DESIGN DANDY

 

Tekstas Jono Malinausko

 

Carlo Mollino (1905-1973)

 

Italų dizainerį Karlo Molino tiksliau būtų vadinti universaliuoju genijumi. Jis pasireiškė ne tik kurdamas baldus, bet ir projektuodamas pastatų interjerus, rengdamas parodas, kurdamas moteriškų drabužių bei avalynės kolekcijas. Savo kūryboje jis įmantriai derino baroko, funkcionalizmo ir siurrealizmo motyvus. Maža to, jis buvo puikus fotografas, scenografas, rašytojas, teatro kritikas, taip pat talentingas sportininkas – slidinėtojas, jojikas ir netgi tarptautinio lygio automobilių lenktynininkas. Labiausiai stebina tai, kad įvairių savo pomėgių patirtis jis sugebėjo pritaikyti projektinėje veikloje pačiais neįtikimiausiais būdais.

Skirtingai nei daugelio italų dizaino grandų, K. Molino gimtasis miestas – ne Milanas, o Turinas. Čia jis gimė 1905 m. ir mirė, sulaukęs šešiasdešimt aštuonerių. Politechnikos institute baigęs architektūros studijas, Karlo įsidarbino savo tėvo, garsaus architekto Eugenio Molino, biure. Turėdamas išskirtines materialines sąlygas, jis galėjo sau leisti atsiriboti nuo rutinos ir rinktis įdomesnius užsakymus, nesileisdamas į kompromisus ir suteikdamas neribotą laisvę savo guviai fantazijai. „Jei po studijų jis būtų nuvykęs į Milaną ir pradėjęs projektuoti pramonės objektus, gal ir būtų užsikrėtęs populiariuoju modernizmu. Bet atkaklumas ir tėvo turtai leido jam pasirinkti savo kelią“, – teigė vienas architektūros kritikų.

 

Dirbdamas tėvo biure, Karlo ne kartą dalyvavo įvairios pakraipos architektūros konkursuose – nuo „Fašistų rūmų“ Vogeroje (1933 m.) iki „Paminklo partizanams“ (1948 m.). Jau viename pirmųjų stambių architektūrinių projektų, jojikų asociacijos būstinėje Società Ippica Torinese (1937–1940 m.), Karlo atskleidė savo aistrą minkštoms, plastiškoms kreivėms, kurias pritaikė tiek fasado perdangoms, tiek vidinėms pertvaroms. Plačiai buvo taikytos ir tokios egzotiškos tuo metu medžiagos kaip stiklo blokeliai ir reljefinės apdailos plytelės. Hole pakabinti barokiniai sietynai ir gigantiškos arklių galvos suteikė būstinės pastatui dar neišaušusio postmodernizmo gaidelių. Deja, nepaisant architektūrinių privalumų, statinio amžius buvo trumpas – jį nugriovė 1960-aisiais.

Nuo 4-ojo dešimtmečio pradžios iki pat 6-ojo dešimtmečio pabaigos K. Molino sukūrė keliasdešimt privačių gyvenamųjų namų interjerų Turine ir jo apylinkėse. Žiūrint į jų nuotraukas, kyla mintis, kad dizaineris  tiesiog užhipnotizuodavo užsakovus, siekdamas įpiršti jiems savąją interjero viziją. Viename pirmųjų jo projektų, modernistinėje erdvėje Casa Miller (1936–1938 m.), atsirado daugybė eklektiškų, vinguriuojančių elementų, o pats garsiausias prieškario interjeras Casa Devalle (1939–1940 m.) atrodo tarsi skolinys iš Salvadoro Dalí instaliacijų arba Davido Lyncho filmų: aksomu ir šilku išmuštos sienos bei lubos, permatomų audinių baldakimai, moters torso pavidalo veidrodžiai formuoja kone psichodelinę atmosferą su erotine potekste. Pokario metais K. Molino gerokai pasislinko moderniojo meinstrymo link, tačiau naujuose gyvenamuose interjeruose vis atsirasdavo įdomių akcentų, tarp jų ir baldų. Vertingiausias šiuo požiūriu yra Casa Orengo interjeras Turine (1949 m.).

