VDA doc. dr. Rūta Būtėnaitė
Nuotraukų autoriai: Pietro Sutera (Heimtextil) ir Rūta Būtėnaitė
Kasmet Frankfurte prie Maino vykstanti Heimtextil paroda dizainerius, architektus, tekstilės specialistus visų pirma vilioja inovacijomis, tendencijomis, naujomis idėjomis, asmenybėmis ir, be abejo, bendra atmosfera. Daug dėmesio skiriama specializuotų pokalbių bei interviu erdvėms, o platesnio turinio ir diskusijų įtraukimas privilioja dizaino specialistus ir verslą. 3 000 dalyvių iš 148 šalių pristatė ypač platų namų tekstilės asortimentą – nuo dekoratyvinių ir baldinių audinių, patalynės, rankšluosčių ir tapetų iki kilimų. Laukiamiausiu įvykiu jau tapo Patricios Urquiolos instaliacija, kaip visada, ypatingo dėmesio sulaukė tendencijų salė Trend Space, o netikėtumu virto jaunųjų talentų zona New Talent Area.
Instaliacija „among-all“.
Naujas skyrius Patricios Urquiolos tęsiamuose tekstilinio mąstymo tyrimuose.
Šiais metais, po pernykštės sėkmės, bene labiausiai intriguojantis Heimtextil parodos įvykis buvo antroji Patricios Urquiolos instaliacija – įtraukianti dizaino erdvė among-all. Autorė kūrė lankytojams ateities interjero dizaino viziją futuristiniais erdvės elementais, tokiais kaip hibridinės skulptūros, pripūstos figūros ir kabančios tinklinės konstrukcijos. Paroda įgauna laikinosios ekosistemos pavidalą, jungiantį objektus iš regeneruoto nailono, tekstilės atliekų ir biologinės kilmės medžiagų. Among-all tampa gyvenamąja aplinka, kurią formuoja judėjimas, dirbtinis intelektas, meistriškumas, 3D dizainas ir medžiagų tyrimai. Autorė atskleidžia sąsają tarp žmonių, medžiagų bei technologijų ir parodo, kad tekstilė veikia kaip transformuojančios ir išmanios medžiagos – intelektualūs dizaino elementai.
Patricia Urquiola tyrinėja kontrastingą medžiagų elgseną: minkšti, aptakūs paviršiai kaitaliojasi su standžiais, struktūriniais komponentais, pabrėžiančiais tekstilės universalumą ir jos gebėjimą orkestruoti erdvę, ritmą ir sąveiką. Užuot pateikusi praktinių įrankių, skirtų namų apyvokos reikmėms kurti, Urquiola žengia į neištirtas teritorijas ir siūlo idėjų, kaip dizaineriai gali permąstyti senus tekstilės gamybos būdus ir ištirti naują kūrėjo ir medžiagos dialogą.
„Esame amatų ir pramonės sambūvio jungtis, – apibendrina Urquiola. – Netikiu grynumu ir savo kūryba siūlau naują, tarpusavyje susipynusių idėjų dialogą. Netikiu tobulumu, verčiau siekiu transformacijos.“
Žiūrovai buvo kviečiami aktyviai formuoti erdvę. Dirbtinis intelektas reaguoja į lankytojų judesius, transformuodamas jų gestus į skaitmenines figūras monumentaliame LED ekrane. Šis dialogas taip pat įgauna fizinę formą per 3D spausdintuvu Caracol atspausdintus objektus, pagamintus naudojant ECONYL® regeneruotas nailono atliekas. Vienas erdvės kampas skirtas originaliai šios medžiagos formai, o ekrane paaiškinami jos gamybos procesai.
