Dizainas, atkartojantis architektūrą

 Jo teoriniai straipsniai buvo surinkti į programinį veikalą Miesto architektūra (L'architettura della città, 1966 m.), kuriame autorius ragino formuoti urbanistinį miesto kaip „kolektyvinės atminties struktūrą, atsparią istoriniam senėjimui“. Istorinių stilių atspindžio ideologiją A. Rossi vėliau perkėlė į mikroarchitektūros ir buitinių daiktų pasaulį.  

Apie savo kūrybą Aldo Rossi yra pasakęs: „Aš negalėjau būti postmodernus, nes niekad nebuvau modernus.“ Iš tiesų postmoderno idėjos šmėžavo jau pirmose jo publikacijose ir iš dalies buvo įkūnytos pirmajame stambiame projekte – Gallaratese gyvenamajame komplekse Milane (kartu su Carlo Aymonino). Drąsus stambių susikertančių tūrių komponavimas, aiškus konstrukcinių elementų ritmas ir ryškių spalvų naudojimas interjere išskyrė šį projektą iš daugelio ano meto analogų.

1971 m. Aldo Rossi ketino dalyvauti  George’o Pompidou  parodų centro Paryžiuje konkurse, tačiau sunki automobilio avarija privertė jį peržiūrėti kūrybinius planus. Reabilitacijos metu sukurtas San Cataldo kapinių Modenoje plėtros projektas atspindėjo autoriaus apmąstymus apie gyvybės ir mirties santykį ir kartu tapo tikru europinio postmodernizmo manifestu. Dėl masyvaus osuarijaus (laidojimo pastato) kūbinio tūrio, ryškios terakotos spalvos fasaduose ir istorinių citatų amerikiečių architektūros teoretikas Charles’as Jencksas savo programiniame veikale Postmodernizmo architektūros kalba (1973 m.) pavadino San Cataldo „reikšmingiausiu Italijos architektūros projektu“, o patį A. Rossi – vienu iš Europos postmodernizmo šauklių. Įdomu, kad osuarijaus statinio laikančioji metalinė konstrukcija vidaus kieme radikaliai kontrastuoja su fasado monolitu ir labai primena garsųjį R. Rodžerso ir R. Piano kūrinį. San Cataldo kompleksas, kurio koncepcija buvo suformuluota drauge su G. Braghieri, plačiai išgarsino A. Rossi ir atvėrė duris naujiems stambiems projektams Europoje, JAV ir Japonijoje.

Vienas įspūdingiausių užsienyje realizuotų A. Rossi architektūrinių projektų yra Bonefratų muziejaus Mastrichte (Maastricht, Nyderlandai) naujasis pastatas (1993–95 m.). Muziejaus direktorius A. Van Grevensteinas pasikvietė garsųjį italą, tikėdamasis, kad šis „puikų išraiškingumą suderins su santūria vizualine kalba“. Lūkesčiai pasiteisino – 1997 m. tyrimas parodė, kad beveik trys ketvirčiai lankytojų atvyksta į muziejų dėl jo architektūros, o ne dėl ekspozicijų.

Kaip ir kituose projektuose, trijų muziejaus korpusų fasadų estetika yra paremta griežtu konstruktyvo ritmu, tačiau vieno jų viduje slepiasi didingi paradiniai laiptai, skirti pakilti  iš vienos ekspozicijos dalies į kitą. Be to, pagrindinio korpuso prieigose nuo Mezo (Meuse) upės pusės puikuojasi į gigantišką raketą panašus kupolinis bokštas, kurį A. Rossi suprojektavo kaip postmodernistinę klasikinio architektūros kanono citatą.

Kitu žinomu projektų, realizuotu užsienyje, tapo viešbutis Il Palazzo Fukuokos mieste (Japonija). Architektui iškilo sudėtingas uždavinys – pritapti prie vietos architektūrinio konteksto, sykiu išsaugant klasikinės italų architektūros vertybes. A. Rossi papuošė pagrindinį pastato fasadą rausvojo travertino kolonomis ir masyviais metaliniais karnizais, keliančiais asociacijų su Renesanso epochos architektūros tradicijomis. Rezultate Il Palazzo tapo pirmuoju pastatu, pelniusiu Amerikos architektų asociacijos apdovanojimą už JAV ribų (1991 m.) ir pirmuoju Japonijos viešbučiu, priimtu į tarptautinį Dizaino viešbučių tinklą.