 

 

Asociacijos Societa Ippica Torinese būstinės interjero eskizas, 1937 m.   Societa Ippica Torinese pastato holo interjero fragmentas  


Kurdamas baldus, Molino sugebėjo derinti du visiškai skirtingus metodus. Vienas buvo paremtas griežtu tikslumu ir naujausių technologijų naudojimu, o kitas – intuityviu organinių formų taikymu. Būtent taip gimė Casa Orengo skirtas garsusis žurnalinis staliukas Arabesque: patentuota medienos šaltojo formavimo technologija užtikrino konstrukcijos standumą, o nei vieno stataus kampo neturinti forma – plastinį išraiškingumą. Kurdamas tam pačiam interjerui fotelį Gaudi (1949 m.), Karlo ne tik atidavė pagarbos duoklę garsiajam katalonų architektui, bet ir užsiminė apie siurrealistinę plastiką su erotine potekste, ypač matomą natūralistinėje kėdės sėdynės formoje. Būtent dėl šių baldų K. Molino kritikų buvo pakrikštytas biomorfinio stiliaus pradininku dizaino srityje. Šią reputaciją įtvirtino tokie klasika tapę pavyzdžiai kaip fotelis Ardea su grakščiai išlenktomis zoomorfinėmis kojomis bei kiti sėdimieji baldai.

Šeštajame dešimtmetyje savo darbų kolekciją K. Molino papildė keliais baldais, skirtais jo asmeniniam darbo kabinetui Turino politechnikos institute. Rašomojo stalo Cavour projekte (1949 m.) Karlo netikėtai suderino dinamišką stalviršio atramos skrydį su stalčių ir kanceliarinių spintelių statika, o grakšti kėdės Fenis forma nedviprasmiškai deklaravo, kad ji skirta ne šiaip lankytojams, o trapioms moteriškoms būtybėms...

Pokario metais vienetinių baldų gamyba vyko neįprastomis sąlygomis: susiradęs nedidelę baldų dirbtuvę „Apelli e Varesio“, Molino sutarė su jos vadovais, kad gamyba vyks tik sekmadieniais ir tik naktimis, kad niekas negalėtų nusižiūrėti genialiųjų dizaino idėjų. Labiau už demonišką Karlo žvilgsnį darbininkus baugino jo įkyrus perfekcionizmas, siekiant tobulai pagaminti visas detales. Tačiau atlygis už vargus buvo neblogas, tad darbai vyko kokybiškai ir sparčiai.

 

 

  Vilos Casa Devalle interjero fragmentas, 1939-1940 m.   Casa Mollino – paskutinis ir vienintelis išlikęs dizainerio gyvenamasis interjeras, 1960-1968 m.


1952 m. K. Molino suprojektavo tiesiog kosmiškai atrodančią rotondinę RAI televizijos žiūrovų sale Turine (visiškai perstatyta 2006 m.). Dar vienu vėlyvuoju visuomeninio interjero dizaino kūriniu tapo Turino operos teatro Regio interjero rekonstrukcija, pradėta 1967 m. Nepabūgęs analogijų su Dantės „Dieviškąja komedija“, dizaineris visą ovalinį 1 750 vietų salės tūrį užklojo pragariškos ryškiai raudonos spalvos dangomis ir apmušalais, o palubėje sumontavo asociacijas su angelų choru keliančią krištolinių sietynų bei atšvaitų kompoziciją. Pakėlę akis į tariamąjį dangų žiūrovai vėl susidurdavo su vizualine velniava, lubose išvydę labai ryškų juodai baltą geometrinį ornamentą. Panašių vizualinių konfliktų lankytojai aptikdavo ir teatro hole. Rekonstrukcija buvo baigta dizainerio mirties metais, bet jis dar spėjo pabūti G. Verdi operos premjeroje ir išgirsti neprilygstamąjį Marios Callas balsą...

Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, K. Molino interesai driekėsi toli už architektūros ir dizaino ribų. Susidomėjęs kalnų slidinėjimu, jis pagarsėjo ne tik kaip bebaimis šios sporto šakos meistras, bet ir puikus metodininkas, išradęs nauja slalomo techniką. Jis taip pat parašė kalnų slidinėjimo vadovėlį Trattato sul Discesismo su išsamiais patarimais ir grafinėmis manevrų schemomis, kurį instruktoriai Italijos kalnuose naudoja iki šiol. Slidinėjimo įgūdžius pritaikęs architektūroje, jis suprojektavo keletą kalnų vilų ir lynų keltuvų stočių, kurių dinamiškos formos puikiai perteikia šiam sportui būdingus greičio ir rizikos pojūčius. 

