Jonas Malinauskas

Kai kūrybinga asmenybė nugyvena labai ilgą ir turiningą gyvenimą, jos kelyje nutinka ir staigių posūkių, ir netikėtų pasikeitimų. Dizainerio ir architekto Albino Purio (g. 1932 m.) gyvenime tokių posūkių tikrai netrūko, bet, nepaisant jų, menininkui pavyko išsaugoti tiek daugiaplanį kūrybinį potencialą, tiek pakankamai blaivų ir filosofišką požiūrį į nuolat kintančias gyvenimo aplinkybes.

Kaip teigia pats Albinas, pirmą pažintį su architektūra jis patyrė dar vaikystėje, karo metu, pradėjęs mokytis 1938 m. pagal architekto F. Bielinskio projektą pastatytame Ukmergės valstybinės Antano Smetonos gimnazijos pastate. Berniukui didelį įspūdį darė auditorijas primenančios gimnazijos klasės, parketinė grindų danga, bendrose erdvėse įrengti fontanėliai ir dekoratyviniai bareljefai. „Mane nustebino tai, kaip tikslingai ir estetiškai sutvarkyta mokyklos aplinka gali įtakoti joje esančio jaunuolio elgesį“, – vėliau prisiminė architektas.  Nustebimas virto susidomėjimu, o vėliau ir apsisprendimu: 1950 m. Albinas Purys išvyko į Vilnių, kad pradėtų architektūros studijas Dailės institute. Tuo metu Lietuvoje vyravusi slogi politinė atmosfera, anot jo, tiesiogiai neatsiliepė studijų procesui: dėstytojų požiūris į studentus buvo ganėtinai liberalus, galiojo savitarpio pagarbos taisyklės, be to, buvo įmanoma naudotis instituto bibliotekos spec. fondais, kuriuose išliko nemažai vertingos prieškario literatūros. Jau pirmaisiais studijų metais Albinas padėjo įrengti architektūrinio konkurso projektų ekspoziciją ir tokiu būdu žengė pirmąjį žingsnį parodų dizaino link. Po to buvo daugybė kursinių projektų, kuriuose būsimasis architektas orientavosi ne tik į pastatų funkcionalumą, bet ir racionalų žmogiškojo mastelio detalių kūrimą.

Baigęs studijas, A. Purys pradėjo dirbti restauracinėse dirbtuvėse Vilniuje. Ir štai čia įvyko vienas iš pirmųjų staigių jo gyvenimo posūkių: 1958 m. skulptūros grandai Juozas Mikėnas, Bronius Vyšniauskas ir prie jų prisijungęs Konstantinas Bogdanas  netikėtai pasiūlė jaunajam architektui įrengti Vaizduojamosios ir taikomosios dailės parodos Lietuvos skyriaus ekspoziciją Maskvoje, ir ne bet kur, o prestižinėje Maniežo parodų salėje. Turiu paaiškinti skaitytojams, kad prieš 6 dešimtmečius Sovietų Sąjungos, kuriai tuomet priklausė ir Lietuva, kultūrinės raidos prioritetai gerokai skyrėsi nuo šiandieninės Rusijos antivakarietiškos paranojos, tad tokį pasiūlymą dabarties kontekste galėtume palyginti su Lietuvos meno ekspozicijos rengimu MoMa arba Venecijos bienalėje. Stebina tai, kad toks įspūdingas karjeros šuolis įvyko nepasinaudojus tiems laikams būdingu „raudonuoju“ protekcionizmu.

Neseniai iš vyriausybinio garažo perdaryta 6 500 m² Maniežo ekspozicinė erdvė buvo padalinta į tris lygiagrečias dalis, skirtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekspozicijoms. Anot A. Purio, taikomosios dailės sritis tuomet nejautė tokio ideologinio spaudimo kaip vaizduojamoji dailė, tad „menotyrininkų civiliais drabužiais“ parodoje sukinėjosi gerokai mažiau nei kitose galerijose. Santykinai kuklūs, didžiules erdves suskaidantys ir eksponatų neužgožiantys parodos stendai buvo pagaminti vietinėje gamybinėje bazėje, bet dalis įrangos atkeliavo iš Lietuvos. Renginio apoteoze tapo tuometinės kultūros ministrės E. Furcevos apsilankymas: išeidama iš Lietuvos skyriaus, ji atkreipė dėmesį į A. Stoškaus ir K. Morkūno vitražus, eksponuotus parodų rūmų hole.

Konkursinis projektas paminklui karo aukoms atminti (kartu su skulptoriumi N. Petruliu), 1957

Lietuvos vitražų parodos ekspozicija, Maskva, 1961 m.

