Parengė VDA doc. dr. Rūta Būtėnaitė
Kaip ir visuomet, rugsėjo mėnesį sulaukiame pirmųjų tekstilės dizaino tendencijų ir jas inspiravusių meno bei dizaino kūrinių, procesų bei kūrybos metodų ateinantiems dvejiems metams. Nors tikslus efektyvus dirbtinis intelektas jau seniai yra tapęs dizaino proceso dalimi, vis stipriau, kaip atsvara, auga rankų darbo, žmogiškos intuicijos ir paprasčiausio natūralaus netaisyklingumo poreikis. „Heimtextil Trends 26/27“ pagrindinė tema – „Amatas yra veiksmažodis“ („Craft is a verb“) – atskleidžia, jog aukštosios technologijos ir meistriškumas ne prieštarauja vienas kitam, o atveria naujas kūrybines perspektyvas.
Antrus metus iš eilės „Heimtextil“ bendradarbiauja su italų dizaino studija „Alcova“, kurios kūrybai svarbus jautrumas atmosferai, sluoksnių ir pokalbių prasmės, įsišaknijusios kupinose atminties erdvėse.
Todėl tekstilės dizaino tendencijos aprėpia ne tik audinių paviršių ar stilių, bet ir sistemas, istorijas bei žmones, kuriems jos tarnauja. 2025–2026 m. tendencijas „Alkova“ pristatė kaip cikliškus (o ne linijinius) praeities troškimų atgarsius, atgimstančius per naujas technologijas ir besikeičiančius kultūrinius kontekstus, o 2026–2027 m. šį eksperimentą ji išplės. Žvelgiama į vis platesnį dirbtinio intelekto taikymą: kaip jis veikia ne tik tada, kai mes projektuojame, bet ir kai priskiriame vertę, atsekame autorystę ir bendraujame su mus supančiomis medžiagomis. Nuo audinių dizaino iki pluošto atpažinimo perdirbimo sistemose. Mes ne tik priimame jo teikiamas inovacijas, optimizuojame procesus, didiname tvarumą ir suteikiame galimybę taikyti personalizavimą bet kokiu mastu, taip pat matome kai ką kita: iš naujo įvertiname tai, ko dirbtinis intelektas atkartoti negali. Rankų darbo. Neįprasto. Su „klaidomis“. Kuo labiau pasikliaujame idėjų generavimo įrankiais, tuo labiau trokštame to, kas atrodo tikra. Objektų, suformuotų žmogaus prisilietimo, intuicijos ir ketinimų.
Su „ChatGPT 4.0“ pagalba, remiantis šių metų tekstilės tendencijomis, studijos „Alkova“ ir „Heimtextil“ sukurti tekstilės pavyzdžiai
Kartu su „Alcova“ įkūrėjais „Heimtextil“ pristato šešių tendencijų pasaulį, kuriame susilieja meistriškumas ir skaitmeninio dizaino metodai. Apčiuopiamos tekstūros susilieja su generatyviais raštais, natūralios struktūros – su algoritminiu tikslumu. Taip sukuriamas ne kontrastas, o veikiau sąveika: ten, kur tradicinės amatų technologijos pasiekia ribas, dirbtinis intelektas atveria naujas galimybes. Taip atsiranda naujo tipo žaidėjai: technoamatininkai. Skaitmeninius įrankius jie vertina ne kaip konkurenciją, o kaip į savo priemonių rinkinio išplėtimą.
„Heimtextil Trends“ spalvų paletė 2026–27 svyruoja nuo žemiškų iki „skaitmeniškai dirginančių“ atspalvių. Smėlio, molio, suodžių, alyvuogių ir medžio žievės atspalviai perteikia stabilumą, medžiagiškumą ir atspalvių tarpusavio ryšį. Tačiau šią natūralią ramybę sąmoningai trikdo aštrūs, sintetiniai akcentai, kaip antai rūgščiai žali, skaitmeniniai alyviniai ir ryškūs ekrano mėlynumo tonai. Šie „trikdžiai“ sukuria įtampą ir paverčia spalvų schemą gyvybingu pareiškimu.
„Re: media“
Šią tendenciją atspindinti tekstilė, sukuriama sąveikaujant skaitmeniniam dizainui ir rankų darbui: piešiniai pirmiausia perkeliami į skaitmeninius atvaizdus, o paskui vėl paverčiami žakardo raštais arba rankomis siuvinėtais ornamentais. Taip gimsta kūriniai, atskleidžiantys įtampą tarp skirtingų medijų. Audinių motyvai yra įkvėpti „klaidų“ estetikos – įvairiausių techninių nesklandumų. Vyrauja išblukusios pikselių spalvos, raštai, piešti ranka bei perdaryti skaitmeniniu būdu, muaro efektai ir tekstūros, primenančios skaitmenines klaidas arba mažos raiškos pėdsakus.