Ilgai žavėjęsis automobilių sportu ir suprojektavęs vilą garsiam lenktynininkui Mario Damonte, Karlo nusprendė išmėginti save lenktyninio bolido vairuotojo vaidmenyje. Jau turėdamas automobilių dizainerio patirties, 1955 m. jis sukonstravo lenktyninį automobilį Bisiluro (it. Dvi torpedos) ir pats nusprendė jį išbandyti. Ir ne bet kur, o Le Mano 24 valandų lenktynėse! Tiesa, jau pirmąją varžybų valandą jis išlėkė iš kelio, nes mašinos kėbulas pasirodė per lengvas, tačiau Karlo sugebėjo greitai pašalinti gedimus ir vėl grįžti į trasą. Bisiluro pastatytas greičio rekordas mažo litražo automobiliams Le Mano trasoje išsilaikė net keletą metų. Panašiai jam sekėsi ir su aviacija – susižavėjęs pilotavimu, buvo patekęs net į kelias katastrofas, mėnesių mėnesiais gulėjo ligoninėse, užtat pelnė Akrobatinio skraidymo federacijos prezidento pagyrimą „už nepriekaištingą pilotažo figūrų atlikimą“.

 

 

  Sofa, skirta Casa Devalle interjerui, 1940 m.   Vilos Casa Miller miegamojo interjeras,
1936-1938 m.


Karlo Molino turėjo dar vieną slaptąją aistrą. Po jo mirties 1973 m. namuose tyrėjai rado savotišką lobį: apie 1 300 apsinuoginusių aukštuomenės damų, šokėjų bei prostitučių nuotraukų, kurias jis savo studijoje padarė „Polaroid“ fotoaparatu (priminsime, kad dizaineris nė karto nebuvo vedęs). Nepaprastai stilingos, elegancijos ir atviro seksualumo sklidinos nuotraukos atspindėjo besikeičiantį moters statusą to meto visuomenėje, o netvari momentinių nuotraukų kokybė – moters grožio trapumą ir laikinumą. Ligi autoriaus mirties nė viena jų nebuvo paviešinta, tad 1985 m., keletą aktų įdėjus į K. Molino kūrybos katalogą, kilo didžiulis sąmyšis. Ypač piktinosi buvę Karlo kolegos iš Milano politechnikos instituto, kuriame klestėjo stiprios katalikiškos tradicijos. Būtent jie apšaukė dizainerį „pakvaišusiu ekscentriku“, kas vėliau paskatino nepelnytą jo užmarštį.

Tačiau ši užmarštis ilgai netruko. Jau nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos dėl F. Ferrari publikacijų vėl atkuto susidomėjimas Karlo kūryba. Po autoriaus mirties išliko labai nedaug originalių vienetinių baldų, tad nenuostabu, kad jų vertė nuolat didėjo. 2005 m. originalus medinis stalas su stikliniu stalviršiu Reale, 1949 m. sukurtas Casa Orengo projektui, buvo parduotas „Christie’s“ aukcione už 3,8 milijono JAV dolerių ir pasiekė XX a. baldų kainos rekordą. Kai kuriuos ekscentriškojo dizainerio baldus nedidelėmis serijomis gamina italų firma „Zanotta“. Viena paskutinių jos naujovių – 2016 m. Milano baldų mugėje pristatyta atnaujintoji stalo Reale versija.

G. Napione gatvėje Turino centre šiandien veikia privatus muziejus, skirtas K. Molino atminimui. Jo įkūrėjas, jau minėtas leidėjas ir antikvaras F. Ferrari, 1985 m. aptiko keletą gerokai primiršto autoriaus baldų ir surengė jų ekspoziciją, o vėliau įsigijo dizaineriui priklausiusius apartamentus su pačiu eklektiškiausiu K. Molino gyvenamuoju interjeru. Nors autentiškose XVIII a. erdvėse galima pamatyti vos vieną kitą paties dizainerio sukurtą baldą, tačiau, anot F. Ferrari, visa namų aplinka, įskaitant veidrodžius, knygas, baroko ir modernizmo baldus, zebrų kailius ir drugelių kolekciją (turėjusią šių namų šeimininkui ypatingą prasmę) išsamiai apibūdina savininko asmenybę. Antikvaro teigimu, „Karlo nebuvo nei beprotis, nei keistuolis – jis buvo išskirtinis savo epochos vizionierius, kurio kūriniai – jo tikėjimo ir troškimų atspindžiai.“

Daugiau nuotraukų:

                            

Žurnalas „Centras“