Atšventęs įkurtuves, „Vaidilos“ teatras alsuoja pakylėtos kasdienybės ritmu

 

  

 

 

     Prieš savaitę įkurtuves atšventusiame „Vaidilos“ teatre verda jau pilnakraujis gyvenimas. Juk teatras – gyvas organizmas, jo dvasia nemari, net jei jį talžo politinės audros ar visa griaunantis laikas. Sostinės A.Jakšto gatvės 9-asis numeris tarsi feniksas prisikėlė iš pelenų, naujas jo pavadinimas – „J9“, tačiau teatras išliko atmintyje ir visi puikiai žino, kad jo adresas – A.Jakšto 9.

 

     Naują unikalią erdvę su įkurtuvėmis pasveikino Kultūros ministras Šarūnas Birutis. Čia savo „Chanel Couture“ kolekciją pristatęs mados istorikas Aleksandras Vasiljevas džiaugėsi, kad unikalūs jo surinkti egzemplioriai galėjo puikuotis  aristokratiška dvasia pulsuojančiame pastate.

 

     Lengvai atsikvėpė aktoriai – juk kuo daugiau scenų, tuo gajesnė kūrybos versmė.

     

Unikali pastato istorija

Vilniaus centre, netoli Gedimino prospekto žinomo architekto Michailo Prozorovo  projektuotas A.Jakšto gatvės namas, pažymėtas 9-uoju numeriu, išsiskyrė neogotikine architektūra, būdinga to meto bažnyčių stiliui. Nenuostabu, nes architektas ne prie vienos jų  pridėjęs savo talentingą ranką.

Architektas pats ir apsigyveno tame pastate – šeimai priklausė 14 kambarių, be dar kelių butų,  kitos patalpos išnuomotos geležinkelininkų klubui ir parduotuvėms. 

Vėliau šio istorinio pastato salėje vyko inteligentijos susitikimai,  1905 m. čia  suvaidintas  spektaklis „Amerika pirtyje”.

Aktorius, režisierius, dramaturgas Juozas Kanopka 1930 m. su kitais studentais įkūrė Vilniaus lietuvių sąjungos dramos sekciją, kuri po Vilniaus grąžinimo Lietuvai 1936 m., išsiplėtė į mėgėjų teatrą, o 1939 – 1944 m. persivadino į „Skrajojamąjį Vaidilos“ teatrą.

II-ojo Pasaulinio karo metu pastatas nukentėjo, bet buvo atstatytas. Paskutinis šios salės šeimininkas buvo dabar atgimęs „Vaidilos“ teatras. Čia sceną rasdavo bet kuris kuriantis žmogus. Daugelis iki šiol prisimena maestro Vytauto Kernagio kūrybos vakarą, pirmųjų modernių muzikinių vakarų filmavimus televizijos laidoms, gaivų režisieriaus Adolfo Večerskio gūsį, kuomet, nuo 1992-ųjų, subūręs aktorius ėmė statyti plačią publiką sutraukiančius spektaklius.

Šiuo metu A.Jakšto 9 pastato grožį papildo vidinis kiemelis, netoliese įsikūrę  viešbučiai, ministerijos.  Teatras ir visos kitos erdvės pritaikytos koncertams, viešiems susiėjimams, įmonių vakarėliams, vestuvėms, pokyliams bei kitiems renginiams. Tai itin patogi vieta šventėms, joje dominuoja autentiška prabangi teatro erdvė ir išlaikytas klasikinis stilius su  šiuolaikiškomis garso bei šviesos įrangomis.

Čia yra visos reikiamos patalpos bei erdvės  tam, kad šventė ar renginys būtų įspūdingi bei nepamirštami.

Į pastato restauraciją investuotas privatus kapitalas be valstybės ar Europos Sąjungos fondų lėšų.

Restauracijos metu buvo skrupulingai saugomas kiekvienas autentiškas centimetras, tačiau be gailesčio ištrintos pigios sovietmečio žymės – neskoningi vitražai, plastikinės apdailos detalės. Juk tai – kultūros ir architektūros paveldas. Todėl paliktas autentiškas – tik atnaujintas – parketas bei langų rėmai, žalvario sietynai. Nuo visa tarsi nupūstos laiko dulkės. 

Pastato pasididžiavimas - išskirtinės istorinės vertės teatro salė, kuri ne vienam filmavimui suteikė autentišką foną. Didelė erdvė – tikras atradimas šokių kolektyvams, mados, meno kūrinių pristatymams,  pokyliams bei kitoms iškilmėms.

 

 

Neįkainojamas indėlis į lietuvybę

 

„Vaidilos“ teatras – būtent ta meno šventovė, kuri nusipelnė nacionalinei Lietuvos kultūrai ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Teatras reiškėsi  laikais, kai istorinių lūžių, besikeičiančių santvarkų sąlygomis kūrybinei inteligentijai teko spręsti itin sudėtingas užduotis.

Lenkų bei vokiečių okupacijos metais „Vaidilos“ teatras lankė sostinės aplinkinius miestelius ir kaimus. Svarbiausia buvo  net ne vaidinti, o  atlikti lietuvybės nešėjo misiją, skleisti gimtąjį žodį. Štai kodėl nostalgija „Vaidilai“ neturi nieko bendra su sovietmečiu. Vyresnioji karta ir jaunajai sugebėjo perduoti prisiminimus apie magišką teatro atmosferą

Tai, kad A.Jakšto 9-asis numeriu pažymėtas pastatas šiandien atgimė, tik patvirtina lakų posakį, jog teatras – gyvas organizmas ir kiekvienas jame veikia pagal Dievo planą.

Elegancija, menas, autentika, mada ir modernumas persipynęs su klasika – tie kertiniai žodžiai, nusakantys šiandienę „Vaidilos“ aurą.