Interjero autorė: Dovilė Švilpienė (Do Design studija)
Tekstą parengė: Gytautė Ivanauskaitė
Kartais projektai prasideda nuo buto, o baigiasi itin ryškų pėdsaką kūrybinėje kelionėje paliekančiu namu. Taip nutiko ir interjero dizainerei Dovilei Švilpienei.
Būsimi užsakovai – lietuvės ir olando šeima – iš pradžių ieškojo dizainerės savo butui Vilniaus senamiestyje įrengti. Labai greitai tarp jų užsimezgė pasitikėjimu grįstas ryšys, todėl netrukus Dovilė sulaukė pasiūlymo sukurti ir naujai įsigytos vilos Nyderlanduose interjerą.
Šis namas šeimininkams jau kurį laiką kėlė nemažai abejonių. Nors architektūra buvo išskirtinė, esamas interjeras neatitiko jų gyvenimo būdo, o vietinėje rinkoje nepavyko rasti specialistų, galinčių pasiūlyti nestandartinių sumanymų. Kaip pastebi dizainerė, Olandijoje interjerai dažnai pasižymi racionalumu – vyrauja standartinė apdaila, o baldai dažniausiai pasirenkami iš gamintojų katalogų, apsiribojant spalvų variacijomis.
Vis dėlto pats namas buvo neeilinis. 1993 m. architektų biuro „Franken & Onstenk“ suprojektuota vila yra įtraukta į regiono architektūrinį maršrutą kaip vienas kokybiškos olandiško modernizmo architektūros pavyzdžių.
Pastatas išsiskiria subtiliai pasuktomis sienomis ir pasvirusia langų linija – ši plastinė raiška kuria judesio įspūdį, praplečia perspektyvą ir leidžia erdvėms natūraliai pereiti vienai į kitą.
Pirmasis apsilankymas name dizainerei buvo ne tiek emocinis, kiek profesinis. Vos įžengus į vidų akys iš karto fiksavo tai, ką reikėtų keisti: nepatogų prieškambarį be spintos, nefunkcionalų įėjimą iš kiemo, žemas lubas privačiose erdvėse ir tamsų interjerą, kurį dar labiau slėgė juodo granito grindys bei sienų apdaila. Nors namo architektūrinis potencialas buvo akivaizdus, jo vidus reikalavo esminių permainų.
Didžiausias iššūkis buvo ne estetika, o funkcionalumas. Rekonstrukcija prasidėjo nuo problemų sprendimo. Pirmiausia teko pertvarkyti pavojingus, stačius laiptus: nors jie buvo dengti įspūdingu rausvu marmuru, nebuvo nei patogūs, nei saugūs. Naujoji laiptų kompozicija su suapvalintomis pakopomis tapo ne tik funkcionaliu sprendimu, bet ir pagrindiniu motyvu, iš kurio išaugo visas interjero plastiškumas.
Iš senojo namo faktiškai liko tik pagrindinis tūris ir perdangos. Visa kita buvo perkurta iš naujo – keitėsi patalpų planas, šildymo bei vėdinimo sistemos, elektros instaliacija. Projektuojant teko prisitaikyti prie jau esamų konstrukcijų, todėl ne vieną techninį apribojimą reikėjo paversti dizaino privalumu. Taip, pavyzdžiui, gimė antrojo aukšto lubų kompozicija, leidusi kūrybiškai išnaudoti nepakeičiamus apšvietimo taškus.
Vienu įsimintiniausių projekto etapų tapo pagrindinio vonios kambario rengimas. Per ilgas projektavimo valandas gimė netikėta idėja – įrengti skulptūriškos bangos formos sienas, natūraliai sujungiančias laisvai pastatomą vonią ir už jos paslėptą hamamo tipo garinę pirtį. Sudėtinga forma buvo apdailinta siaurų plytelių juostomis: jos sukūrė subtilų trimatį paviršiaus efektą.
