straipsnio autorė Simona Griškutė
Gegužės 13–14 d. Vilniuje jau devintą kartą vyks atviros architektūros festivalis „Open House Vilnius“. Šių metų renginio tema – patogumas būti. Vizualiu festivalio veidu šiemet tapo ir pažinti patogią būti architektūrą kviečia grafikės Gretos Rokaitės kurtas plakatas. Kalbamės su jo autore apie tai, koks, jos manymu, yra patogus miestas ir kaip tai atsispindi plakato vizualume.
_Nuotr-%20autorė%20Vytautė%20Ribokaitė.jpg)
Greta Rokaitė. Nuotr. autorė Vytautė Ribokaitė
Greta, studijavai grafiką Vilniaus Dailės Akademijoje, vėliau susidomėjai knygos menu. O koks yra tavo santykis su architektūra?
Grafika yra labai plati specialybė. Kai paskutiniuose kursuose reikėjo pasirinkti konkretesnę kryptį, kur norėčiau eiti, mane patraukė knygos menas. Manau, kad knygos menas turi daug paralelių su architektūra dėl savo tikslumo – knygos, kaip ir pastatų, kūrimas reikalauja daug skaičiavimų, matavimų, o ir aš pati esu, sakyčiau, architektiško mąstymo, mėgstu viską papunkčiui apgalvoti. Joks mano kūrybinis procesas neapsieina be šūsnies lapų, kuriuose idėjas išsirašau labai detaliai, schematiškai, su rodyklėmis, brėžiniais.
Kaip gimė mintis dalyvauti plakato konkurse ir tokiu būdu prisidėti prie „Open House Vilnius“ šventės mieste?
Apie festivalį aš būtent ir sužinojau iš ankstesnių metų plakatų, jie vis patraukdavo mano kaip grafikės akį. Džiaugiausi, kad renginiai Lietuvoje turi tokius grafiškus plakatus, ir jau porą metų norėjau šiame konkurse sudalyvauti pati, tačiau tai pritrūkdavo laiko, tai per vėlai sužinodavau, ir viskas eskizų formoje taip ir pasilikdavo. Kai baigiau bakalaurą, laisvo laiko atsirado daugiau, tad prisipirkau popierių, priemonių ir savaitei atsiribojusi nuo pasaulio pasinėriau į kūrybinį procesą. Man tai buvo net savotiška terapija, ir labai smagiai viskas galų gale pavyko.
Kaip jautiesi, kad tavo darbas laimėjo ir puoš miestą prieš renginį ir jo metu?
Nesitikėjau, kad taip toli nueisiu, jausmas labai geras. Tačiau kol dar nematau plakato mieste, ir pati netikiu, kad taip yra. Laukiu to momento, įdomu, koks bus jausmas.
Šiemet plakato konkurse festivalio organizatoriai kvietė interpretuoti temą „Patogumas būti“. Kas tau pačiai yra patogi architektūra? Kada miestas ir jo erdvės tau yra patogūs?
Manau, kad tai labai subjektyvus dalykas. Man didžiausias patogumas yra galėjimas atsipalaiduoti ir jaustis miesto dalimi. Kartais atrodo, kad Vilniuje galėtum užsimerkęs nueiti nuo taško A iki B – yra tas jausmas, kad ar tai tu įaugęs į miestą, ar tai jis į tave, o gal abu dalykai. Patogu, kad viskas yra šalia, kad bet kur gali nueiti pėsčiomis ir dar spėti apsidairyti aplinkui. Mūsų miestas nėra didelis, bet jame yra visko, ko tau reikia.
Papasakok daugiau apie kūrybinį procesą. Kaip šią idėją perteikei plakato vizualume?
Pradėjau nuo eskizinių lapų, piešiau minčių žemėlapius. Ilgai žiūrėjau ir mąsčiau, kuri idėja geriausiai atspindi ir renginio temą, ir mano asmeninį pajautimą. Galiausiai nutariau pavaizduoti miestą, apgaubiantį savo gyventoją tarsi minkštas švelnus patalas. Miestą, kuriame viskas artima ir ranka pasiekiama, kurio erdvėse galima komfortabiliai įsitaisyti, atsipalaiduoti ir nevaržomai svajoti.
Plakate matome žmogų, užsiklojusį miestu, kurio mastelis nėra realistiškas, pastatai čia yra mažesni nei jis pats. Kokį miesto ir žmogaus santykį tokiu būdu siekei pavaizduoti?