„crash.jpeg“ serijos kūrėjas Jonas Hejdukas į tekstilės pasaulį perkelia pažeistų failų estetiką: iškreipti raštai, išsiliejusios spalvos ir techninio teksto fragmentai tampa vizualinės leksikos dalimi. Naratyvinė hipotezė yra provokuojanti: kas būtų, jei į Žemę atsitrenktų meteoritas ir visi objektai būtų suspausti lyg vaizdo žaidimo failas?
Stefanios Ruggiero kilimuose rankinio audimo technologija suskaido dizainą į vizualinius pikselius. Trijuose „Ember and Bonfire“ dizainerė tyrinėja ugnies temą ir apmąsto simbolinę bei socialinę šilumos prigimtį – taigi ir dvejopą ugnies prigimtį: buvimo kartu komfortą ir pasinėrimo mintyse į vienatvę. Liepsnos yra abstrahuojamos, dekonstruojamos, piešiamos skaitmeniniu būdu, o paskui paverčiamos į rankomis austą tekstilę. Pikseliai virsta mazgais, nes rankinio audimo technika natūraliai „sufokusuoja“ mažos raiškos vaizdą.
„Visible co-work“
Dizainas kuriamas padedant dirbtiniam intelektui ir užbaigiamas pasitelkiant kvalifikuoto rankų darbo meistriškumą. Tekstilės dizaine ribos tarp tradicijų, meistriškumo ir kodų tampa sunkiai pastebimos. Pavyzdžiui, skaitmeniniu būdu išsiuvinėtas linas, 3D megzti skiautiniai ir generatyvūs raštai ant klasikinių audinių. Šia, remiantis Frankenšteiną primenančia jungčių logika sukurtų jaudinančių derinių galime tikėtis išvysti vis daugiau: sąmoningų kontrastų, kai viename objekte egzistuoja pridėtinės technologijos, dirbtinis intelektas ir meistriški rankų gestai. Juose siekiama įtampos, o ne harmonijos.
Natalijos Triantafylli vazos, kuriose porėtas, rankomis modeliuotas keraminis korpusas yra sujungtas su 3D spausdintuvu atspausdintomis lygiomis, šaltomis, skulptūriškai dirbtinėmis rankenomis ir apdaila, puikiai atskleidžia šios tendencijos kūrybinį metodą. Jungties taškai yra gerai matomi ir sąmoningai palikti nenudailinti. Vazos nesistengia nuslėpti joms būdingų technologinių prieštaravimų – priešingai, jie eksponuojami kaip naujos dizaino kalbos dalis, kuria objektas atvirai pasakoja savo daugiasluoksnių procesų istoriją.
„Sensing nature“
Reaguojant į generuojamą dirbtinio intelekto galią, stiprėja kontranaratyvas: gamtos kaip pirminės kuriančiosios jėgos. Algoritmo vaidmuo yra ne kurti, o dekoduoti – įprasminti. Gamtos formos, ritmai ir struktūros atskleidžia įvairovę, kuri laukia, kol bus iššifruota ir taps interpretuojamais raštais. Skaitmeniniai įrankiai atlieka vertėjų vaidmenį: jie leidžia mums perskaityti, išskirti ir performuluoti gyvojo pasaulio sudėtingumą ant tekstilės paviršių. Kaip vandenyno paviršiaus vaizdas nugula į tekstilės audinį, kaip kerpių, augančių ant uolų, raštai algoritminio apdorojimo būdu virsta ornamentų motyvais, žievės šiurkštumas ar garso vibracija tampa audimo struktūros pynimu.
Ryškus pavyzdys – A. A. Murakami bendradarbiaujant su „Trame Paris“ sukurtas „A Thousand Layers of Stomach“. Kūrinį įkvėpė gyvūnų vidaus organų morfologija: tiksliau, senovinio Asari moliusko kiautas. Hipnotizuojantys šio jūrinio organizmo raštai įkvepia apmąstymams apie gamtos ir technologijų sankirtą. Menininkų dueto sukurtas generatyvinis kodas imituoja kriauklės biologinį augimo ir stratifikacijos procesą. Rezultatas – megztų gaminių serija, atspindinti evoliucinį natūralių raštų grožį – abstraktų, sluoksniuotą, kuriamą bėgant laikui ir paverčiamą medžiaga.