Nors interjere juntamos art deco nuotaikos, dizainerė sąmoningai vengia griežtų stilistinių apibrėžimų. Jos įsitikinimu, šiandien svarbiausia ne stilius, o harmonija tarp architektūros, medžiagų ir žmogaus gyvenimo būdo. Modernizmas gali derėti su dekoratyvumu, minimalizmas – su klasikiniais akcentais, jei tik visa tai kuria vientisą erdvės charakterį.
Interjero kryptis, pasak Dovilės, gimė labai natūraliai – iš pačios architektūros, proporcijų, šviesos ir namo nuotaikos. Dekoratyvūs elementai čia nėra savitiksliai. Jie padeda spręsti funkcinius klausimus, struktūruoja erdves ir suteikia joms ritmą. Pasikartojančios arkos, lenktos formos, simetrija ir medžiagų tęstinumas sukuria užbaigtumo įspūdį, o minkšti baldų kampai tampa atsvara griežtai modernistinei architektūrai.
Beveik visi baldai, durys, dalis šviestuvų ir daugelis kitų elementų buvo projektuojami individualiai. Tai leido tiksliai prisitaikyti prie nestandartinės pastato geometrijos ir išlaikyti vientisą architektūros bei interjero kalbą. Medžiagos taip pat rinktos labai atsakingai – riešuto mediena, natūralus akmuo ir žalvaris kartu sukuria subtilią šilumos ir prabangos dermę.
Išskirtiniu akcentu tapo ir parketas. Trimatę jo geometriją papildo į kai kurias lenteles integruotos natūralaus žalvario juostelės. Keičiantis šviesai, jos sukuria netikėtus šviesos blyksnius ir suteikia grindims gyvybės.
Daugelis individualių interjero elementų buvo gaminami Lietuvoje. Pasak dizainerės, tai buvo vienintelis būdas užtikrinti tokį tikslumą, kokio reikalavo projektas. Baldai, durys, parketas ir nemaža dalis kitų reikmenų atkeliavo iš Lietuvos, o vietos meistrams teko įgyvendinti nemažai iki tol nematytų idėjų.
Nors pradžioje daugelis jų į projektą žiūrėjo atsargiai ir skeptiškai, laikui bėgant požiūris visiškai pasikeitė. Projekto pabaigoje meistrai pripažino, kad tai vienas įdomiausių interjerų, prie kurių jiems teko dirbti, o beveik visos projekte dalyvavusios įmonės paprašė galutinių nuotraukų savo portfolio.
Dizainerė itin šiltai prisimena ir darbo kultūrą Nyderlanduose. Beveik metus trukęs planavimo etapas leido iki smulkmenų suderinti visus techninius dalykus, biudžetus ir darbų eigą. Nors įgyvendinimo metu sprendinių sudėtingumas ne kartą nustebino vietos rangovus, aiškus planavimas ir disciplina leido projektą įgyvendinti nuosekliai bei kokybiškai.
Ne mažiau svarbus buvo ir santykis su užsakovais. Darbiniai vizitai į Eindhoveną ilgainiui virto draugiškais susitikimais – juos lydėjo bendros vakarienės, baldų salonų lankymas ir nuoširdus bendravimas. Anot Dovilės, būtent toks pasitikėjimas ir pagarba kūrybiniam procesui leido išgryninti kiekvieną detalę ir sukurti interjerą, kuris šiandien atrodo ne kaip atskirų sprendimų rinkinys, o kaip vientisas architektūros kūrinys.
Baldai ir aksesuarai interjere:
Stalas iš Beola
Tapetai iš Dubingiai
Natūralaus žalvario durų rankenos ir baldų rankenėlės Impeka home
Visi kietieji baldai, durys, riešuto sienų skydai iš Barsis
Minkšti baldai iš Elegant home
Kavos staliukai iš Elegant home
Šviestuvas iš Elegant home
