ir tradicijas, kurias mes galime ir turime pasitelkti kuriant šio miesto pastatus, viešąsias erdves, įstaigas, tradicijas ir t.t. Vietos tapatumo - genius loci - paieškos leidžia atrasti naujas idėjas ir išsaugoti senas vertybes, kurios aktualios ir įdomios tiek vietiniams, tiek atvykstantiems.
Ar, Jūsų akimis, Klaipėda vis dar yra „uostamiestis“ kaip pagrindinis identiteto ženklas?
Tikrai taip. Klaipėda yra ir bus uostamiesčiu. Esminis klausimas – kokiu: industriniu ar kūrybiniu. Pats uostas per tiek metų gerokai pasikeitė. Šiuolaikinės technologijos savo efektyvumu išstūmė daugelį istorinių atviručių atributų – krovą karučiais atvirose ir prieinamose miesto centro krantinėse, jūreivius baruose, gausybę kranų miesto panoramoje, besisukančią švyturio lempą ir t.t. Nors dauguma vizualių ir tradicinių identiteto ženklų išnyko, tačiau miestas yra ir bus susijęs su uostu, o mes atrasime naujus sąlyčio taškus.
Kokia piliavietės, bastionų ir kitų istorinių vietų reikšmė šiandieniniam miestui?
Istorinės vietos svarbios kaip materialus ir nematerialus paveldas. Viena – tai, ką matome ir apčiuopiame, kaip jos veikia kasdienį miesto gyvenimą, kaip jos pagarbiai pritaikomos šių dienų poreikiams. Kita – tai, ką mes suvokiame kaip miesto tapatybę ir savitumą. Piliavietė po truputį atrandama kaip svarbi miestui erdvė, kuri, pavyzdžiui, atkūrus visą žemės pylimų žiedą – bastioną – galėtų tapti ne vien muziejine vertybe, tačiau unikalia vieta miesto renginiams. Bastionų žiedas aplink senamiestį vis labiau atrandamas kaip rekreacinė erdvė. Tačiau pilno jos potencialo mes dar neatrakinome, nes dalis bastionų su poliklinika, Žaliakalnio mokykla yra uždari ir neveikia miesto viešųjų erdvių sistemoje. Darome ir kitas klaidas, pavyzdžiui, geriausias erdves prieš piliavietę skirdami negyvoms automobilių aikštelėms nors alternatyva galėjo būti naujas užstatymas, gyvos krantinės ir kitos žmones traukiančios erdvės ir pastatai. Automobilius galima talpinti ir koncentruotose daugiaaukštėse antžeminėse ar tinkamose vietose įrengtose požeminėse aikštelėse.
Ankstesnių metų renginio akimirka, nuotr. Saulius Prapiestis
Biurų ir logistikos centras „Minijos 181“, nuotr. Norbert Tukaj
Kartais sakoma, kad egzistuoja „trys Klaipėdos“ – uosto, piliavietės ir žaliojo miesto. Ar Jums artimas toks skirstymas?
Toks skirstymas apimantis ekonomiką, istoriją ir rekreaciją yra taiklus. Jis matomas tiek plika akimi, tiek iš paukščio skrydžio ar paieškos sistemų rezultatuose. Iš urbanistinės ir sociologinės pusės tikslingiau išskirti ir nagrinėti kitas „tris Klaipėdas“ – istorinę, centrinę Klaipėdą, naująją, pietinę Klaipėdą bei naujausių laikų rytinius Klaipėdos priemiesčius. Šie „trys miestai“ charakteringi su sava raidos dinamika, savais ritualais, sava kasdiene rutina, tačiau bendrai sudarantys vieną miestą, kurį vadiname Klaipėda.
Kiek Klaipėda gali būti „žaliasis miestas“ – ar miškai, upės slėnis ir kitos gamtinės erdvės yra pakankamai išnaudojamos?
