STUDIJA: YCL studio (Tomas Umbrasas, Aidas Barzda, Tautvydas Vileikis)
TIPAS: Gyvenamoji architektūra
VIETA: Trakų r., Lietuva
METAI: 2024
PLOTAS: 237 m²
NUOTRAUKOS: Leono Garbačausko
TEKSTAS: Gytautės Ivanauskaitės
Villa O – architektūrinė interpretacija tarp gamtos ritmo ir žmogaus gyvenimo. 237 m² būstas suprojektuotas aukščiausiame erdvaus sklypo prie ežero taške, tarsi žvelgtų į keturias pasaulio kryptis vienu metu. Netradicinis statinys išsiskiria apvalia forma ir, regis, tarsi išnyra iš pačių žemės gelmių.
Atsietas nuo akiai įprastų stačiakampių tūrių, namas panašus į architektūrinę skulptūrą – apvalus siluetas kuria vientisumo įspūdį. Tokia forma pasirinkta neatsitiktinai – šį sumanymą padiktavo aplinka, kurios ribos nėra griežtai apibrėžtos. Iš paukščio skrydžio puikiai matomas pastato stogas, atkartojantis pliuso formos erdvę, kuri ir yra šio projekto architektūrinės idėjos branduolys. Keturi pusiau uždari, įgilinti kiemeliai tapo vienu iš esminių projekto koncepcijos aspektų, išsaugančių tūrio vientisumą ir supančią gamtą paverčiančių interjero dalimi. Pasirinkta koncepcija vidaus zoną suskaido į keturis dalis ir organizuoja gyvenimo ritmą viduje: dvi pusės skirtos privačioms miegamųjų erdvėms, kitos dvi – svečiams ir poilsio oazei su SPA erdve. Erdviame „pliuse“ telpa ir namo širdis: šviesi svetainė, jaukus valgomasis, virtuvė ir holas. Kiekvienas langas atveria vis kitokį peizažą – nuo tankaus miško iki tolimo ežero horizonto.
Architektūrinės detalės kurtos turint vieną tikslą – užmegzti artimą dialogą su gamta. Panoraminiai langai ne tik įleidžia daug natūralios šviesos, bet ir sudaro nesibaigiančios erdvės iliuziją, tarytum interjeras susilieja su peizažu. Kiemeliai taip pat pasitarnauja kaip šviesos gaudyklės, o juose atsiverianti žaluma, nelyginant gaivus vėjo gūsis įsiveržusi vidun, sukuria vizualinį aplinkos ir interjero vientisumą. Galima teigti, kad tai ne namas gamtoje, o namas kaip gamtos dalis.
Villos O išorei pasirinktas subtilus betono ir termiškai apdorotos medienos derinys. Tokį sprendimą lėmė estetika ir funkcionalumas: betoninės konstrukcijos užtikrina ilgaamžiškumą, o mediena suteikia šilumos. Pastato šlaitinės sienos, ypač vidiniuose kambariuose, kuria architektūrišką efektą: jos ne tik pažeidžia įprastą stačiakampio simetriją, bet ir žymi erdvinį judėjimą. Šis skulptūrinis sumanymas leidžia interjerui funkcionuoti ne kaip neutraliai kapsulei, o kaip aktyviai erdvės formai.
Vidaus erdvės kalba ta pačia architektūrine kalba kaip ir eksterjeras. Vyrauja šviesūs, neutralūs tonai, natūralios medžiagos – mediena, betonas, stiklas. Nors interjeras minimalistinis, bet ne asketiškas – jame gausu meniškų akcentų: nuo skulptūrų iki estetiškai išdėstytų lentynų su knygomis ar net sportinių batų kolekcijos, išrikiuotos ant sienos lyg ekspozicijoje. SPA zonoje įrengtas ovalus baseinas, įrėmintas į lenktą betoninę sieną, tarsi žvelgia pro langus į pušų viršūnes.
Villa O pasižymi ne tik estetika, bet ir tvarumu. Ant stogo įrengtos saulės baterijos padeda maksimaliai išnaudoti pasyviąją elektros energiją. Pastato apskritimo forma tampa ne tik architektūrine, bet ir begalybės, uždarumo, balanso metafora, simbolizuojančia gyvenimo būdą šioje viloje. Tai atokvėpio erdvė, išgryninta iki esmių, bet neprarandanti šilumos ir jaukumo. Šiuose namuose žvelgi į pasaulį ne per langus, o per įsižeminimą ir suvokimą, kad žmogus gyvena gamtoje, kaip ir gamta gyvuoja žmoguje.