Krėslo projektas Lietuvos vitražų parodos ekspozicijai, 1961 m.

Kėdės projektas Taikomosios ir dekoratyvinės dailės parodai, 1960 m.

Lietuviškųjų vitražų sėkmė Taikomosios dailės parodoje neliko nepastebėta tuomečių Maskvos ideologinių funkcionierių. Vitražo menas tuo metu puikiai atitiko proeuropietiškos propagandos tikslus: pirma, stiklo kompozicijos visuomet patraukdavo publikos dėmesį spalvų sodrumu ir formų monumentalumu, o antra, lietuvių autoriai puikiai įrodė, kad religine atgyvena laikyti vitražai gali pritapti moderniame pasaulietiniame kontekste. Dėl to buvo nuspręsta 1961 m. Maskvoje surengti specializuotą Lietuvos vitražo parodą. Iš pradžių ją buvo planuojama įkurdinti miesto centre esančiame Architektūros muziejuje, bet vėliau ji buvo perkelta į įdomesnes erdves turinčius Architektūros instituto rūmus. Kaip ir Maniežo parodoje, daug dėmesio čia buvo teikiama ne vien racionaliam eksponatų išdėstymui, bet ir papildomos įrangos, skirtos parodos aplinkai harmonizuoti, kūrimui. Specialiai Vitražo parodos lankytojams pagal A. Purio projektą Vilniaus „Dailės“ kombinatas pagamino nedidelę originalių fotelių seriją. Parodai pasibaigus šie baldai į Vilnių nebegrįžo, kas netiesiogiai patvirtino jų dizaino ir gamybos kokybę. Norėdamas išvengti bereikalingų sakralinių aliuzijų, dizaineris atsisakė architektūrinių citatų ir vietoje jų stendų dekorui panaudojo abstrakčias nespalvotas akmenų mūro nuotraukas – savotiškus fototapetus, ilgainiui tapusius daugelio Baltijos respublikų parodų stilistiniu bruožu. Taip, pasak vieno iš kritikų, „lietuvių kūrėjui pavyko suformuoti ne tiek fizinę, kiek dvasinę parodos erdvę“. Kaip ir kituose projektuose, erdvės struktūrai ir emociniam poveikiui ištirti A. Purys savo rankomis pagamino didžiulį ekspozicijos maketą.

Vitražo paroda susilaukė didžiulio publikos susidomėjimo: du kartus buvo pratęstas jos veikimo laikas, didelį straipsnį apie ją paskelbė tuometinis dailės periodikos oficiozas „Dekorativnoje Iskustvo“; pasirodė publikacijų SSRS ir kitų soclagerio šalių laikraščiuose bei žurnaluose. Paroda leido Lietuvos monumentalistams siekti prestižinių užsakymų šalies viduje ir užsienyje – tarptautinių parodų SSRS skyriuose, įskaitant  garsiąją Lietuvos ekspoziciją Londone 1968 m. Pačiam Albinui Puriui tai buvo „aukštoji ekspozicijų meno mokykla“, atvėrusi kelią naujų kūrybinių idėjų realizavimui ir leidusi išvengti beprasmių ginčų su tuometiniu LSSR kultūros ministru L. Šepečiu bei kitais ideologijos sergėtojais. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti Juozo Mikėno skulptūros „Lietuva“ (skirtos Lietuvos paviljonui 1939 m. Niujorko pasaulinėje parodoje) natūralaus dydžio nuotrauką jo personalinėje parodoje 1962 m.: Vilniaus dailės muziejuje uolieji funkcionieriai ją uždraudė, tuo tarpu Maskvoje pavyko sėkmingai prasmukti pro cenzorius ir iškabinti nuotrauką matomiausioje ekspozicijos vietoje.

Prie SSRS skyriaus ekspozicijos Tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje maketo, 1984 m.

Skulptoriaus J. Mikėno parodos ekspozicija, Maskva, 1962 m.

Ekspozicijos, skirtos Vilniaus dailės parodų rūmų atidarymui, projektas, 1967 m.

Skulptoriaus V. Šerio parodos ekspozicija, Vilnius, 1982 m.

