Vieta: Montokas (Montauk) šalia Niujorko, Šiaurės Amerika
Autoriai: architektūros studija SAOTA (Mark Bullivant, Kerian Robertson, Alwyn de Vos, Eugene Olivier, Mark Robbins, Marinda Holdstock)
Interjero dizainas: Rafael de Cárdenas
Kraštovaizdžio architektūra: Hollander Design
Nuotraukos: Thomas Loof
Tekstą parengė Gytautė Ivanauskaitė
Tarp senojo Montoko greitkelio ir Atlanto vandenyno iškilęs paplūdimio namas preciziškai įkomponuotas stačioje, grublėtoje pakrantės atodangoje. Pietų Afrikos architektūros studija SAOTA šiuo namo projektu siekė išsaugoti vietovei būdingą kraštovaizdį. Iš gatvės pusės pastatas beveik nepastebimas – matoma tik viršutinė jo dalis.
Atsižvelgiant į šiame regione vyraujančią tradiciją statyti mediena dengtus žemės ūkio pastatus, viršutinės namo dalies fasadas yra apkaltas „Shou sugi ban“ deginta mediena. Pagal šią technologiją deginta mediena yra ilgaamžiškesnė, atsparesnė ir puikiai tinka vėjo talžomos pakrantės būstų architektūrai. Tvirtas ir orų veikiamas fasadas tampa apsauginiu sluoksniu nuo nuolat besikeičiančio Atlanto klimato ir puikiai dera prie aplinkos. Tamsi išraiškingos medžio faktūros išorė kontrastuoja su atvirais ir šviesiais vidaus erdvės sprendimais ir tarsi palaiko dialogą tarp saugumo ir atvirumo, formos ir patirties.
Priešingai nei išorė, interjeras, kurį kūrė Rafael’is de Cárdenas’as, yra šviesus ir erdvus. Šviesios medienos apdaila ir švelnūs tonų perėjimai yra lyg netoliese besidriekiančio paplūdimio smėlio atspalvių aidas. Šis kontrastas tarsi nutiesia lieptą tarp uždarumo ir atvirumo, saugaus prieglobsčio ir viešumo, kitaip tariant, tarp vidaus ir išorės.
Įėjimas į namą suprojektuotas taip, kad prieš akis pamažu atsivertų vandenynas. Pagrindinės gyvenamosios erdvės, įrengtos aukščiau ant šlaito, išdėstytos taip, kad irgi džiugintų vaizdas į Atlanto horizontą.
Pastato architektūrą sudaro trys pagrindiniai elementai. Pirmasis – mediena apkaltas, forma ūkinį pastatą primenantis tūris, kuriame suprojektuoti įėjimas, darbo kambarys ir pagrindinis miegamasis. Antrasis – žemiau į šlaitą įleistas, granitu apdailintas tūris, kuriame įrengti svečių kambariai su poilsio zonomis. Ir trečiasis – tarp pirmųjų dviejų įkomponuota sucentruota stiklinė dalis, kurioje yra virtuvės, valgomojo ir svetainės erdvės. Pastaroji dalis – tarsi branduolys, atviras šviesai ir augalams, leidžiantis kraštovaizdžiui tarytum persismelkti per interjerą.
Erdvinį ritmą perima terasinių lauko platformų seka, kuri iš vidaus veda į sodą, paskui baseiną ir baseino namelį. Projektuodami paplūdimio namą kūrėjai architektūriškai išnaudojo natūralų sklypo nuolydį ir priderino pastatą prie reljefo. Medžiagų pasirinkimą lėmė ilgaamžiškumo siekis ir Atlanto klimatas, todėl projektui naudotos vietinės kilmės medžiagos, tokios kaip deginta mediena ir akmuo iš šio regiono.
Montoko namas, galima sakyti, yra santūrus ir žemiškas. Architektūra, dinamiškumas, šviesos kritimas ir pastato įleidimas į žemę autoriams padėjo sukurti ne tik estetišką, bet ir įdomų trisluoksnį tūrį.