Klaipėda jau yra žalias miestas. Dažnai atrodo, kad mes patys tuo negalime patikėti. Pandemija padėjo atsigręžti į žaliąsias viešąsias erdves. Miestas atgaivino Ąžuolyno, Trinyčių, Skulptūrų parkus bei sukūrė Melnragės kopų parką. Kitos erdvės laukia savo eilės ir kokybiškų idėjų. Kartu labai svarbu vystyti jungtis tarp šių erdvių. Tam reikia ilgalaikio plano ir valios jo laikytis. Jungčių svarbą patvirtino laikinas pėsčiųjų tiltas per Dangę. Anksčiau buvusios tuščios paupio erdvės šiais metais lūžta nuo lankytojų. Žvelgiant į ateitį – miestui reikia apie 9 naujų tiltų ir kitų jungčių, ypač dviračiams. Tai išjudintų miestiečius taip, kaip mes net neįsivaizduojame. Būtina nepamiršti ir pietinės Klaipėdos žaliojo centro, kuris galėtų virsti Klaipėdos centriniu parku. Tokiu pat kokybišku kaip New York’e. Tam reikia atvirų diskusijų, gerų idėjų ir laiko jas įgyvendinti.
Miesto sluoksniai ir architektūrinės detalės. Mūsų santykis su jais
Kaip, Jūsų nuomone, Klaipėdai sekasi derinti istorinį paveldą ir šiuolaikinę architektūrą?
Sekasi sunkiai. Gaila, bet nenorime skirti laiko ir išteklių diskusijoms, idėjoms, kurios padėtų surasti sąlyčio taškus bei sutarti, kokiomis priemonėmis mes tvarkysime senamiestį ir naujamiestį bei kursime naujus pastatus šiose teritorijose. Tam labai pagelbėtų atviri architektūriniai konkursai.
Ar mieste jaučiamas sistemingas požiūris į architektūrą, ar vis dar yra remiamasi pavienių specialistų sprendimais?
Manau paskutiniai dešimtmečiai parodė, kad miestų negalima planuoti mažiausios vertės viešaisiais pirkimais. Klaipėdoje ypač trūksta vadinamos institucinės atminties, kurią ankstesniais laikais įprasmino miestų planavimo institutai bei paminklų konservavimo institutas. Pavieniai specialistai turėtų išpildyti aiškius miesto plėtros bei išsaugojimo planus, tačiau šiuo metu kiekvienas projektas dažnai kuriamas kaip naujas ir unikalus. Pritrūkstame bendrų vardiklių.
Kiek svarbu ugdyti institucinę atmintį ir sistemiškai gilintis į miesto architektūros charakterį?
Itin svarbu. Ypač kalbant apie kokybišką bei naujausiomis tendencijomis paremtą miesto plėtrą bei istorinių miesto dalių išsaugojimą, vieningo miesto įvaizdžio kūrimą, renovacijos procesų suvaldymą. Visas projektavimas atsiremia į kokybiškas užduotis, kurios paremtos ilgalaikėmis strategijomis bei esamos būklės stebėjimais ir vertinimais.
Kokias žaizdas, likusias po Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio, Klaipėda vis dar „nešiojasi“ savo architektūroje?
Pradžiai norėčiau paminėti, kad sovietmečiu buvo sukurta labai daug įdomių ir unikalių pastatų bei miesto kvartalų, kurių nesurasime kituose Lietuvos miestuose. Miestas garsėjo savo raudonų plytų architektūra. Manau, kad pagrindinės žaizdos, likusios po Antrojo pasaulinio karo bei chaotiškos sovietmečio pradžios, susijusios su dingusiais senaisiais gyventojais ir jų puoselėtais šiaurietiško uostamiesčio miestietiškais atributais. Turiu omeny siauras gatveles, uždarus privačius kiemus, aktyvius fasadus su gausybe vitrinų, parduotuvių ir įvairiausius mažosios architektūros elementus prie ir ant pastatų. Dabartinė Klaipėdos istorinė dalis – kiaura, kaip rėtis, su galimybe vaikščioti per privačiais turinčius būti kiemus, pirmųjų miesto architektų naujai projektuoti ir perstatyti pastatai, panaikinant vitrinas ir aktyvius pirmuosius aukštus, išgriautos įvairios tvorelės ir kiti gatvių elementai pakeisti plytelių ir asfalto plokštumomis ir t.t. Buvo prarasta aiški skirtis tarp privačios ir viešos erdvės, aktyvūs prekybiniai fasadai ir kiti smulkūs, bet gyvą miestą kuriantys, elementai. Šios pasekmės dar ilgai bus jaučiamos.
