Tekstas: Jono Malinausko
Jonas Prapuolenis (1900–1980)
Globalinės stilių maišaties ir postindustrinio ištižimo metu dažnai padūsaujame, kad nepavyksta, o gal net ir neverta kurti unikalaus lietuviškojo dizaino, perteikiančio mūsų tautinio identiteto bruožus. Tačiau vienas žmogus praeitame amžiuje tai darė nuosekliai ir rezultatyviai – kalbame apie Joną Prapuolenį (1900–1980), atkakliu darbu pavertusį baldų dizainą išskirtine taikomosios dailės ir nacionalinės kultūros dalimi.
Jono Prapuolenio kūrybos kelias yra panašus į daugelio pirmosios Nepriklausomybės laikotarpio menininkų likimą. Mažažemio amatininko šeimoje Šakių apskrities, Tupikų kaime, gimęs kūrėjas nuo mažumės ne tik pritapo prie kaimo buities, bet ir perėmė iš tėvų – patyrusio dailidės ir visoje apylinkėje garsios audėjos – pagarbą ir meilę liaudies meno tradicijoms. Anksti mirus motinai, Jonui teko imtis varginančių ūkio darbų, tačiau jį labiau viliojo amatai – pynimas, drožyba, staliaus darbai. Po Pirmojo pasaulinio karo kartu su broliais Antanu ir Pranu jis savanoriu išėjo ginti atgimstančios Lietuvos nepriklausomybės, o karui pasibaigus persikėlė į Kauną, įsikūrė Eivenių gatvėje Žaliakalnyje ir išgyveno ten iki pat 1980 m.
1921 m. Jonas pradėjo lankyti Amatų mokyklos Medžio plastikos skyrių, o 1924 m. įstojo į Kauno meno mokyklą – vienintelę tuomet dailės profilio mokyklą Lietuvoje. Čia jo mokytojais tapo tokie žymūs veikėjai kaip tapytojai K. Sklėrius ir J. Šileika, architektas V. Dubeneckis, grafikas P. Galaunė. Pastarasis, įvertinęs Jono amatinius gabumus, parūpino jam pirmąjį užsakymą – padaryti rėmus M. K. Čiurlionio paveikslams.
Studijų metais šalia savo gyvenamojo namo pasistatęs medžio dirbtuves, J. Prapuolenis vertėsi staliaus darbais, greta durų ir langų gamino kėdes bei stalus, taip pat medinius antkapinius paminklus – krikštus. Šie jį paskatino įsigilinti į liaudies ornamentų simbolinę prasmę. 1928 m. baigęs studijas, J. Prapuolenis įsteigė savo studiją ir išplėtė baldų gamybą įstaigoms bei privatiems asmenims.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Kaunui apsipratus su faktiniu Lietuvos sostinės statusu, mieste prasidėjo naujų statybų bumas ir atitinkamai išaugo baldų bei interjero dizaino poreikis. Turtingesnieji miestiečiai orientavosi į visoje Europoje sparčiai populiarėjantį art deco stilių, tačiau nevengė ir sumodernintų lietuvių liaudies meno apraiškų. Savo baldų projektuose Jonas Prapuolenis sugebėjo jautriai derinti abi stilistines tendencijas, atsižvelgdamas ir į individualius užsakovų pageidavimus, ir būtinuosius funkcionalumo reikalavimus.
Neapsiribodamas vien tik gamyba, J. Prapuolenis ima aktyviai dalyvauti parodose. 1930 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune už „dailiuosius medžio darbus“ jis pelnė aukso medalį, o po dvejų metų surengė labai aukšto spaudos ir visuomenės įvertinimo sulaukusią pirmąją personalinę parodą.
Baldų projektų eskizai. Nuotrauka iš J. Prapuolenio asmeninio archyvo. R. Juškevičiūtės nuotr.
Minkštasuolis, 1929 m.
Dailininko A. Galdikio namams skirtų svetainės baldų komplektas, 1929 m.
Etnografės M. Glemžaitės namams sukurti baldai, 1929 m.
