Linas Tuleikis, architektas
„Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių“, – byloja sena lietuvių patarlė. Atrodo, ji kalba apie dabartinę LR architektų rūmų padėtį. Kodėl?
Štai jau trisdešimt metų Lietuvos architektų bendruomenė bando atsikratyti sovietinio palikimo projektavimo procesuose, civilizuotų Europos valstybių pavyzdžiu konstruodama projektavimo tradicijas. Tačiau tie bandymai sulaukia ir pasipriešinimo – kai kas baidosi tokių pokyčių. Kai kam taip norisi, kad architektai būtų tik klusnūs statybos pramonės ekonominių rodiklių vykdytojai, kurių tikslai būtų kiekybiniai, bet ne kokybiniai. O klusniausi būna tie, kurie neturi balso.
Lietuvos architektų sąjungai ištrūkus iš „draugiško“ SSSR architektų sąjungos glėbio, o Pramprojekto inžinieriams siekiant išlaikyti vadovavimą projektavimo procesui ir stengiantis neprileisti „svajoklių menininkų“ (architektų) prie valdžios vairo, buvo sukonstruotas niekur pasaulyje, net ir Rusijoje, netaikomas modelis: įvesta atestuoto projekto vadovo pareigybė, kuriai teisiškai privalo paklusti visi projektuotojai, tarp jų ir statinio architektai. Per daugelį metų šis ydingas modelis mums tapo norma: atsakingas asmuo verčiamas absurdiškai pasirašyti ant tam tikros srities, kurioje parašą dedančio asmens kompetencijos yra labai ribotos, specialisto brėžinių.
Lietuvos architektai pradėjo galvoti apie civilizuotas projektavimo organizavimo formas, įprastas išsivysčiusioms Europos ir pasaulio šalims. Todėl buvo pasirinktas bent jau Europoje labiausiai paplitęs metodas, kai statinių projektų flagmaną – architektūrinio projektavimo sritį – reguliuoja architektų savivaldos organizacija – Architektų rūmai. Kai tik Lietuvoje pasigirdo pirmosios Architektų rūmų idėjos, tarp kai kurių politikų, statybų ir NT verslo lobistų nušurmuliavo nerimas, kad taip susibūrę architektai gali tapti jėga, su kuria teks skaitytis. Jie gali nebesutikti „projektuoti už sriubos bliūdelį“, jie gali nesutikti apeiti įstatymų, kaip kartais patogiau vystytojui (kai kas sako, jog šio žodžio kilmė susijusi su gebėjimu suvystyti žmones), jie gali atsisakyti paklusti „didiesiems interesams“ ir projektuoti laisvai bei nepriklausomai. Nors projektuojant architektui išlikti nepriklausomam nurodo daugelis ES normų, Lietuvoje statybų procesuose suteikti architektams nepriklausomybę kai kam atrodė didžiausia galima klaida.
Todėl, kai buvo įkurti rūmai, 10 metų jie buvo paversti neįgaliais, nes juose neprivalėjo dalyvauti visi architektai. To nėra nei vienoje pasaulio šalyje. Kad būtų rūmai, o jiems priklausytų tik tie, kurie nori, o kiti dirbtų rūmams nepriklausydami, reikštų sudaryti nevienodas galimybes. Kaip gali tos pačios rinkos dalyviai veikti ir konkuruoti skirtingomis sąlygomis? Čia tas pat, jei Kelių eismo taisyklių privalėtų laikytis tik tie vairuotojai, kurie nori. Prie to dirbtinio Architektų rūmų neįgalumo palaikymo labai prisidėjo tuometis Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Antanas Bosas, o kiek vėliau – buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Gal todėl dabar tėvo „kovas“ su Architektų rūmų visuotine naryste veda ir inžinierius, statybų verslininkas, Seimo narys Andrius Mazuronis bei per savo inicijuotą Smulkiųjų projektavimo įmonių asociaciją, nuolatos bandančią konkuruoti su Architektų rūmais, veikiantis Rokas Mazuronis. Pastarasis nuosekliai, nuo visuotinės narystės įvedimo rūmuose, agituoja architektus „nusimesti rūmų privalomumo jungą“. Matyt, jam trukdo tvarka, kurios Architektų rūmai siekia projektavimo rinkoje, nes sunkiau daryti nusižengimus, kurie, galimas daiktas, ir pačiam Rokui Mazuroniui nesvetimi – šiuo metu šalies spauda rašo apie jo konfliktą su Tarandės bendruomene.
