Nuotraukos: Leono Garbačiausko
Lietuvos architektų biuro „arches“ sukurtas gamtos terapijos kompleksas „Sanctum“ šiemet pelnė vieną reikšmingiausių pasaulio architektūros įvertinimų – „Architizer A+Awards“ konkurso komisijos apdovanojimą kategorijoje „Gerovės dizainas“ (angl. „Design for Wellbeing“). Tačiau šio projekto vertę atskleidžia ne tik tarptautinis pripažinimas. „Sanctum“ rodo, kad architektūra geba ne tik kurti reginį, bet ir lemti žmogaus savijautą, ji gali ne tik varžytis su gamta, bet ir įsilieti į ją.
Architektūra, kuri nesiekia būti pastebėta
Šiandien, kai didelė dalis šiuolaikinės architektūros siekia išsiskirti, nustebinti ar tapti nauju miesto simboliu, „Arches“ renkasi visiškai kitą kryptį. Bezdonių miškų apsuptyje įgyvendintas projektas buvo kuriamas ne kaip objektas, kurį reikia pamatyti, o kaip patirtis, kurią reikia išgyventi.
Komplekso autoriai – architektūros studijos „arches“ architektai Arūnas Liola, Greta Gulbinskė, Rolandas Liola ir Edgaras Neniškis nuo pat pradžių kėlė klausimą, kokios architektūros šiandien iš tiesų reikia žmogui. Atsakymo ieškota ne technologijose ar efektingose formose, o santykyje su gamta, šviesa, masteliu ir vidine ramybe.
„Sanctum“ gimė iš idėjos sukurti vadinamąją tylią architektūrą – erdvę, kuri leistų sulėtėti, atsitraukti nuo nuolatinio informacijos srauto ir susigrąžinti natūralų ryšį su aplinka. Tai architektūra, kuri nekonkuruoja dėl dėmesio, o tampa fonu svarbiausiam veikėjui – žmogaus patirčiai.
Kraštovaizdis kaip pagrindinis projekto autorius
Vienas svarbiausių „Sanctum“ principų – kraštovaizdis čia nėra fonas architektūrai. Priešingai, būtent gamtinė teritorijos struktūra tapo pagrindiniu projekto formavimo įrankiu.
Komplekso planinė struktūra organizuojama aplink natūraliai susiformavusią pamiškės ašį, jungiančią svarbiausius teritorijos elementus – laukymę, brandžius medžius ir gyvenamųjų namelių zoną. Ši ašis veikia ne tik kaip funkcinis ryšys tarp skirtingų erdvių, bet ir kaip pagrindinis kompozicinis principas, pagal kurį formuojami tūriai, jų orientacija bei tarpusavio santykiai.
Vietoje vieno dominuojančio pastato architektai sukūrė nuoseklią erdvių seką, kurioje lankytojui atsiveria vis nauji potyriai. Judėjimas komplekse tampa ne tik fizine, bet ir emocine kelione – nuo atviresnių bendruomeninių zonų iki intymesnių, meditacijai ar poilsiui skirtų vietų.
Brandūs medžiai, išsaugoti sklype, tapo ne projektavimo kliūtimi, o svarbiausiais orientyrais. Laukymės ąžuolas, pušys ir beržų grupės įtraukti į bendrą erdvinę kompoziciją, o kai kuriais atvejais net tampa pagrindiniais erdvės formantais.
Šiuolaikinė sodybos interpretacija
Architektūrinė komplekso kalba remiasi lietuviškos sodybos archetipu, tačiau interpretuojama šiuolaikiškai. Tradiciniai dvišlaičiai tūriai čia transformuojami keičiant jų mastelį, proporcijas ir tarpusavio santykius.
Vertikalus pastatų ritmas siejamas su aplinkinių pušų ir eglių siluetais. Architektūra nesiekia tiesiogiai kopijuoti gamtos formų, o subtiliai įsilieja į bendrą miško vertikalių sistemą. Dėl šios priežasties pastatai atrodo tarsi natūrali kraštovaizdžio tąsa.