Meistro meninį bei technologinį akiratį smarkiai praplėtė 1934–35 m. stažuotė Paryžiaus aukštojoje taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokykloje (Conservatoire National des Arts et Métiers), kurioje dar gyvavo garsiojo baldininko, „raudonmedžio dievo“ Emile’io-Jacques’o Ruhlmanno (1879–1933) kūrybinė dvasia. Pasinėrimas į bohemiškąjį meno pasaulį, susipažinimas su naujausiais art deco stiliaus pavyzdžiais bei moderniomis baldų gamybos technologijomis paskatino tolesnius kūrybinius ieškojimus. Vienetiniuose kūriniuose dizaineris pradėjo plačiau naudoti medžio intarsiją, kaulo ir metalo inkrustacijas, ažūrinį kiaurapjūvį. Prieš įgyvendindamas kiekvieną projektą, J. Prapuolenis atlikdavo daugybę technologinių eksperimentų, tikrindamas, ar pavyks pasiekti sumanytą atlikimo kokybę. Kai kurie jo sukurti dekoro elementai tapdavo ne tik baldų papuošimais, bet ir savarankiškais lietuviškojo art deco stiliaus grafiniais simboliais.
Išplėtęs savo gamybos pajėgumus, šiuo laikotarpiu J. Prapuolenis kūrė ne tik monofunkcius baldus, bet ir reprezentacinius jų komplektus, skirtus kelių paskirčių patalpoms. Korpusiniai, sėdimieji ir minkštieji baldai formuodavo įvairias funkcines zonas, neprarasdami stilistinio vientisumo. Pagrindinis vaidmuo atitekdavo svetainėms ir „vaišių baldų“ kampeliams, taip pat bendriesiems daugiafunkciams kambariams. Iš to meto projektų pažymėtini dailininko A. Galdikio, režisieriaus A. Olekos, bibliografo V. Steponaičio, skulptoriaus B. Zalenso užsakymu sukurti komplektai. Juose korpusiniai baldai išsiskyrė geometriniu monumetalumu, o stalai ir sėdimieji baldai pasižymėjo elegantiška konstrukcija bei subtiliomis lietuvių liaudies motyvų interpretacijomis: šios tapo „firminiu“ dizaino bruožu.
Išskirtinis kūrinys – 1936 m. su grupe menininkų realizuotas stambaus visuomeninio interjero – Kauno įgulos karininkų ramovės Vytauto seklyčios projektas (arch. J. Kovalskis). Nors įspūdinga gotiškojo stiliaus sienų apdaila puikiai derėjo su profesoriaus J. Mackevičiaus paveikslų batalinėmis scenomis, o seklyčios parketo raštų projektas vėliau pelnė Paryžiaus parodos sidabro medalį, apskritai gotikinis interjeras neatitiko bendrosios rūmų koncepcijos. Tos pačios Ramovės birutiečių kambariui J. Prapuolenis sukūrė visai kitokio dizaino baldus. Stilistinė painiava nesutrukdė jam viešai sukritikuoti pagrindinio Ramovės interjerų projektuotojo Gerardo Bagdonavičiaus sukurtų baldų už „lietuviško charakterio nebuvimą“.
Palaipsniui Jonas Prapuolenis pasiekė savotiško haut couture dizainerio statusą: turėti namuose jo sukurtą baldą arba komplektą tapo ne mažiau prestižiška, nei šiandien, pavyzdžiui, pasirodyti viešumoje vilkint Juozo Statkevičiaus sukurtą kostiumą. Prieškario laikotarpio, o ir viso gyvenimo profesinės karjeros viršūne tapo 1937 m. pelnytas Paryžiaus pasaulinės parodos Grand-Prix už sėdimųjų baldų komplektą. Trys kėdės, pagamintos iš skirtingų lietuviško medžio rūšių, turėjo neabejotinų nacionalinio stiliaus bruožų, įskaitant elegantišką atlošų dekorą. Vieną iš šių kėdžių šiandien galima pamatyti Art Deco muziejuje Kaune. Metais vėliau Berlyno tarptautinėje parodoje valgomojo baldų komplektą pristatęs J. Prapuolenis gavo ne mažiau svarų apdovanojimą „už amato meistrystę“.
Vaišėms skirtas baldų komplektas Jurginas, 1932 m.
Technologiniai bandymai J. Prapuolenio dirbtuvėje, 1933–34 m.
J. Prapuolenis prie Karininkų ramovės birutiečių kambariui sukurto baldų komplekto, 1936 m.
Baldai vaišėms, 1967 m.