Kaip ir daugeliui XX a. italų architektų, Aldo Rossi nebuvo svetima parodinė veikla. 1973 m. jis surengė Milano trienalės dekoratyviųjų menų ir architektūros ekspoziciją, kurioje pristatė jaunųjų architektų projektus. 1980 m. Venecijos bienalei Aldo sukūrė vieną originaliausių savo projektų – plaukiojantį paviljoną Teatro del Mondo, rotondinės bazilikos tipo salėje talpinusį 250 žiūrovų. Įspūdingas medinis statinys buvo sumontuotas ant pontono Fusinos doke, o vėliau nuvilktas ir prišvartuotas prieplaukoje priešais šv. Morkaus aikštę. Pasibaigus bienalei pastatas buvo išardytas, bet vėl buvo atkurtas Genujoje 2004 m., šį miestą paskelbus Europos kultūros sostine.

Tarpine kūrybos grandimi tarp „didžiosios“ ir mikroarchitektūros tapo paminklas Italijos prezidentui Sandro Pertini, sukurtas kartu su M. Adjimi ir F. S. Fera 1990 m. Milano centre, jaukioje Piazza Croce Rossa aikštėje iš pilkojo marmuro blokų pastatytas 8 x 8 x 8 m dydžio kubas atsiveria į judrią Via Manzoni gatvę plačiais laiptais, kurių pakopas galima naudoti trumpam poilsiui ar pabendravimui. Karštą vasaros dieną praeiviai gali atsigaivinti iš nugarinės statinio sienos trykštančiu fontanu. Būtent toks utilitarinę naudą teikiantis objektas, o ne oficioziškas monumentas, anot architekto, yra geriausias buvusio šalies vadovo pagerbimas.

Nors Aldo Rossi uoliai dirbo architektūros ir dizaino srityse, jis nenustojo būti tikru menininku. Giorgio de Chirico pamokos nenuėjo veltui: kiekvieną pastato arba baldo eskizą A. Rossi pateikdavo kaip atskirą abstraktaus meno kūrinį ar net žanrinę sceną, negailėdamas spalvų ir taiklių detalių. Ypač aiškiai Aldo kūriniuose perteikiamas jo architektūrai būdingas tektoniškumas ir ritmo jausmas. Nenuostabu, kad A. Rossi grafikos darbai dar ir šiandien parduodami aukcionuose kaip epochos dvasią perteikiantys visaverčiai meno kūriniai.

Daiktų dizaino srityje Aldo Rossi vardas yra neatsiejamas nuo kompanijos Alessi. 1983 m. Alessandro Mendini inicijuotas tarptautinis projektas Coffee and Tea Plazza siekė įtraukti į Alessi dizaino orbitą naujas architektų pajėgas. Aldo Rossi ir Michelo Graveso projektai, interpretavę „kavos aikštės“ siužetą per žaismingą estetiką balansuojančią tarp funkcionalumo ir fantazijos, pasirodė vieni geriausių. Toliau vystydamas Plazza projekto mikroarchitektūros stilistiką ir pridėjęs prie jos savo teorinę idėją apie miesto aplinką kaip istorinės atminties struktūrą, Aldo Rossi sukūrė du espreso kavos aparatus, kurie tapo tikromis Alessi dizaino ikonomis: Il Conico (1984 m.) ir  Il Cupolo (1985 m., gamyba – nuo 2025 m.). Pirmojo idėja vėliau buvo išplėsta į arbatinių ir kavinukų seriją. Po kelerių metų dizaineris prisipažino: „Kūriau šiuos kavinukus lyg architektūros objektus – įsivaizdavau juos sumūrytus iš plytų, su interjerais, į kuriuos galima būtų užeiti.“

Taip pat kultiniu A. Rossi sukurtu produktu tapo Alessi rankinis laikrodis Momento (1987 m.) su atsegamu korpusu. Nuo 2023 m. Alessi gamina ir sieninę šio laikrodžio versiją su neišvaizdžiu, bet originaliu dizainerio autografu.