Tęsdama praėjusių metų among-us evoliuciją, Patricia Urquiola iš naujo interpretuoja kelis among-all dizaino elementus. Vienas iš jų – skulptūra arba didelis sėdimasis objektas Giano Bifronte. Jis grįžta visiškai atsinaujinę: traukia dėmesį nauju Moroso dizainu ir CC-Tapis išaustu robotizuoto taftinginio audimo iš ECONYL® siūlų (pagamintų iš nebenaudojamų žvejybos tinklų ir tekstilės pramonės atliekų) tekstilės sprendimu. Ši transformacija atspindi Urquiolos susidomėjimą žiediniais medžiagų srautais ir tuo, kaip esamus dizainus galima atnaujinti naudojant novatoriškus pluoštus. Atliekų transformavimas į taktilinį pojūtį suteikiantį išraiškingą paviršių atspindi nuolatinius CC-Tapis tyrimus medžiagų inovacijų ir žiedinės gamybos procesų srityje.
Heimtextil parodos stenduose galima pastebėti kilimus su diskretiška, bet prasminga detale: R2R® (Regenerated to be Regenerable) etikete. Ji žymi Aquafil įmonių grupės projektą, paremtą šia filosofija – kilimai pagaminti iš regeneruoto nailono ir kruopščiai suprojektuoti taip, kad pasibaigus jų naudojimo laikui kiekvieną komponentą būtų galima išardyti ir vėl regeneruoti. Tai tarsi tylus signalas, kaip žiedinis mąstymas jau veikia medžiagas ir paviršius, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną.
Patricija Urquiola instaliacijoje pasitelkia Caracol įmonės didelio masto 3D spausdinimą – robotinę platformą „LFAM Heron AM“. Ji naudoja jau minėtas ECONYL® perdirbtas medžiagas ir laikosi radikaliai kontroliuojamo požiūrio į dizaino eksperimentus, kur technologijos tampa kūrybiškumo katalizatoriumi. Šiuo atveju „Heron AM“ leido perdirbtus polimerus paversti išraiškingais kietais struktūriniais elementais. Ryškiausias Caracol indėlio aspektas slypi suprojektuotų kolonų geometrijoje. LFAM sistemoje tokie reiškiniai kaip netobulas sluoksnių sukibimas, per didelis išstūmimas ar medžiagų kaupimasis paprastai laikomi kritinėmis klaidomis, kurias reikia pašalinti. Šiuo atveju būdingi medžiagų lašėjimai, sluoksniuotos tekstūros ir skulptūriniai kolonų nelygumai buvo sukurti sąmoningai išnaudojant fizines spausdinimo proceso ribas. Svarbiausia, kad šis metodas nebuvo eksperimentinis atsitiktine prasme: kiekviena „klaida“ buvo kruopščiai numatyta, užprogramuota ir kontroliuojama. Toks kontrolės lygis leido Caracol paversti techninius netobulumus tikslia estetine kalba ir galinga kūrybinė terpe, idealiai tinkančia meno, dizaino ir didelio masto instaliacijų pasauliui. Rezultatas – takių formų objektų serija, savo tariamu švelnumu primenanti tekstilę.
Organiškus peizažo elementus šioje tekstilės instaliacijoje sukuria du 13RUGS įmonės rankų darbo kilimai. Iš baldinių audinių gamintojos Rohi austų kraštų atliekų sukurti kilimai šioje erdvėje tampa tarsi perėjimo zonomis – tarp minkštumo ir struktūros, išteklių ir likučių. Savo tekstūra ir forma šie kilimai rodo, kaip amatai, tvarumas ir eksperimentinis dizaino požiūris susijungia tekstilės paviršiuose. Rohi audinių kraštų likučiai transformuojami ir kitaip – kaip konstruktyvūs elementai – perkonfigūruojami į lengvą, atvirą tinklą, apibrėžiantį erdvės ribas. Audinio krašto juostos nelaikomos šalutiniais produktais, tai – aktyvūs instaliacijos koncepcijos komponentai. Kilimų gamintoją 13RUGS 2015 m. įkūrė Tina Wendler ir mados bei tekstilės dizainerė Lara Wernert. Daugiafazis vėlimo procesas paverčia aukščiausios kokybės gamybos perteklines medžiagas tekstilės meno kūriniais grindims ir sienoms. Vilnoniai kilimai žavi savo unikalia išvaizda ir jaukumu, spalvų progresija ir neįprastomis struktūromis.