Ankstesnių metų renginio akimirka, nuotr. Saulius Prapiestis
Ar pastebite, kokių vertingų elementų, Jūsų akimis, esame praradę ar vis dar prarandame? Ar tai susiję tik su tarpukariu, ar ir su sovietmečio palikimu?
Labai gaila, bet prarandame savo įvaizdį, kuris pasireiškė per raudonų plytų naujųjų kvartalų architektūrą bei įvairių medžiagų istorinių pastatų paviršius. Per mažos investicijos į mechaniškus renovacijos procesus sugadina pastatų architektūrą, o kartu ir miesto įvaizdį. Kaip tik neseniai pastebėjau, kaip Tilžės gatvėje pradingo dar vienas ochros spalvos istorinio plėšyto tinko fasadas po lygiu rausvu nano tinko sluoksniu. Net nekalbu apie giliai sienoje paliekamus langus taip sudarkant fasadų proporcijas, ypač istoriniuose pastatuose. Tradicinė renovacija negailestinga vertingiems fasadų elementams, senosioms medžiagoms.
Jeigu galėtumėte išskirti vieną svarbiausią užduotį Klaipėdai šiandien – kas tai būtų?
Kurti atvirą diskusijoms ir idėjoms miestą, kuriame miesto savivalda ne tik moderuotų ūkinius klausimus, bet imtųsi aktyvaus kūrybinio vaidmens. Visa tai galima apibendrinti kaip institucinę atmintį bei specialistus, kurie aktyviai kuria miestą kartu su jo bendruomene. Visa kita, manau, yra tik ūkiniai klausimai. Kartu noriu pridurti, kad turime unikalų savo geografija ir galimybėmis miestą, kuriame galime sukurti įdomias ir įtraukias erdves. Investuokime į geriausias idėjas ir viskas susitvarkys savaime.
Ir pabaigai, ką rekomenduotumėte aplankyti „Pastatai kalba. Klaipėda“ metu? Ir ar pats planuojate atvykti į ekskursijas?
Planuoju. Sąraše – ne vienas įdomus pastatas, kurio per tiek metų Klaipėdoje nėra tekę aplankyti. Rekomenduoju aplankyti tiek naują medinės architektūros pastatą Minijos gatvėje kaip naujosios architektūros šauklį, tiek istorinį Švedijos konsulo namą, buv. kolegijos pastatą. Šis pastatas įdomus tuo, kad tai – vienas iš retų Klaipėdoje išlikusių istorinių interjerų su įdomiomis medžiagomis bei pastato elementais.
Ačiū Jums už pokalbį ir dalijimąsi patirtimi.
Atraskite Klaipėdos architektūrą, kuri prabils, rugsėjo 13–14 dienomis vyksiančio renginio „Pastatai kalba. Klaipėda“ metu. Visos renginio metu vykstančios ekskursijos – nemokamos ir atviros visiems.
Projektą „Pastatai kalba. Klaipėda“ įgyvendina VšĮ „Architektūra ir žmonės“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Partneris – Klaipėdos turizmo informacijos centras. Renginio nuoroda – https://fb.me/e/6pCIeGHFV . Daugiau informacijos galite rasti www.pastataikalba.lt