Jonas Malinauskas
|
Wilhelmas Wagenfeldas |
Retam menininkui pasiseka išgarsėti vienu pirmųjų savo kūrinių. Tad likimas pasirodė labai palankus vokiečių dizaineriui Wilhelmui Wagenfeldui (1900–1990), kurio kursinis projektas, įgyvendintas Bauhauzo dirbtuvėse, tapo ne tik sėkmingu masinės gamybos produktu, bet ir žymiausios XX a. dizaino mokyklos vizitine kortele. Tad šiemet minimas Bauhauzo mokyklos šimtmetis yra puiki proga papasakoti apie vieną žymiausių jos absolventų. W. Wagenfeldas gimė Brėmeno (Bremen) mieste Vokietijos šiaurėje. Pirmuosius meninius įgūdžius jis įgavo Pirmojo pasaulinio karo metais, dirbdamas braižytojo pameistriu metalo fabrike „Koch & Bergfeld“ ir studijuodamas Brėmeno taikomosios dailės mokykloje. Kiek padirbėjęs sidabrakalio padėjėju, jis persikėlė į Veimarą, kur 1923 m. pradėjo studijuoti sparčiai populiarėjančioje Bauhauzo menų ir amatų aukštojoje mokykloje. Paruošiamąjį kursą jam dėstė vienas pažangiausių dėstytojų – vengrų kilmės dizaineris, tapytojas ir fotografas László Maholy-Nagy. Pastarasis dirbo mokyklos Metalo katedroje ir po metų tapo Wagenfeldo grupės kuratoriumi (mat ilgą laiką Bauhauzo padaliniai buvo įvardijami pagal medžiagų ir gamybos procesų pavadinimus). Būtent Maholy-Nagy 1924 m. balandį davė užduotį studentams sukurti stalo šviestuvą iš plieno, žalvario ir opalo stiklo. Wilhelmą tokia specifikacija gerokai sutrikdė, jis buvo nepatenkintas naująja užduotimi. Užsidaręs savo palėpėje, eskizavo iki pat nakties, o primigęs susapnavo aiškią ir logišką šviestuvo su pusiau sferiniu gaubtu kompoziciją. |
„Sapne priešais mane stovėjo lempa, tokia ryški, kaip dabar ant mano stalo, ir aš iškart atsibudau“, – vėliau prisiminė Wilhelmas. Netrukus šviestuvo brėžiniai iškeliavo į mokyklos dirbtuves.
Pritaikant projektą gamybai, daug prisidėjo Karlas J. Juckeris, nūnai laikomas įžymiojo projekto bendraautoriumi. 1924 m. rudenį susirinkęs kelis šviestuvus Wagenfeldas nusprendė keliauti į Leipcigo mugę ir ten juos parduoti, tačiau ši jaunojo dizainerio iniciatyva patyrė visišką fiasko. Nors stalinė lempa buvo kuriama kaip pigus, masinei gamybai skirtas modelis, tačiau pirmieji egzemplioriai buvo pagaminti rankomis Bauhauzo dirbtuvėse, ir galutinė šviestuvų kaina smarkiai išsipūtė; be to, šlubavo gamybos ir surinkimo kokybė. Net pats mokyklos direktorius Walteris Gropius po šios parodos pripažino: „Mes dar labai atsiliekame nuo šviestuvams keliamų reikalavimų.“ Bet 1928 m. lempa, gavusi pavadinimą WG 24, visgi buvo pradėta gaminti pramoniniu būdu, ir reikalai palaipsniui pasitaisė. Praėjus kone septyniems dešimtmečiams, legendinės stalinės lempos gamyba buvo atnaujinta „Tecnolumen“ įmonėje Brėmene, ir šiandien kiekvienas norintis gali įsigyti „firminį“ šviestuvą portale amazon.de. už kuklius 420 eurų.