Dirbdama tarp skaitmeninių, dirbtinio intelekto valdomų vaizdų ir trimačio pasaulio, Urquiola taip pat pristato naują požiūrį į euklidinį tinklelį (Euclidean grid). Čia jis vaizduojamas ir kaip dekoratyvinis instaliacijos rėmas, ir kaip vizualinis vadovas ekrane esančiai figūrai, kurią lankytojai gali valdyti savo kūnu. Patricios Urquiolos instaliacijoje dalyvauja ir pripučiamas architektūrinis objektas, sukurtas iš nepanaudotų audinių ritinių ir nailono likučių.
Erdvės centre lankytojus pasitinka sidabrinis padaras – zoomorfinis, futuristinis, abstraktus, pagamintas iš Ohoskino – inovatyvios itališkos tekstilės, sukurtos iš šalutinių produktų, t. y. išmestų Sicilijos apelsinų žievelių. Šis sidabrinis gyvūnas – tai skaitmeninio objekto, kurį Urquiola pirmą kartą pristatė Heimtextil parodoje 2025 m. ir toliau plėtojo 2026 m., interpretacija. Kai tarptautinei dizaino instaliacijai pasirenkama iš žemės ūkio šalutinių produktų gauta medžiaga, esmė nebėra jos kilmė ar „tvari alternatyva“, o greičiau medžiaga, pasirinkta dėl jos gebėjimo atitikti, transformuotis ir egzistuoti sudėtingame pramoniniame ir kultūriniame naratyve.
Šioje ekosistemoje kiekvienas elementas pasakoja apie perėjimą: regeneruotos pramoninės atliekos tampa struktūra; skaitmeniniai subjektai įgauna fizinį pavidalą; medžiagos, anksčiau laikytos pertekliumi, iš naujo apibrėžia erdvines ir jutimines patirtis.
New Talent Area – naujoji dizaino karta
Beieškančių jau įprastos Heimtextil parodos dalies – Aukštųjų mokyklų konkurso (Heimtextil University Contest) laimėtojų su novatoriškais tekstilės sprendimais laukė malonus siurprizas. Jau vien tas faktas, jog šią erdvę perėmė kuruoti charizmatiškoji tendencijų ekspertė Jennifer Castoldi iš „Trendease International“ ir išplėtė nuo 3 laimėtojų iki gausios dalyvių New Talent Area erdvės, intrigavo. Ir ne veltui. Ši parodos dalis tapo gaivia ir bene įdomiausia, spalvingiausia, su daugiausia tekstilės dizaino idėjų, raštų, spalvų bei technologijų. Jauni tekstilės dizaineriai iš daugelio šalių, kurie kuria erdvės, paviršių ir audinių ateitį, pasitelkdami vizionieriškus tvarius metodus ir drąsias koncepcijas, be abejonės, suteikia ir naujų impulsų masinės gamybos pramonei. Veikiausiai galime tikėtis, jog kitais metais Heimtextil parodoje jau išvysime audinių bei tendencijų, inspiruotų šių dizainerių idėjų. Jauniems kūrėjams tai puiki galimybė užmegzti ryšius su kitais talentingais dizaineriais, prekių ženklais ir dizaino industrijos įmonėmis. Keletas iš jų – ir mūsų puslapiuose.
Sian Barratt, tekstilės dizainerė, įkvėpta transformuojančios spalvų ir raštų galios, siekia praskaidrinti džiaugsmo akimirkomis mūsų kasdienę aplinką. Ji kuria spausdintų tapetų bei interjero tekstilės raštus. Naudodama mišrios technikos koliažą, šilkografiją ir skaitmeninį dizainą, savo darbuose tyrinėja spalvų, formų ir tekstūrų sąveiką.
