KETURIOS KOJOS – BLOGAI?

 

Tekstas Jono Malinausko

 

Kiekvienais metais didžioji Milano baldų mugės lankytojų dalis savo dėmesį sutelkia į sėdimųjų, minkštųjų arba korpusinių baldų naujoves. Tuo tarpu šiemet nemažai įdomių dalykų buvo galima pamatyti ne avanscenoje, o stendų viduje, kur tarp kitų baldų buvo eksponuojami didesni ar mažesni stalai. Parodos eksponatų analizė patvirtino, kad ši baldų kategorija ne mažiau už kitas yra paveiki tiek technologiniams, tiek estetiniams pokyčiams.

 

Stalas „Marathon“ iš serijos „Crystart“, gam. Cattelan Italia

 

Pagrindiniai iššūkiai, kurie šįmet, rodos, iškilo stalų ir stalelių kūrėjams, – stalviršių dekoro įvairovės plėtimas ir įprastos keturių kojų schemos atsisakymas. Skirtingai nuo pernykštės parodos „Eurocucina“, kurioje virtuvės baldų gamintojai stengėsi pranokti vienas kitą natūralaus akmens plokščių masyvumu ir faktūrų įmantrumu, šių metų Salone ekspozicijose dominavo aptakios ir lengvos stalviršių formos. Bet, pažvelgus atidžiau, aiškėjo, kad dauguma jų neturi nieko bendro su natūraliu akmeniu: vaizdingos tekstūros buvo atspaudžiamos armuotų keraminių plokščių arba grūdinto stiklo paviršiuje, naudojant aukštos rezoliucijos skaitmeninę spaudą. Pavyzdžiui, bendrovė Cattelan Italia savo stende pristatė stalviršių serijas Keramik Premium ir Crystalart, tobulai imituojančias natūralaus marmuro paviršius.

Skaitmeninėmis technologijomis išsprendę stalviršių dekoro problemas, dizaineriai sutelkė dėmesį į „kojų naikinimo“ problemą. Cattelan Italia stende buvo galima pamatyti laikančiųjų struktūrų iš plieninių vamzdžių, susikertančių metalinių prizmių ir net lenkto medžio „bumerangų“. Visos šios konstrukcijos labai patraukliai atrodė katalogų nuotraukose (ypač naudojant skaidraus stiklo stalviršius), tačiau realiame gyvenime deramai įvertinti tą pažemiui besidriekiantį grožį būtų sudėtinga.

 

 

  Stalo „Atlantis“ stiklinio stalviršio fragmentas, gam. Cattelan Italia   Šoninis staliukas „Iron Maiden“,
gam. Diesel Living bendradarbiaujant su Moroso (Italija)

 

Gana drąsiai pasielgė italų firma Exto, kavos staliuko dizainą užsakiusi ekscentriškai prancūzei Matali Crasset. Ažūrinė gaminio „Moirage“ forma net neprimena stalo, užtat tiesioginėje saulės šviesoje meta intriguojantį šešėlį. Pati autorė ją apibūdina kaip „skaidrų baldą, turintį muarinę struktūrą ir atiduodantį duoklę kinetinėms konstrukcijoms“. Metalo panaudojimui neliko abejingas ir garsiojo prekės ženklo padalinys „Diesel Living“, šoninį stalelį „Iron Maiden“ skyręs skrydžio į Mėnulį 50-mečiui.

Milano baldų parodos dalyviams tebepuoselėjant nerūpestingą 7-ojo dešimtmečio stilių, prie šio proceso prisijungia vis nauji kūrėjai ir gamintojai. Netgi vokiečių įmonė ClasiCon, garsėjanti pagarba dizaino klasikai, neapsikentė ir šiemet atnaujino žemųjų kavos staliukų seriją „Bow“ (diz. Guilherme’as Torresas), kurios stačiakampės dėlionės primena senus gerus modernizmo laikus. Nors madingąjį šlifuotą žalvarį papildė ne mažiau madingas juodas marmuras, žemiausi šios serijos staliukai liko tokie pat nepatogūs kaip ir prieš pusšimtį metų. Į retro stilių nusitaikė ir firma Arketipo, šlifuotą žalvarį bei juodintą plieną panaudojusi staliukų „Ula“ (diz. Gianella Ventura) bei „Rebus“ (diz. Mario Lipparini) dizainui atnaujinti.

 

 

Kavos staliukai iš serijos „Bow“, diz. Guilherme'as Torresas, gam. ClassiCon (Vokietija)   Staleliai „Bell“, diz. Sebastianas Herkneris, gam. ClassiCon (Vokietija)

 

Dar vienas ClassiCon gaminys – stalas „Pli Table“ (diz. Victoria WIlmonte) nusitaikė į kiek vėlesnį 8-ojo dešimtmečio disko stilių, bet jo vienintelė masyvi koja, plisuota veidrodinio stiklo arba poliruoto plieno juostomis, užuot skleidus žaismingas atšvaistes, konkuravo su marmurinių stalviršių faktūros prašmatnumu. O gal geriau, kad tos kojos visai nebūtų – ar bent jos nesimatytų? Remdamasi šia prielaida, ClassiCon išleido naująją stalelio „Bell“ versiją (diz. Sebastian Hekner). Jo marmurinis stalviršis įspraustas į žalvarinį lanką ir užmautas ant pūsto stiklo kolbos: dėl jos baldas panašėja į stambų šviestuvą ar dekoratyvinį indą.

Pastaruoju metu žemiesiems staliukams būdingas iš gamtos formų perimtas „bandos instinktas“: vietoje vieno įprasto stačiakampio svetainės ar valomojo akcentu tampa grupė apgludintos formos skirtingo aukščio staliukų, kuriuos prireikus galima suburti kartu arba išsklaidyti ir panaudoti kaip atskirus stovelius. Dauguma Milane parodytų šio tipo stalelių buvo pagaminta iš natūralaus medžio, tačiau pasitaikė ir įdomių išimčių: pvz., etnodizainą puoselėjančios įmonės Gervasoni stende galima buvo pamatyti keletą stalelių iš valcuoto plieno ir netgi lieto aliuminio. Duoklę madingajam žalvariui atidavė ir Cattelan Italia, parodydama staliukų-padėklų serijas „Amerigo“ ir „Benny“.

 

 

Ažūrinis staliukas „Moirage“, diz. Matali Crasset, gam. Exto (Italija)   Kavos staliukai „Ula“, diz. Gianella Ventura, gam. Arketipo (Italija)


Kurdami žemųjų staliukų šeimą „Pebble“ bendrovės Living Divani užsakymu, studijos Lanzavecchia+Wai dizaineriai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš gamtos, pabrėždami, kad ji niekados nesikartoja, kurdama naujas unikalias formas. Aptakių stalviršių laisvą išdėstymą papildė prabangaus (ir šį kartą tikro) akmens faktūros bei tobula paviršių briaunų apdaila.

Šiuolaikinio minimalizmo idėjos atsiliepia ne tik stalviršių formoms, bet ir jų dydžiams. Nors šoniniai staliukai niekados neišsiskyrė masyvumu, tačiau šiandien, kuomet naršymas mobiliuosiuose įrenginiuose išstūmė „popierinį“ skaitymą, jų dydžiai visai sumenko. Pavyzdžiui, jaunas italų dizaineris Leonardo Talarico sugebėjo stalelio „Vizio“ (gam. Living Divani) formą suprastinti iki poros lengvų linijų, perrėžiančių orą lyg samurajaus kardo kirčiai. Ant mažųjų padėkliukų galima padėti nebent stiklą viskio, peleninę arba išmanųjį telefoną – o ko gi daugiau reikia turiningam vakarui? Jeigu vartotojas visgi užsimanytų paskaityti knygą, jam reikėtų pasitelkti kiek solidesnį baldą – „Light With a Table“, grakščiai sujungiančio šoninio stalelio ir šviestuvo funkcijas (diz. Keiji Takeuchi). Bent jau vienai knygai pasidėti skirtas firmos Diablo lauko stovelis D12 – būtent ji tampa šio kuklaus baldo „stalviršiu“. Originalios formos šoninių stalelių buvo galima išvysti ir kitų firmų stenduose.

 

 

Šoninis staliukas iš serijos „Rebus“, diz. Mario Lipparini,
gam. Arketipo (Italija)

  Staliukai „Benny“ iš serijos „Keramik“, gam. Cattelan Italia“

 

Tiesiog į minkšto baldo tūrį įmontuotos staliukų plokštumos nėra jokia naujiena, tačiau nedaug kas pavertė juos tokiais ryškiais kompozicijos akcentais kaip dizaineris Jörgas Boneris, sukūręs minkštų baldų seriją „Nenou“ vokiečių įmonei COR. Dviskilčius vandens lelijų lapus savo forma primenantys suolai, šezlongai ir pufai formuoja vaizdingus poilsio „archipelagus“, o jų viduryje įterpti spalviniai skrituliai sustiprina atogrąžų egzotikos įspūdį.

Ar gali stalas tapti išskirtinės vertės unikaliu meno objektu? Firmos Riva 1920 vadovai pabandė teigiamai atsakyti į šį klausimą, sujungdami 12 Italijos bendrovių pastangas specialiam projektui Timeless, sukrėtusiam visą Milano parodą. Projektui vadovavo dizaineris Marco Piva, prie kurio prisijungė dar keletas garsių menininkų. Baldo-skulptūros pagrindą sudaro iš Naujosios Zelandijos atvežto iškastinio pietinio agatmedžio (lot. Agathis australisangl. Kauri) 5 m ilgio ir 14 cm storio masyvas, užpiltas epoksidine derva ir padėtas ant baltojo marmuro luito su poliruoto plieno intarsija (pagrindo autorius – skulptorius Helidonas Xhixha). Į stalviršį taip pat įmontuotas unikalios konstrukcijos laikrodžio-kalendoriaus mechanizmas, o visa kompozicija pašviesta dekoratyviniais LED šviestuvais. Tokiame kontekste 1 890 000 eurų kaina neatrodo pernelyg fantastiška...

 

Stalas „Timeless“, diz. Marco Piva ir kt., gam. Riva, 1920 (Italija)

 

Savaime aišku, kad totalinės automatizacijos ir robotizacijos laikais nebegalime nepasinaudoti jų privalumais transformuojant svetainės baldus, tarp jų ir stalus. Elektra varomi stalviršių išplėtimo mechanizmai naudojami jau seniai, tačiau šiemet garsi italų firma Naos, pasitelkusi sudėtingas pavaras, pavertė staliukus (tiksliau, stalviršių pavyzdžius) tobulomis kinetinėmis skulptūromis, kurių estetinis poveikis smarkiai pranoko praktinę vertę. Tikėtina, kad jau netolimoje ateityje tokie įrenginiai įgaus interaktyviųjų savybių, gebės reaguoti į žmogaus judesius, balso komandas arba aplikacijų signalus ir bus naudojami kaip kinetiniai būsto akcentai.

Nuotraukų galerija:

            

Žurnalas „Centras“