Miestas neegzistuotų, jeigu nebūtų žmogaus, kuris jį sukūrė, ir jeigu nebūtų žmogaus, kuris jį patiria. Todėl man žmogus yra svarbus, aš jį vaizduoju kaip dominuojančią figūrą ir žvelgiu iš žmogaus perspektyvos, kaip jis patiria miestą. Teko girdėti komentarų, jog kai kurie žiūrovai iš pradžių pamato miestą, ir tik po to pastebi, kad dar ir žmogus guli. Tai įdomu, toks dvipusis dalykas gavosi.
O kaip gimė toks besiilsinčio, panirusio į svajas žmogaus vaizdinys?
Norėjau sukurti sapnišką įspūdį. Mieste, kurį vaizduoju, nėra pastatų, kurie egzistuotų tikrovėje. Kartais ir gyvenime būna, jog susimąstai, ar čia iš tikrųjų taip yra, ar aš jau sapnuoju. Tai tokia ribinė būsena. Gal skambės banaliai, bet galbūt šitas miestas yra toks geras, kad galėtų būti ir susapnuotas.
Pagal legendą Vilniaus miestas ir buvo susapnuotas. Taip, juokais galima pasakyti, kad tai dar viena legendos interpretacija.
Paprastai su ramybe, poilsiu, įsikrovimu yra asocijuojamas buvimas gamtoje. Štai tavo plakate žmogus ilsisi miesto apsupty, jam čia taip patogu, jog gali atsipalaiduoti ir panirti į savo vizijas. Ar miesto architektūra iš tiesų gali mus įkvėpti svajoti?
Visiškai sutinku, jog gamta yra ta vieta, kur gali pasisemti energijos, pasikrauti, tačiau kai jėgas atgauni, jas turi kažkur ir kažkam atiduoti. Miestas mane įkvepia vizijoms, ką aš norėčiau sukurti, nuveikti ateityje. Apskritai mieste, kad ir kur bepažiūrėtum – į didingą pastatą ar muzikos pasirodymą – supranti, jog kažkada tai buvo kažkieno vizija, o dabar tai yra tikrovė. Tas labai įkvepia. Miesto šurmulys ir veiksmas įsuka, tampi to dalimi, judi į priekį. Miestas yra įkvėpimo ir dalykų realizavimo vieta.
Apskritai kūryboje tave domina atminties tema, kurią tu tyrinėji per dabarties ir praeities santykį. Ar kurdama šį plakatą apie ją galvojai?
Aš visada apie ją galvoju. Atrodo, kad keliavimas laiku nėra įmanomas, filmuose vaizduojamos laiko mašinos neegzistuoja, tačiau mano manymu, laiku galima keliauti per prisiminimus. Manau, kad architektūra, kaip ir kitos meno rūšys, leidžia užfiksuoti ir iššaukti tuos prisiminimus. Aš kas kartą per savo gimtadienį susikuriu ateinančių metų grojaraštį, į kur keliu dainas. Tuomet, praėjus kuriam laikui, galiu jas įsijungti ir prisiminti, ką buvau pamiršusi. Lygiai taip ir su pastatais – pasižiūri į juos ar užeini į vidų, ir atrodo užlieja prisiminimai, lyg vakar būtų buvę.
Tyrinėdama atminties procesus tu daugiau nei dešimtmetį vedi dienoraštį, rašai įrašus ir fotografijomis dokumentuoji kasdienybę. Ar tuose užfiksuotuose fragmentuose yra miesto architektūros?
Iš tiesų aš beveik niekada nefotografuoju žmonių. Man atrodo, kad fotografuoti mieste žmogų yra tas pats, kas prie jo prieiti ir užkalbinti. O aš labai drovi, nepasiryžtu. Tad nuotraukose pagrinde dominuoja miestas, architektūros fragmentai, fiziniai objektai. Mėgstu fiksuoti įvairius kontrastus mieste, juokingus pastebėjimus, mieste paliktus žmogaus pėdsakus, tą sąveiką tarp miesto ir žmogaus. O dienoraščiuose taip pat kartais aprašau, ką matau aplinkui, kaip viskas atrodo, kaip ten jaučiuosi. Pažvelgus atgal matai, jog miestas, kuriame uždaugi, yra kaip kantriausias palydovas. Atrodo ir tu keitiesi, ir žmonės, su kuriais tu leidi laiką, ir apskritai visas gyvenimas, bet tave supantis miestas visada pasilieka.
Galbūt gryninant plakato idėją teko atsigręžti į savo dienoraščio archyvus? Ar tie dienoraščio fragmentai kažkaip dalyvavo kūrybiniam procese?