Claire Deuffic Oldani – maksimalistinio ir ekstravagantiško stiliaus prancūzų ir italų kilmės tekstilės dizainerės specializuojasi audimo srityje ir siekia tapti sertifikuota biodizainere Sent Martino universitete. Jungdama neįprastas medžiagas su eksperimentiniu požiūriu į audimą, ji derina savo meistriškumą su mokslinėmis žiniomis apie medžiagas. Parodoje eksponuota kolekcija „Visur ir niekur“ – tai pačios dizainerės kultūros, raštų ir medžiagų, architektūros ir tradicinių drabužių paveldo tyrinėjimas, susijęs su Bormijumi, Elzasu, Milanu, Versaliu, Paryžiumi, Bretane, Normandija, Saudo Arabijos ir Anglijos regionais.
Emily Elias eksperimentuoja su patvaria ir ilgaamže nesenstančia aktualybe – džinsiniu audiniu. Jis iš naujo įsivaizduojamas kaip prabangus interjero elementas, peržengiantis mados ribas. Dizainerė paverčia šią medžiagą lytėjimo įspūdį turinčia, tvirta ir šiuolaikiška interjero tekstile. Derinant šilkografijos ir lazerinio graviravimo technikas, sukuriama unikali, sudėtingai sluoksniuota kompozicija. O jos novatoriškas sienų dekoravimo sprendimas, lazeriu pjaustytų nudažytų faneros sluoksniuotų plokščių objektai, suteikia gylio bei dimensijos ir papildo džinsinę audinių kolekciją.
Megan Leech – dizainerė, įkūrusi dizaino studiją Londone, užsiimanti mažų partijų austinių audinių gamyba. Ji meninio audimo įgūdžius derina su didele techninių tekstilės gaminių gamybos patirtimi. Megan Leech dizaino kolekcijos sudaro vizualinę kelionę, šlovinančią austą amatą, pasižyminčią subtiliais raštais, formomis ir ryškių spalvų derme. Kūrėja permąsto istorinius tekstilės gaminius per šiuolaikinę prizmę bei perkelia abstrakčias filosofijas į pikselių kalbą – audimą.
Severina Seidl yra menininkė, dizainerė ir siuvinėtoja, kuri tradicines medžiagas transformuoja novatoriškais ir netradiciniais būdais – dažnai jas integruoja su netradiciniais elementais, ypač iš vaizduojamojo meno. Jos kūryba apima dizainą, meną bei kostiumo dizainą. Kad audinio paviršius taptų išraiškingesnis, ji naudoja pačias įvairiausias medžiagas ir technikas – lateksu dažytą šilko organzą, blizgučius ir karoliukus, medvilnės, šilko ir viskozės siūlus, šilko tapybą, rankų darbo siuvinėjimą aukso gijomis, karoliukais, audinio aplikacijas ir daugelį kitų.
Ilamon Thangkhiew yra Londone ir Indijoje gyvenanti tekstilės dizainerė ir gamintoja, įgijusi magistro laipsnį Karališkajame meno koledže. Savo kūryboje ji tyrinėja pasakojimą, paveldą ir gamtos pasaulį per austą tekstilę ir paviršiaus raišką. Dizainerė daugiausia dirba su natūraliomis medžiagomis, tokiomis kaip ramė, medvilnė, šilkas ir bambukas. Audiniai yra kuriami pagal individualius užsakymus tiek privatiems, tiek visuomeniniams interjerams, akcentuojant tradicijas ir inovacijas per taktiliškumą, pasakojimą ir meniškumą. Ji taip pat bendradarbiauja su amatininkais ir Meghalajos (Indija) audimo bendruomene, siekdama išsaugoti tradicinius įgūdžius.