Taigi, Roko Mazuronio iniciatyva, talkinant jo broliui, grupė Seimo narių Seimui pateikė iniciatyvą sugrąžinti senąją tvarką – pakeisti LR architektų rūmų įstatymą, kad narystė juose nebūtų privaloma, kad kas nori galėtų projektuoti nepriklausydami rūmams, nepaklusdami jų Statutui ir nesilaikydami rūmų priimto Europos architektų profesinės etikos kodekso.
Toks visuotinės narystės panaikinimas yra tolygus rūmų panaikinimui, nes geriau išvis neturėti organizacijos, nei turėti tik veiklą imituojantį organizacijos šešėlį.
Žinoma, kol kas nėra svarstoma, kokie valstybės organai, panaikinus rūmus, atliks visus tuos profesijos reguliavimo darbus. Kol kas siekiama tik sugriauti egzistuojančią tvarką ir suardyti jau sustyguotus ir neblogai veikiančius procesus. Na, architektų atestavimą galima perleisti Statybos produkcijos sertifikavimo centrui, tačiau tuo atveju reikėtų jį pertvarkyti, kad jame atsirastų architektų kompetencijas turinčių žmonių. Bet kas vykdytų kvalifikacijos kėlimo kursus? Ar tik ne Roko Mazuronio įsteigta Smulkiųjų projektavimo įmonių asociacija čia galėtų išsiskleisti visu pajėgumu?
Gali būti. Tačiau profesinę etiką, sritį, kuri yra viena svarbiausių architekto profesijoje ES šalyse, nebeliktų, kas reguliuoja. Taip pat neliktų ir Regioninių architektų tarybų, sustabdžiusių ne vieną pradėtą pelningą statybų plėtros projektą, kurio užsakovai pasižymėjo per dideliu apetitu ir nekreipė dėmesio į aplinką bei visuomenės poreikius. Taigi jėgų, kurios suinteresuotos rūmų silpnumu arba jų panaikinimu, susidaro visas kraitis. Gal toks sutapimas, kad prieš pat tam tikros Seimo narių grupės iniciatyvas apkarpyti rūmams sparnus, įvyko daugybė STT, Konkurencijos tarnybos ir pan. patikrų dėl rūmų veiklos teisėtumo bei virtinė teisminių procesų?
Greičiausiai sutapimas. Dar vienas sutapimas, kad kovo pabaigoje Architektų rūmuose įvyko visuotinis rinkiminis susirinkimas, – tad, ko nepavyks padaryti per Seimą, gal pavyks pasiekti per susirinkimą? Juk nesunku naudotis Lietuvoje jau pasiteisinusiais metodais – svarbiausia pažadėti, o paskui bus galima pasiteisinti, kad pažadai pasirodė nepagrįsti. Juk pažadas saldus visiems, net ir architektams, ypač kai jų tarpe tikrai nemaža dalis yra „sunkiai galą su galu suduriančių“.
Architektūros specialistų bendruomenės laukia svarbus egzaminas. Egzaminas, kuris išaiškins, ar architektai pakankamai trokšta kurti Lietuvai, ar atsakingai suvokia savo misiją, ar, nepaisant gana skirtingos socialinės padėties, jie pakankamai solidarūs ir ar supranta, kad bendrai veikti yra išmintingiau, nei užsidaryti atskirose siaurų interesų grupelėse.
O Lietuvos visuomenę – nuo politikų iki paprastų žmonių – prašome palaikyti pilnaverčių Architektų rūmų idėją, nes statybų procese architektai yra tie, kurie rūpinasi, kad mūsų aplinka būtų humaniška, visiškai tenkintų ne tik mūsų fizinius, bet ir dvasinius bei estetinius poreikius. Be atsakingų architektų, Lietuva nebus graži. O rūmai ir yra ta institucija, kuri labiausiai prisideda prie architektų atsakingumo ugdymo.
Žurnalas „Centras“