Kita produktyvi sąsaja sujungė Aldo Rossi su Italijos baldų gamintoju Molteni&C. 1980-aisiais Milano baldų mugėje ši įmonė pristatė paplūdimio persirengimo kabiną primenantį baldą, pavadintą Cabina dell‘Elba, skirtą naudoti kaip drabužių spintą. Šis postmodernaus šmaikštumo blyksnis pradėjo vaisingą 20-ies metų bendradarbiavimą su Molteni&C bei UniFor prekių ženklais. Per tą laiką buvo sukurti tokie žinomi baldai kaip kėdė Teatro (1982 m., kartu su Luca Meda), kuri vėliau virto sėdimųjų baldų serija, vertikalioji biuro komoda Carteggio (1987 m.), taip pat klasikinės formos kėdė Milano (1987 m.), kuri laikui bėgant tapo Molteni vizitine kortele. 

Kompanijai UniFor 1989 m. sukurtas fotelis Parigi dėl savo vizualios dinamikos taip pat įgijo visuotinį populiarumą. Didžiulė laivą primenanti modulinė lentyna Piroscafo, pradžioje projektuota Fontivegge kultūros centrui Perudžoje, ilgainiui virto serijiniu UniFor produktu. „Šis baldas pasineria į architektūros pasaulį, iškerpa pastatų siluetus iš jų peizažų ir perkelia jas į kambarių ir interjerų erdves“, – rašė kritikas Daniele Vitale apie Piroscafo apžvalginiame įmonės kataloge.

Stalas Consiglio (1991 m.) taip pat buvo projektuotas kaip unikalus baldas A. Rossi biurui Milane, bet vėliau tapo serijiniu UniFor gaminiu. Paskutiniu didžiuoju bendradarbiavimo su Molteni&C projektu tapo Gran Teatro La Fenice teatro Venecijoje interjero atstatymo projektas (realizuotas jau po A. Rossi mirties), kuriame Molteni&C meistrai atkūrė renesansinį medinį portalą Sala Nuova erdvei, vėliau simboliškai pervadintai į Sala Rossi.

Iš daugelio kitų bendradarbiavimo su italų įmonėmis rezultatų vertėtų paminėti archetipinius porceliano indus, sukurtus bendrovei Richard-Ginori (1980 m.), monumentalų pastatomą šviestuvą Prometeo, sukurtą firmos Artemide užsakymu (1996 m.), ir komodą A.R.2 su architektūriniais motyvais inkrustuotu fasadu, greta kitų baldų sukurtą kompanijai Laura Meroni (1999 m.)

Vienu iš mažiau žinomų vėlyvųjų Aldo Rossi projektų galėtume laikyti 12 kilimų projektų ciklą. Pasiremdamas Sardinijos salos tekstilės tradicijomis, architektas sukūrė keletą savarankiškų naratyvų, stilistiškai susietų su jo architektūriniais projektais. Souvenir d‘Afriques, kuriame panaudoti San Cataldo projekto motyvai, yra vienas žymesnių šio ciklo kūrinių.

1990 m. Aldo Rossi tapo pirmuoju italų architektu, pelniusiu prestižinę Pritzkerio premiją. Po metų jam buvo įteiktas prestižinis Amerikos architektūros instituto Tomo Jeffersono medalis, dar po penkerių – už architektūros ir dizaino pasiekimus Amerikos menų ir literatūros akademija jam suteikė garbės narystę. 1999 m. Bolonijos universiteto Architektūros fakultetas buvo pavadintas A. Rossi vardu. O visai neseniai, 2022 m., pačiame Milano centre, Novecento muziejuje, įvyko didžiulė retrospektyvinė paroda Aldo Rossi Design 1960–1997, kurioje buvo akcentuojama būtent dizaineriškoji šio garsaus menininko kūrybinio palikimo dalis.