Heimtextil Trends 2026–2027 interjero audinių tendencijos
Tie, kas jau nebe pirmus metus, o gal ir dešimtmečius keliauja į Frankfurtą būtent dėl labai scenografiškų ir įspūdingų audinių tendencijų pristatymų, šiais metais galėjo nustebti, nes veikiausiai buvo pripratę prie ilgamečių tendencijų planuotojų Anne Marie Commandeur, SpottTrends & Business ir FranklinTill studijų tendencijų demokratiškumo ir estetinio bei stilistinio spektro. Dabar, šias pareigas antrus metus perėmus italų studijai Alkova, matomas didelis skirtumas. Ekspozicijos dizainas kasmet tampa vis labiau minimalistinis, nesiekiantis išraiškingų ir efektingų sprendimų, mažiau teatrališkas bei emocingas. Gal būt didelį indėlį čia įneša tvarumo idėjos, kuomet diskutuojama apie Trend Space panaudotų resursų tikslingumą.
Anksčiau penkios ar šešios interjero audinių tendencijos būdavo labiau orientuotos į skirtingų interjero stilių kūrėjus bei vartotojus. Paprastai matydavome tendencijas, kurios atitikdavo vienos ar kitos istorinės stilistikos ar laikotarpio estetinius bruožus, būdavo fokusuotos, pavyzdžiui, į jaunus miestiečius ar į labiau minimalistinį bei ekologišką gyvenimo būdą propaguojančius pirkėjus, taip pat į eklektiško ar maksimalistinio interjero mėgėjus; šiemet visgi galima apibendrinti, jog audinių tendencijų planuotojai labiau dėmesį telkė ne į interjero stilius, o į tekstilės kūrimo metodų skirtumus. Tai greičiausiai labiausiai turėjo sudominti tekstilės kūrėjus bei gamybos technologus. Čia jau galima diskutuoti, kiek viena studija pateikia objektyvų, į 2026–2027 m. platų dizaino bei interjero estetinių skonių tendencijų spektrą, juolab kad po mėnesio vykusioje Ambiente parodoje dizaino tendencijos pasirodė žymiai įvairesnės.
Pati tendencijų ekspozicija buvo be galo sisteminga, estetiškai „švari“ ir katalogiškai tvarkinga, joje buvo buvo galima išvysti po nedidelį į tendencijas atrinkto audinio pavyzdį. Nors tai ir neleido suvokti aiškesnės audinių dermės ir įsivaizduoti, kaip audiniai atrodytų didesniame plote, kaip kristų, taikant juos užuolaidoms, baldų užvalkalams ar kitiems interjero elementams (tai taptų inspiracija interjero dizaineriams), tačiau pamatėme labai intriguojančių technologinių – audinių pynimų, reljefinio audimo bei formavimo, spausdinimo, siuvinėjimo sprendimų. Viena stipriausių tendencijų tapo skirtingų faktūrų, tekstūrų bei pynimų derinimas tarpusavyje – jis pralenkė bet kokių tradiciškai suprantamų ar atpažįstamų motyvų raštų bandymą tarti savo žodį.
Smulkūs taškeliai, brūkšneliai, langeliai, išgaunami skirtingais pynimais, o audiniai dar papildomai formuojami, siekiant suteikti reljefiškumo. Anksčiau populiarus tvidas ir vėl grįžta į interjerą su smulkiais ryškiaspalviais siūlo spalviniais intarpais.
Koloristikoje dominuoja netobulumas, nelygus audinių dažymas, spalvinės išsiliejusios dėmės ar blukimo efektai. Kaip kontrastas į dermę įtraukiamos ryškios skaitmeninės spalvos: intensyvūs sintetiniai rūgščios žalios, skaitmeninės alyvinės ir ekrano mėlynos spalvos akcentai. Matome audinius, kurie nesiekia perfekcionizmo, papildomos apdailos ir atrodo rankų darbo, austi staklėmis ar rankomis siuvinėti. Visišką atgimimą patiria aksomai – jie tampa vis labiau reljefiški, matiniai, išmarginti skulptūriškom faktūrom. Ryškus ir DI, kompiuterinių technologijų veiklos akcentavimas – projektinės klaidos ir netikėtumai tampa raštų segmentais. Žakardinių bei spausdintų audinių raštuose vyrauja gamtos stichijų žymės – lietaus lašai bei srūvantys elementai, pelėsio, audinio irimo efektai.