„A playful touch“
Dabartiniame amžiuje, kuriame dominuoja funkcionalumo, optimizavimo ir efektyvumo estetika, dekoratyvios detalės sugrįžta kaip atitrūkimas nuo normos. Ne praktiniais sumetimais, nes nėra „naudingos“, o skirtos tiesiog malonumui. Raukinys ant minimalistinės užuolaidos, neoninis elementas ant natūralios spalvos lininės antklodės ar netikėtai uždėtas kutas: tokie gestai veikia kaip apgalvoti akcentai, kurie sutrikdo vienodumą, įnešdami absurdo, netikėtumo ir vizualinio humoro. Jie primena, kad džiaugsmas tebėra esminė dizaino dalis.
Laurids’as Gallée vadovaujasi panašia minčių eiga, jis žaidžia su tekstūromis, nenatūraliomis spalvomis ir dekonstruotomis simbolinėmis formomis. Jo objektuose gausu naivių ir vaikiškų motyvų: sąmoningai ekscentriškų, iš dalies animacinių ar net panašių į klaidas. Dekoratyvūs elementai niekada nekomponuojami centrinėse ar nuspėjamose vietose, tačiau atrodo kruopščiai apgalvoti.
Patricijos Urquiolos „Cryptid“ kolekcijoje, skirtoje „cc-tapis“, iš subtiliai pereinančių spalvų fono išnyra ryškūs biomorfiniai motyvai keistais kontūrais. Kuriamas tekstilinis peizažas, kuriame gyvena sunkiai apibūdinamos formos – iš dalies organiškos, iš dalies abstrakčios. „Cryptid“ kilimai sukurti pasitelkiant skaitmeniniu būdu ranka pieštus, siuvinėtus motyvus, primenančius žemiškas arba plūduriuojančias jūros būtybes. Lygaus audimo kilimų tikslas yra siekti minimalių gamybos atlikų ir maksimalaus pasakojimo, kad detalės taptų emocijų perteikimo priemone.
„Crafted irregularity“
Audinių tendencijoje vertinamas nenuoseklumas, netobulumas, žymės, jog tekstilė yra pagaminta rankiniu būdu. Įdubimai, mazgeliai, netolygus dažymas, matomos siūlės, asimetrinė apdaila: netolygumas tampa dizaino vertybe ir autentiškumo žymekliu. Netikėtumai, dažnai audėjo judesio ar nukrypimo pasekmė, yra priimami kaip neatsiejama bendros formos dalis. Šios medžiagos neslepia žmogiškojo meistriškumo, veikiau jį pabrėžia kaip sąmoningą priešpriešą nepriekaištingai tobulam, dirbtiniu intelektu paremtam dizainui.
Emmos Terweduwe tekstilėje atsisakoma simetrijos ir vienodumo – pirmenybė teikiama grubiam subtilumui ir neištobulintai estetikai. Jos gobelenai bei tekstilės instaliacijos atrodo tarytum sustingusios gesto judesyje: sąmoningos klostės, gyvos siūlės, audiniai minkštais arba neapdorotais kraštais. Tai sustabdyta estetika – intuicija ir netobulumas.
Aliki van der Kruijs darbuose netaisyklingumas yra gilaus įsiklausymo į medžiagą ir kontekstą rezultatas. Jos projektuose oras, lietus, šviesa, drėgmė, kuriantys kartu, transformuojasi į audinį. Audinių pynimai yra tarsi meteorologinių įvykių ir aplinkos sąlygų atspaudai, kurių neįmanoma atkartoti: kiekvienas kūrinys yra unikalus, reaguojantis į nepasikartosiančią situaciją.
„The uncanny valley“
Dizaine, kuris paveikė šią tekstilės tendenciją, susiduriame su hiperperkurtais tekstilės gaminiais: vizualiai atpažįstamais, tačiau subtiliai trikdančiais. Kartais jie atrodo lyg neapibrėžto laiko reliktai; poliruotos detalės labiau primena posthumanišką estetiką nei buitinę funkciją. Dizainas atsigręžia į vidų, tyrinėdamas įrenginio neskaidrumą: jo barokinį sudėtingumą, kibernetinę beprotybę. Techniniai elementai, tokie kaip laidai, jungtys ir ritės, nebeslepiami – jie sąmoningai demonstruojami. Jie tampa matomomis detalėmis ir atkreipia dėmesį į mašinos vidinį veikimą, o ne į nepriekaištingą jos išorę. Taip sukuriami dizaino objektai, atskleidžiantys tai, kas paslėpta, ir žaisminga išraiška išskleidžiantys ką nors keisto, beveik svetimo.
„Made by Astronauts x Serapis“ sukurtuose objektuose chromuotos kojelės sujungtos su mutuojančiomis formomis ir raštais, primenančiais nusidėvėjimą ir eroziją, kaip laiko išraižytą senovinį audinį. Dviprasmiškomis, neįskaitomomis nuotraukomis margintos užuolaidos, kabančios ant ragų formos skulptūrinių kabliukų, sukuria įtampą tarp dramos ir dekoratyvumo.