Pirmieji sovietinės okupacijos metai buvo kupini dramatiškų įvykių. Jonas Prapuolenis buvo suimtas, tardytas ir smarkiai sumuštas, o jo brolis Antanas, vadovavęs Valstybės archyvui, žuvo net nepasiekęs tremties vietos Sibire. Vėliau, matyt, atsižvelgus į „proletariškąją“ kilmę, Jonas buvo paleistas į laisvę ir net neturėdamas akademinio išsilavinimo (egzaminus išsilaikė eksternu 1945 m.) buvo paskirtas naujai sukurto Valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto baldų kompozicijos dėstytoju. Hitlerinės okupacijos laikotarpiu 1943 m. uždarius institutą akademinė veikla nutrūko, tačiau baldų gamyba dirbtuvėje slapčia tebevyko. 1948 m. architektūrines specialybes iškėlus į Vilnių, J. Prapuolenis liko Kaune ir perėjo dirbti į St. Žuko taikomosios dailės technikumą, kur ėmėsi vadovauti Dailiųjų medžio darbų skyriui. Ruošimasis paskaitoms skatino jį kaupti iliustracinę medžiagą, aktyviai domėtis muziejuose ir privačiose rankose esančiomis liaudies meno kolekcijomis, nagrinėti lietuviškų baldų pavyzdžius.
Nors atrodė, kad naujoji visuomeninė santvarka iš pašaknų pakirs prestižinių baldų rinką, iš tikrųjų to nenutiko – tik vietoje privačių užsakovų atsirado valstybinės institucijos. Jau 1946 m. J. Prapuoleniui yra užsakomas baldų komplektas Trakų pilies menei. Ąžuolo masyvo stalas ir drūtos kėdės pratęsė liaudies meno tradicijas, o paprasta ir kartu ergonomiška išpjova kėdės atlošo centre tapo ryškiausiu šio kūrybos periodo grafiniu ženklu.
Vietinės nomenklatūros atstovai, siekdami įsiteikti SSRS centrinei valdžiai, ėmė užsakinėti ištaigingus baldus įvairioms Maskvos institucijoms. Pasak šeimos padavimo, vienas J. Prapuolenio staliukas buvo parodytas net pačiam J. Stalinui. Šis įvertino baldą gana palankiai. Vienas ištaigingiausių ir skaitlingiausių baldų komplektų buvo skirtas Lietuvos vyriausybės atstovo prie TSRS Ministrų Tarybos apartamentams (1953 m.) – be rašomojo stalo ir pusminkščių kėdžių, jam priklausė dvi sofos-lovos, spintos, staliukas televizoriui ir netgi užuolaidų karnizai. Įdomu, kad stalininio totalitarizmo saulėlydžio laikotarpiu dizaineris sugebėjo išvengti ideologinės simbolikos apnašų – kėdžių atlošai ir korpusiniai baldai buvo skoningai dekoruoti stilizuotais augaliniais motyvais su žalvario ir gintaro inkrustacijomis. Nacionalinio autentiškumo baldams suteikė ir taikliai parinkti minkštųjų dalių gobelenų raštai, sukurti garsaus tekstilininko Juozo Balčikonio. Maskvos užsakymų dizainerio kūrybinėje biografijoje pasitaikė ir vėliau – pavyzdžiui, 1965 m. jis sukūrė valgomojo baldų komplektą TSRS kultūros ministerijai.
Tačiau vien prestižiniais užsakymais gyvas nebūsi – juolab 1956 m. pašlijus sveikatai J. Prapuoleniui teko palikti pedagoginį darbą. Projektinės veiklos jis neapleido, netgi atvirkščiai: pradėjus įgyvendinti masinės gyvenamųjų namų statybos programą, Lietuvos baldų pramonei reikėjo naujų, modernių ir nebrangių baldų. 1960 m. surengtoje personalinėje dizainerio parodoje Vilniuje buvo eksponuojama net 18 baldų komplektų, sukurtų ankstesniais metais, taip pat pavieniai baldų prototipai ir papuošalai.
Kėdė iš svetainės komplekto Pasaka, 1958 m.
Pintinė poilsio kėdė, 1961 m.
Kėdė iš Trakų pilies menei skirto baldų komplekto, 1946 m.
Pusminkštė kėdė iš reprezentacinio baldų komplekto, 1953 m.