| Stalinė lempa WG24, 1928 ir nuo 1992 m., gam. „Tecnolumen“, Vokietija |
Lempų WG24 pritaikymas „De Stihl“ interjere |
Nors Wilhelmo studijos Bauhauze truko neilgai, jų rezultatus puikiai įvertino mokyklos vadovai. Po daugelio metų W. Gropijus laiške savo buvusiam studentui rašė: „Užtikrinu Jus, kad Jūs ir Jūsų darbas buvo sektinas pavyzdys visai tolesnei Bauhauzo veiklai.“
Kuomet 1925 m. Bauhauzo mokykla dėl politinio vietos valdžios spaudimo persikėlė į Desau (Dessau), Wagenfeldas liko Veimare (Weimar). Įgavęs sidabrakalio profesinę kvalifikaciją, jis tapo susivienijimo „Deutsche Werkbund“ nariu, vertėsi privačiais ir valstybiniais užsakymais. Lemtingas susitikimas įvyko 1931 m., kuomet Wilhelmas Ienoje susipažino su jaunuoju Erichu Schottu, stiklo fabriko „Schott & Genossen“ įkūrėjo sūnumi. Neilgai trukus Wagenfeldas tapo vyriausiuoju įmonės dizaineriu. Po daugelio eksperimentų jis sukūrė ugniai atsparius stiklo indus – visų pirma arbatinuką, kuris netruko tapti kultiniu gaminiu. Stilistiškai puikiai pritapęs prie moderniųjų plieno ir stiklo baldų, jis leido Vokietijos namų šeimininkėms pasijusti kvalifikuotomis tyrėjomis, stebinčiomis arbatos plikymo procesą. Septyniais dešimtmečiais vėliau apsilankius Jėnos (Jena) įmonėje „Schott Glass“, šių eilučių autoriui teko regėti sklandžią legendinių arbatinukų gamybą, kuri tuo metu jau buvo visiškai automatizuota.
Skirtingai nuo daugelio Bauhauzo dėstytojų ir bendramokslių, dėl tautybės ar politinių pažiūrų priverstų palikti Vokietiją įsigalėjus fašistų valdžiai, W. Wagenfeldas liko gimtojoje šalyje. 4-ojo dešimtmečio pradžioje jis pradėjo dėstyti Valstybinėje dailės akademijoje Berlyne, taip pat 1935–1947 m. jis dirbo „Vereinigte Lausitzer“ stiklo dirbtuvių meno vadovu. Šio laikotarpio kūriniai buvo įvertinti apdovanojimais Paryžiaus tarptautinėje menų ir technologijų parodoje (1937 m.) bei VII Milano trienalėje (1940 m.)
| Plakatas iš ciklo, skirto Bauhauzo mokyklos jubiliejui, 2018 m. |
Arbatinis ir arbatos puodukai iš ugniai atsparaus stiklo, 1930-1934 ir nuo 1990 m., Vokietija |
Wilhelmui ne kartą buvo siūloma stoti į Nacionalsocialistų
partiją, tačiau jis, būdamas idėjiniu nacionalsocializmo priešininku, šiuos
pasiūlymus atmetė. Galų gale karo pabaigoje kaip „politiškai nepatikimą asmenį“
jį mobilizavo į kariuomenę ir nukreipė į aviacijos dalinius Rytų fronte. 1945-ųjų
pradžioje jis pateko į nelaisvę ir metus praleido karo belaisvių stovykloje
Tarybų Sąjungoje.
Grįžęs į Vokietiją, Wilhelmas iš pradžių dirbo Berlyne, vėliau – Drezdene, o 1954 m. įsteigė „Wagenfeldo dirbtuves“ Štutgarte,
veikusias iki 1979 m.
