Svirnas, virtęs namais

Vieta: Niujorkas, JAV.

Realizacija: 2004 m.

Plotas: 418 kv. m.

Fotografijos: Raimund Koch, Victoria Sambonaris. 

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

 

 

Jau iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, jog tai – neįprastas namas. Šiuo projektu architektų kompanija Preston Scott Cohen siekė atsigręžti į daugelį metų taikytą bei išbandytą architektūrą ir veikiau eksperimentuoti su ja, interpretuoti pritaikant šiuolaikinio žmogaus skoniui nei bandyti surasti kažką naujo, nepatikrinto. Anot autorių bei užsakovų, tam tikra architektūros stilistika gyvavo daugelį metų ne vien dėl estetinių priežasčių, taigi kam išmesti ilgametę patirtį ir rizikuoti naujais, neužtikrintais modeliais, kai kuriant tradicinius dar yra daugybė būdų išlaikyti gerąsias technines savybes ir žaisti su vizualiniu pateikimu.

 

         

1800 m. statytas svirnas buvo transformuotas į vasarnamį-atostogų namus literatų, rašytojų porai bei jų šeimoms. Architektai suderino buvusio pastato agrarinę bei laukinę erdvę su liaudiška stilistika paremtu šiuolaikiniu būstu. Ryšys tarp atvirų bei atskirų erdvių, didžiulių bei nedidukų langų, kaimiško bei modernaus stiliaus komponentų ir paviršių sukuria turtingą, gyvybingą atmosferą gyvenimui, laisvalaikiui ar net liaudies meno parodoms. Naujieji gyventojai nenorėjo panaikinti patalpų atvirumo, aukščio bei pojūčio, tarsi sakančio, kad erdvė yra beribė. Kita vertus, dėl didžiulio ploto buvo kiek nerimauta, jog būsimieji gyventojai jausis tarsi gyventų miesto stotyje ar kitokiame visuomeninės paskirties pastate, tačiau ploto mastą kiek sumažino ir būstą jaukesniu padarė daugybė sijų konstrukcinių kompozicijų, kurios šviesioje aplinkoje tapo gana ryškiu, šilumos suteikiančiu akcentu.

Eksterjeras atrodo monolitiškai dėl itin kruopščiai išdėstytų 10 cm pločio fasado lentelių iš kedro medienos, kuri pasižymi spalvos bei tekstūros vientisumu. Be to, fasado apdaila išryškina kontrastą tarp lentelių bei namo mastelio ir sudaro savotiškai komišką vaizdą. Medinis fasadas slepia už jo esantį plieninį karkasą, suteikiantį būstui industrinį įvaizdį. Architektai taip norėjo sugretinti praeitį su dabartimi, o medienos ir plieno deriniai kai kur buvo panaudoti kaip skulptūrinės dekoro detalės. Anarchiškas architekto sprendimas suprojektuoti net 48 įvairaus dydžio, tarsi bet kaip išmėtytus langus suteikia namui polėkio ir laisvumo, drąsos įvaizdį. Šviesos gausa užtvindo namo vidų – nuo langų iki grindų, nuo sienų iki lubų – taip susidaro lyg 360 laipsnių panoraminis vaizdas, dėl kurio vidus persikelia į lauką, o laukas į vidų. Pakeliami langai naudojami priklausomai nuo sezono – vasarą jie pakeliami ir taip namo vidus dar labiau susilieja su išore, o žiemą – užtraukiami ir sulaiko šaltį.

Originalumas, derinamas su tradicijomis, davė unikalų, tačiau vis dar artimą nusistovėjusioms vertybėms, rezultatą. Monumentalus pastato mastelis pakeičia ir praplečia namų šlaitiniais stogais įvaizdį. Struktūrinis stabilumas, nestandartiškai išdėstyti langai, prilaikomi plieninių konstrukcijų,

iš pažiūros labiau primena komercinį pastatą nei privatų būstą. Fasade dinamiškai išdėstyti langai kai kuriose vietose sudaro įspūdį, tarsi iš sienų būtų išplėštas gabalas betono, nes ertmės suformuotos visiškai nelogiškai. Dalis pastato turi išorinį kiautą, kuriame ir  suformuota daugybė langų, o kitoms angoms pasirinkti laisvą išdėstymą leido didžiulis pastato aukštis bei perdangų nebuvimas. Šalia išorinio karkaso pirmajame aukšte sudarytas savotiškas koridorius, kurio abiejose pusėse yra suformuotos sienos su langais. Ši vieta naudojama įvairiopai: dėl slankiojančių pertvarų bei durų ar nusileidžiančių/pakylančių langų čia galima džiaugtis žiemos sodu bei kraštovaizdžiu ar net organizuoti šventes, renginius.

Šeimininkų miegamasis, darbo patalpos, svečių bei vonios kambariai – tai tarsi atskilusi nuo namo dalis, esanti šone. Likusioji yra dialogas tarp praeities bei dabarties ir tai yra labiausiai naudojama erdvė. Čia interpretuojami įvairiausi svirno elementai, atgaivinamos privačiam būstui įprastos vertybės, įgyvendinama gyvenamoji architektūra. Tam tikrų elementų supaprastinimas bei savotiškas dekoratyvumas padėjo sukurti ypač realistišką namų išraišką. Nepaisant stambių sijų monumentalaus grožio, stebina išgrynintos architektūrinės struktūros. Svirno karkasas pateikiamas kaip namų aplinką gaubiantis lukštas, tačiau didžiulis viso to mastelis kelia abejonę, ar tai tikrai namai. Faktas, jog gigantiški daiktai ar erdvės sukelia stipresnį efektą, suteikia laisvę žaisti proporcijomis, formomis, šviesa, taip pat žavesio suteikia ir tai, jog sename pastate nebūtina viską numatyti iki smulkmenų, nes neišbaigtumas duoda tik daugiau įdomumo. Svetainė, valgomasis bei virtuvė – tai sujungta vientisa erdvė. Pirmame aukšte taip pat dar yra vienvietis bei dvivietis miegamasis, besidalijantys bendru vonios kambariu. Laiptais pakilus į antrąjį aukštą, patenkama į darbo ir svečių kambarį, o nedidelė antresolė naudojama kaip vaikų žaidimų kambarys. Kontrastas tarp pasenusios medienos, glotnaus betono bei steriliai baltų sienų suformuoja tarsi istoriškai pagrįstą stilistiką su švelniu nostalgijos jausmu. Būtent toks ir buvo architektų kompanijos siekis: išlaikyti praeitimi alsuojančią atmosferą bei pritaikyti ją nors ir nestandartiškam, tačiau šiuolaikiškam žmogui.


 

         

 

         

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Nuotraukų galerija

 

     
   
             
             
         
   

 

Žurnalas: „Centras