Šeimos
vila po ąžuolais
Jaunos šeimos vila šimtamečių ąžuolų, tvenkinio ir
pievų apsuptyje – pastatyta toliau nuo miesto, atsiskyrėliškai ramios gyvenimo
tėkmės ieškančiam žmogui. Du į vandenį atgręžti gyvenamosios ir poilsio zonos
tūriai, sujungti perregima stiklo galerija, neužstojančia pagrindiniu taku
ateinančiojo žvilgsnio. Deginta mediena, naturalus akmuo, molio plytos, dažytas
plienas ir žemiški jų tonai – pagrindinė jungtis tarp pastato lauko ir vidaus
stilistikos. Ramybė lytėti, užuosti, nužvelgti. Stiklinės vitrinos interjere
sujungia lauko ir vidaus erdves, atveria kelių planų vaizdą ir natūralios
šviesos skvarbą, kuri atsispindi juodų, auksinių, sidabrinių detalių
paviršiuose. Galerinė baltos spalvos tyla ir švara leidžia suskambėti
grosteskiškiems ir fantasmagoriškiems šiuolaikinių Lietuvos menininkų peveikslų
siužetams. Ąžuoliniai kelmai pagrindinėse erdvėse pasakoja žmogui senojo
neišsaugoto ąžuolo legendą. Juk svarbiausias čia žmogaus buvimas!
English
Villa for a young family surrounded by
centuries-old oaks, the pond and meadows - built far away from the city, for a
hermit person looking for a quiet flow of life. Two volumes dedicated for the
living and recreation areas facing the water are connected by a transparent
glass gallery that does not interfere with the gaze of the person that enters
the building. Burnt wood, natural stone, clay bricks, painted steel and their
earthy tones are the main connection between the building's exterior and
interior style. Intended to touch, to smell, to look at. Glass walls in the
interior combine outdoor and indoor spaces, open the multi-landscape view and
allow the penetration of natural light, which is reflected on the surfaces of
black, gold, silver details. The silence and cleanliness of gallery-white
create a space to sound grostesque and phantasmagoric pieces of contemporary
Lithuanian artists. Oak stumps tell the legend of an old not saved oak to a man
that enters the main spaces. Human presence here is of the utmost importance!