Pokario laikotarpiu W. Wagenfeldo sukurti objektai nepasižymėjo ekstravagancija – tai buvo paprasti utilitariniai daiktai bei įrankiai, aptinkami bene kiekvienoje virtuvėje: juos naudoja kiekviena šeimininkė, nė nenumanydama apie jų kūrėjo asmenybę. „Tai yra tikrų tikriausias komplimentas mano tėvui“, – viename interviu teigė dizainerio dukra Maike Noll-Wagenfeld. „Pagal tėčio sumanymą, jo sukurti daiktai turi nekristi į akis, būti patogūs naudoti ir nekelti jokių klausimų apie jų autoriaus asmenybę.“ Greta įmonės „Linder“, kuriai Wagenfeldas sukūrė nemažai šviestuvų keraminiais korpusais, svarbiu užsakovu tapo firma WMF („Württembergische Metallwarenfabrik“), gaminanti metalinius rakandus ir stalo įrankius. Jos užsakymu W. Wagenfeldas sukūrė daugybę įrankių, pagalbinių instrumentų ir įvairios paskirties metalinių indų, prisidėjusių formuojant WMF prekės ženklo reputaciją. Beje, daugelis jų iki šiol yra įmonės produkcijos sąrašuose. Šie kuklūs ir praktiški daiktai puikiai atspindi plačiai žinomą W. Wagenfeldo kūrybinį kredo: „Geri namų apyvokos reikmenys visada turėtų būti pakankamai pigūs darbininkams ir pakankamai naudingi turtuoliams!“
Vertas paminėti ir sėkmingas dizainerio bendradarbiavimas su garsiąją vokiečių buitinės elektronikos bendrove „Braun“, klestėjusia 6-ajame dešimtmetyje. Jos užsakymu W. Wagenfeldas sukūrė keletą vadinamųjų radiolų ir vinilo grotuvų projektų, vieną jų – kartu su firmos dizaino vadovu Dieteriu Ramsu.
| Arbatos indas, 1924 ir nuo 1990 m., gam. „Tecnolumen“, Vokietija | Krištolo ir sidabro indas, pagamintas įmonėje WMF užsakymu, apie 1935 m. |
Labai veiksminga Vokietijos dizaino propagavimo priemone galėtume laikyti daugelį metų rengiamą konkursą IF Design Award. Jo pradžia siekia 1953 m., kuomet grupė šalies verslininkų kreipėsi į Hanoverio prekybos mugės („Hannover Messe“) rengėjus su pasiūlymu parodos metu apdovanoti pramonės gaminius, išsiskiriančius geru dizainu. W. Wagenfeldas noriai parėmė būsimąjį konkursą ir netgi parašė savotišką manifestą, išdėstydamas jame esminius funkcionalizmo principus. „Buitiniai daiktai iki galo atlieka savo paskirtį tik tuomet, kai darniai įsilieja į aplinkos kontekstą, taip tarnaudami mums. [...] Mes norime, kad jie būtų gražūs, keltų [malonius] jausmus ir gerai atrodytų. Taip pat norime, kad daiktai išreikštų tai, ko neįmanoma paaiškinti ir kas praturtintų ir harmonizuotų buitinę aplinką.“ Paties W. Wagenfeldo dizaino kūriniai tobulai atitiko šiuos principus, tad nenuostabu, kad jie daugybę kartų pelnė apdovanojimų įvairiose IF Design Award kategorijose. Galima skeptiškai vertinti šių apdovanojimų aprėptį ir vertinimo objektyvumą (atseit, kas sumoka, tas ir gauna), bet tai, kad iš 430 (!) įmonės WMF laimėtų IF prizų kone šeštadalį (apie 70) sudaro būtent Wagenfeldo sukurti produktai, vis dėlto liudija šio dizainerio kūrybinį meistriškumą. Be to, aktyvios profesinės veiklos metais W. Wagenfeldas įvertintas Milano bienalės Grand Prix (1957 m.) bei Vokietijos valstybiniu apdovanojimu Bundespreis Gute Form (1969 ir 1982 m.).
Brėmeno miesto savivaldybė, norėdama pagerbti iškilaus savo kraštiečio atminimą, 9-ajame dešimtmetyje perdavė W. Wagenfeldo fondui XIX a. klasicizmo stiliaus pastatą, kuriame kadaise buvo įrengtas kalėjimas, o vėliau – policijos nuovada. Dabar jame įrengta nuolatinė įžymiojo dizainerio darbų paroda, bet ir veikia Dizaino centras, palaikantis ir propaguojantis jaunųjų dizainerių kūrybinius laimėjimus.
Daugiau nuotraukų:
