Center Est-Nord-Est

 

Tekstas: Tomo Milkamanavičiaus
Architektai: Bourgeois / Lechasseur architectes
Vieta: Sen Žan de Por Žoli (St-Jean-de Port-Joli), Kanada

 

Per pastaruosius tris dešimtmečius ramus Sen Žan de Por Žoli kaimelis, garsėjantis senomis medžio drožybos amato tradicijomis, buvo viso pasaulio menininkų susibūrimo taškas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje prasidėjęs atsitiktinių susitikimų ciklas palaipsniui virto menininkų rezidencijų programa, atvira kūrėjams, ieškantiems įkvėpimo prie Šv. Lauryno upės.

 

 

Iki 2018 m. atsinaujinti sutikęs Est-Nord-Est kultūros centras dabar gali pasigirti visiškai šviežiu pastatu, kurį suprojektavo Kvebeko miesto Bourgeois / Lechasseur architektai. Kaimelio pakraštyje stūksanti 951 m² struktūra yra 2017 m. paskelbto architektūrinio konkurso rezultatas. Po gausių paruošiamųjų darbų, sukaupus reikiamas lėšas, ilgai lauktas Est-Nord-Est kultūros centras elegantiškai nutūpė senojo pastato vietoje.

Kaip buvo akivaizdu iš jų dalyvavimo konkurse, architektai Olivier Bourgeois ir Régis’as Lechasseur, gilias žinias apie Kvebeko kaimelio peizažus sugebėjo suderinti su savo šiuolaikine vizija. Ilgas monolitinis tūris, primenantis tradicines arklides, gana natūraliai išsivystė iš jų potraukio ieškoti tradicinės ir šiuolaikinės architektūros sąlyčio taškų.

Est-Nord-Est kultūros centro priekinis įėjimas yra šalia pagrindinio kelio, subtiliai atvesto iki siauro, medžiu dengto fasado. Įėjus pro duris, lankytojų, darbuotojų ir gyventojų laukia stebėtinai erdvus dvigubo aukščio tūris. Ši daugiafunkcė erdvė yra tikroji projekto širdis. Ją sudaro susitikimų vieta, holas, parodų zona, bendruomenės virtuvė ir valgomasis. Lengvais spiraliniais laiptais galima patekti į tylesnę bibliotekos zoną. Kruopščiai įrėminti stoglangiai, tarsi iškirpti iš nuožulnių lubų, viršutinį aukštą užlieja natūralia šviesa.

 

 

 

Pastato gale yra sujungtos darbo ir gyvenamosios patalpos. Pagrindinis užmanymas buvo suprojektuoti penkias vienodas, tačiau lanksčias studijas su miegamaisiais antresolėse. Kadangi įvairių menų disciplinose reikalavimai grindims labai skiriasi, buvo mąstyta apie lanksčią darbo erdvę, pritaikomą individualiems tikslams – skulptūrai, performansui, fotografijai ir kt. Individualios studijos pasiekiamos per centrinį koridorių, kuris jas izoliuoja nuo gyvybingesnių viešųjų erdvių.

Eksterjero apdailai naudotas baltasis kedras, o lakštinis metalas, kuris apsaugo didžiulius nuožulnius stogus, primena Kvebeko kaimelio ūkinius pastatus. Vidaus apdailai pasirinkta fanera, gipso kartono plokštės ir poliruotas betonas.

Kurdami šią unikalią meninę gyvenamąją vietą, architektai ieškojo paprastų, išradingų sprendimų, siekdami sukurti kuo tinkamesnę aplinką menininkams. Atidarius kultūros centrą, regiono, o ypač Sen Žan de Por Žoli kaimelio, meno bendruomenei buvo suteiktas gyvybingumo gūsis. Dėl laikui nepavaldaus įvaizdžio naujas objektas dabar gali lengvai konkuruoti su aukščiausio lygio tokio tipo įstaigomis šiandieniame meno pasaulyje.

Daugiau nuotraukų:

       

Žurnalas „Centras“