Sakyčiau, kad ne. Gal pats plakato kūrimas man buvo kaip dienoraštis, tik ne žodinis, o labiau vaizdinis. Atrodo piešdama kiekvieną namelį įsivaizdavau, kas yra jo viduje. Plakate aš vaizduoju ir biblioteką, ir parduotuvę, kurioje kažkodėl pardavinėja banglentes. Tai tikrai įdomu, kaip ta vaizduotė apsireiškė.
Galbūt girdėjai kitų plakatu perduodamos žinutės interpretacijų? Kokiu dar kampu žmonės galėtų perskaityti tavo plakatą ir jo siunčiamą žinutę?
Manau tikrai galima į plakatą skirtingais rakursais pažiūrėti. Gal galėtų kilti asociacijų, kad miestas yra migdantis ar nuobodus. Nors manau, kad ir tas pats nuobodulys ir neskubėjimas šiais laikais yra didžiulė vertybė ir prabanga. Tad kad ir kaip skirtingai bežvelgtume, galutinis įspūdis yra pozityvus.
Užaugai Vilniaus mieste, čia prasidėjo tavo kūrybinis kelias. Galbūt yra kažkoks pastatas, kuris tau yra patogus, kuris įkvepia, kur gali atsipalaiduoti?
Paradoksalu, bet man patogiausios yra tos vietos, kur galbūt net nebuvo intencijų jas padaryti patogiomis. Mėgstu nukakti kur nors atokiau, prie upės ar ant kalno užkopti, ir taip pabūti ir su savimi, ir su miestu. Pažiūrėti iš šalies, kaip jis raibuliuoja, kaip vyksta jame veiksmas. Aš mėgstu tyrinėti Vilniaus miestą, jis turi daug neatrastų slėpinių. Man įdomu apleisti pastatai, bent pro kampelį pažiūrėti, kaip atrodo tas sustojęs laikas. Reikia žmogaus, kad atsirastų judesys.
Galbūt esi nusižiūrėjusi ką nors iš šių metų „Open House Vilnius“ festivalio pastatų, kuriuos norėtum aplankyti?
Mane domina senesni, praeitų amžių pastatai, pramoninės, industrinės vietos. Tokios, kurios nukelia į praeitį arba atrodo labai kosmiškai, net nesuprantamai. Paminėčiau Igno Parčevskio namą – beveik kasdien pravažiuoju pro šį pastatą, kurio languose vakarais niekada nedega šviesos, ir pagalvoju, kad tikriausiai jame tebegyvena tik sustojęs laikas. O iš tikrųjų taip ir yra – šis namas saugo galimybę pažvelgti, kaip prieš kelis amžius žmonės įsivaizdavo patogumą ir prabangą. O norėdama pakeliauti laiku ne į praeitį, o į ateitį, planuoju apsilankyti Valdo Ozarinsko kurtame lofte. Mane visada žavi erdvės, į kurias įžengus pasijunti tarsi esi kažkur kitur, negu iš tikrųjų esi. Štai čia miesto širdyje gali pasijusti tarsi būtum laive. Šis architektas itin įdomus savo kūrimo principais, formų paieškomis elektrotechnikoje ir kitose inžinerinėse detalėse, daiktų fragmentų panaudojime sukuriant jiems naują paskirtį ir funkciją.
Ko palinkėtum ilgamečiams festivalio lankytojams ar tiems, kurie tik pirmą kartą lankysis „Open House Vilnius“ renginiuose?
Tikiu, kad kartais įspūdžių nebūtina ieškoti kažkur toli, svetur, ir kad savo miesto erdves galima patirti lygiai taip pat naujai, jeigu tik ieškai. Kiek daug yra vietų, ir senų, ir naujų, kuriose dar neteko būti, ir kur net nežinai, kad jos egzistuoja. Tai visiems palinkėčiau atvykti į šį pasimatymą ir galbūt net pamilti miestą arba tam tikras jo erdves iš naujo. Kuo daugiau patyrimų ir atradimų.
„Open House Vilnius“
„Open House Vilnius“ – tai atviros architektūros savaitgalis Vilniuje, organizuojamas „Architektūros fondo“ nuo 2015 m. Jo metu duris atveria miesto pastatai, pasižymintys architektūros kokybe, svarba Vilniui ir bendruomenėms. Pastatuose vyksta ekskursijos, jas veda gidai-savanoriai, jų architektai arba pastatų atstovai. „Open House Vilnius“ nuo 2015 m. yra tarptautinio tinklo „Open House Worldwide“ narys.