Daugelis Jono Prapuolenio kūrybos tyrinėtojų pažymi jo potraukį naudoti išskirtinai lietuviškas medienos rūšis. Anksčiau minėta kėdė, pelniusi Paryžiaus parodos aukso medalį, buvo pagaminta iš kriaušės medienos su slyvos medžio intarsijomis. Savo baldų gamybai J. Prapuolenis paprastai rinkdavosi ąžuolą, beržą, uosį, o kartais tokius medžius, apie kuriuos šiandien esame mažai tegirdėję, – skirpstą, vinkšną bei Lietuvoje retai aptinkamą kareliškąjį beržą. Jonas turėjo pažįstamų miškininkų, tad neretai pats keliaudavo po miškus, stengdamasis pajausti medžių dvasią, atrinkti naujiems kūriniams tinkamą medienos tekstūrą. Kiekvieną savo rankomis išskeltą lentą jis čiupinėdavo, ieškodamas kuo išraiškingesnio rievių žaidimo. Šiuo požiūriu galėtume palyginti J. Prapuolenį su garsiuoju suomių baldų dizaineriu Tapio Virkkala. Netgi tokiame „biudžetiniame“ projekte kaip svetainės baldų komplektas „Pušelė“ (1962 m.) atlošas buvo formuojamas taip, kad lenta su raiškesniu piešiniu atsidurtų jo centre ir sudarytų simetrišką dekoratyvų piešinį.
Sparčiai plintat modernizmo stilistikai, baldų gamybos įmonių vadovai ėmė nuosaikiau žiūrėti į J. Prapuolenio kultivuojamą liaudiškąjį stilių, „pernelyg aktyvų“ dekoro naudojimą. Kai kurie dizainerio baldai, pavyzdžiui, 1958 m. sukurtas svetainės baldų komplektas „Pasaka“, atrodė šiek tiek archajiškai būtent dėl liaudiškų motyvų. Be to, labai svarbūs buvo gamybos technologiškumo kriterijai – pradėta plačiai naudoti drožlių plokštė, kad ir faneruota brangiu lukštu, visiškai netiko drožybai, o esant stambesnėms gamybos apimtims – ir intarsijai.
Būdamas jau garbaus amžiaus, maestro iš pagrindų peržiūrėjo savo kūrybinę koncepciją: atsisakė ryškesnio dekoro, smarkiai palengvino baldų konstrukcijas, perkėlė akcentus į natūralių tekstūrų ir spalvų žaismą. Antai 1970 m. sukurto svečių kampelio apvalaus stalviršio grafiką formuoja ritminga „vieno medžio“ uosio lukštas, o jungtuvių ceremonijai skirto padėkliuko (1966 m.) paviršių puošia kontrastingos ožekšnio lukšto juostos su gintaro inkrustacija.
Prisiminęs savo sunkią ir kartu romantišką jaunystę 1961 m. Jonas Prapuolenis sukūrė vieną elegantiškiausių savo baldų – vytelėmis apipintą poilsio kėdę, primenančią šiuolaikinius etnodizaino objektus. Nors šis ir daugelis kitų septintojo dešimtmečio J. Prapuolenio projektų atitiko modernizmo stilistiką, deja, jie prarado intuityvų dekoratyvumo pojūtį, formavusį unikalų dizainerio braižą.
Kauno įgulos
karininkų ramovės Vytauto seklyčios interjero fragmentas
Kauno įgulos
karininkų ramovės Vytauto seklyčios interjero fragmentas
Spintelė iš reprezentacinio baldų komplekto, 1953 m.
Bandymas, Medžio inkrustacija, 1933 m.
J. Prapuolenio kūrybos apžvalga liktų neužbaigta, jei nepaminėtume jo juvelyrikos dirbinių – įvairiais laikotarpiais sukurtų segių ir pakabukų, kuriuos kurdamas jis derino liaudies meno tradicijas su inkrustavimo meistryste. Kompozicijos centre paprastai buvo gintaras, preciziškai aprėmintas ažūrinėmis žalvario arba kaulo formomis.
Norėdamas atsikvėpti nuo baldų kūrimo, Jonas Prapuolenis kartais užsidarydavo savo dirbtuvėje ir prisimindavo iš tėvo gautas pamokas, droždamas paminklinius koplytstulpius. Keletą vėlyvojo jo kūrybos periodo paminklų dar ir šiandien galima pamatyti Petrašiūnų bei kitose Kauno apylinkių kapinėse. Vertinant šių drožinių subtilumą, į galvą ateina žodžiai „didysis dailidė“, kuriuose slypi ir pagarba amatinei meistrystei, ir nenutrūkstama sąsaja su viskuo, kas yra dailu.
Straipsnio iliustracijoms panaudotos nuotraukos iš LRT, Lietuvos literatūros ir meno bei asmeninio B. Prapuolenio archyvų, taip pat iš K. Čerbulėno knygos „Jonas Prapuolenis“ (V., „Vaga“, 1970)