Ypač svarbus vaidmuo tenka pagrindiniam komplekso pastatui. Jis organizuojamas aplink pusiau uždarą vidinį kiemą, kuris tampa centrine bendruomenine erdve. Čia susijungia pagrindinės funkcijos – renginių salė, valgymo zona, poilsio erdvės. Kiemas veikia kaip socialinis komplekso centras, bet kartu išlaiko tiesioginį ryšį su gamta, natūralia šviesa ir metų laikų kaita.
Šalia pagrindinio pastato suprojektuoti septyni atskiri gyvenamieji nameliai. Jie įkomponuoti mažesnėje miško laukymėje, kur sukuriama daugiau privatumo ir intymesnis santykis su aplinka.
Tarp vidaus ir miško
Vienas įdomiausių projekto aspektų – dėmesys tarpinėms ir bendrosioms erdvėms. Architektai sąmoningai kūrė ne tik pastatus, bet ir perėjimus tarp jų. Vidiniai kiemeliai, dengtos galerijos, pusiau atviros zonos ir atviri koridoriai leidžia žmogui nuolat išlaikyti ryšį su gamta net būnant po stogu. Šios erdvės kuria daugiasluoksnę patirtį tarp vidaus ir išorės, tarp pastovumo ir nuolat besikeičiančios aplinkos.
Viename kiemelyje paliktas augti brandus beržas tampa pagrindiniu kompoziciniu akcentu. Kitame įrengtas ažūrinis medinis stogelis filtruoja šviesą ir kuria nuolat kintančius šešėlių piešinius. Tokie sprendimai leidžia architektūrai keistis kartu su dienos ritmu, metų laikais ir gamtos procesais.
Gyvenamosiose patalpose žvilgsnį traukia aukštos lubos, dideli vitrininiai langai, pro kuriuos atsiveria miško peizažas. Čia svarbiausiu interjero elementu tampa ne dekoras, o pati gamta.
Medžiagos, kurios sensta gražiai
„Sanctum“ medžiagiškumas yra neatsiejama architektūrinės idėjos dalis. Projektui pasirinktos natūralios ir ilgaamžės medžiagos: klijuotos medienos konstrukcijos (CLT), modifikuota pušies mediena, stiklas, varis ir šlifuotas betonas. Visos jos parinktos ne tik dėl estetinių savybių, bet ir dėl gebėjimo natūraliai senti bei ilgainiui dar labiau integruotis į aplinką.
Fasadams naudojama „Kebony“ technologija apdorota pušies mediena, kuri laikui bėgant natūraliai pilkėja ir nereikalauja papildomos priežiūros. Vidaus erdvėse mediena palikta švelniai pabalinta, siekiant išsaugoti jos natūralų charakterį ir kurti ramią, taktiliškai jaukią atmosferą.
Tvarumas čia suprantamas plačiau nei vien energinis efektyvumas. Jis atsiskleidžia per racionalią programą, konstrukcijų logiką, ilgaamžes medžiagas ir jautrų santykį su vieta.
Tarptautinis įvertinimas ir nauja architektūros kryptis
2026 m. „Sanctum“ objektas buvo pripažintas geriausiu pasaulyje „Design for Wellbeing Project“ kategorijoje prestižiniame „Architizer A+Awards“ konkurse. Projektas sulaukė aukščiausio tarptautinės komisijos įvertinimo už dėmesį žmogaus emocinei gerovei ir jautrią integraciją į gamtinį kraštovaizdį.
Šis laimėjimas svarbus ne tik projekto autoriams. Jis atspindi vis stiprėjančią pasaulinę tendenciją, kurioje architektūros vertė matuojama ne vien forma ar technologijomis, bet ir gebėjimu kurti geresnę žmogaus savijautą. „Sanctum“ tampa ryškiu pavyzdžiu, kad ateities architektūra gali būti ne garsesnė, didesnė ar įspūdingesnė. Ji gali būti jautresnė. Tokia, kuri padeda susitelkti, sulėtėti ir iš naujo atrasti santykį su savimi bei aplinka. Galbūt būtent todėl šis Lietuvos projektas buvo pastebėtas pasaulyje. Nes šiandien, kai vis daugiau žmonių ieško ne dar vieno naujo potyrio, o tikro buvimo, architektūra, kuri moka tylėti, tampa ypač reikalinga.