Septintajame  XX a. dešimtmetyje parodų projektai vijo vienas kitą: A. Puriui teko darbuotis įvairiose erdvėse Vilniuje, Rygoje, Taline, Maskvoje, taip pat Erfurte, Leipcige ir netgi „tolimajame“ užsienyje – Frankfurte prie Maino. Ten kelerius metus iš eilės teko rengti TSRS skyriaus ekspoziciją Tarptautinėje knygų mugėje. Albinas ypač šiltai prisimena darbą Knygos meno parodoje Leipcige, kur jam teko betarpiškai bendrauti su iškiliais dizaino bei leidybos specialistais iš kitų socialistinių  šalių, pajusti Lietuvos architektūros ir dizaino idėjinį sąryšį su Rytų Europos kultūriniu kontekstu.

1957 m. tuomečio šalies lyderio N. Chruščiovo iniciatyva pradėta radikali SSRS ūkio reforma taip pat pažėrė netikėtumų Albino kūrybos kelyje.  Pereinant nuo šakinio prie teritorinio ūkio valdymo, kuriant vadinamąsias Liaudies ūkio tarybas ir stiprinant Lietuvos ekonominį savarankiškumą, išaugo susidomėjimas pramonės bei taikomosios dailės gaminių estetinėmis savybėmis. Buvo įsteigta keletas specializuotų projektavimo biurų, taip pat „Dailės“ kombinatas, kuriame buvo projektuojami ir tiražuojami originalūs dailės dirbiniai. Albinas Purys šiame kombinate pradėjo dirbti 1958 m. Jame pirmąkart susitiko su Feliksu Daukantu, tuomet kūrusiu juvelyrinių papuošalų, galanterijos ir baldų prototipus. Kiek vėliau, nusprendus pradėti ruošti dizaino (tuomet vadinto pramonine daile) specialistus Vilniaus dailės institute, F. Daukantas išėjo iš kombinato vadovauti naujai kuriamai katedrai ir ėmė burti dėstytojų komandą. Netrukus prisijungti pakvietė ir A. Purį. Pradžia buvo sudėtinga: trūko metodinės patirties, pedagoginių įgūdžių, tarpusavio susiklausymo. Bandyta remtis legendinio Bauhauzo metodika, Rytų Europos aukštųjų mokyklų patirtimi. 

Palaipsniui procesas įsivažiavo, studentai ruošė vis daugiau respublikos ūkiui svarbių dizaino projektų. Dėstytojai taip pat neapleido meninės ir projektinės veiklos: A. Purys toliau dirbo parodų dizaino srityje, rengė individualių gyvenamųjų namų ir visuomeninių kompleksų architektūrinius projektus. 1964 m. jis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Vienu iš įdomiausių to periodo pramoninio dizaino darbų tapo Kauno radijo gamyklos užsakymu paruoštas stacionarios magnetolos „Lietuva“ projektas. Deja, per ilgai užtrukus projekto derinimui, paseno įrenginio techninė bazė, tad magnetola taip ir liko „vienetiniu baldu“.

Magnetolos „Lietuva“ projektas, 1963 m.

Proginis medalis Ukmergės miesto jubiliejui, 1992 m.

Proginis medalis Kuršių marių regatai, 1989 m.

Motorlaivio „Litva“ pramogų zonos rekonstrukcijos projektas, 1969 m.

Dar vienas netikėtas A. Purio kūrybinio gyvenimo posūkis yra susijęs su jūreivyste. 1967 m. Lietuvos SSR ministrų taryba gavo laišką iš Juodosios jūros jūreivystės valdybos, kuriame buvo prašoma patalkinti rekonstruojant motorlaivio „Litva“ interjerą ir „suteikti jam nacionalinio kolorito bruožų“. 1960 m. tuometinės VDR Vismaro laivų statykloje pastatytą motorlaivį norėta pertvarkyti į komfortiškesnį lainerį, tinkamą užsienio kruizams. Šio projekto realizacija buvo patikėta Albinui, atsižvelgiant į jo ilgametę ekspozicijų projektavimo bei buriavimo patirtį. Bet laivo interjerų pertvarkymas pasirodė kur kas sudėtingesnis procesas, nei manyta iš pradžių: vien techninių brėžinių nagrinėjimo nepakako, reikėjo praktinės pažinties su keleiviniame laive vykstančiais procesais. 

Tad A. Puriui buvo pasiūlyta formaliai įsidarbinti motorlaivio įgulos nariu ir išvykti į kruizą po Viduržemio jūrą (paprasti sovietmečio mirtingieji tokią kelionę galėjo nebent susapnuoti). Kelias savaites trukęs reisas suteikė ne tik gausybę nepakartojamų įspūdžių, bet ir konstruktyvių laivo pramogų ir poilsio zonų pertvarkymo idėjų. Deja, po 1968 m. įvykių pasikeitus politinėms realijoms, motorlaivio renovacijos buvo atsisakyta (pakeitęs keletą šeimininkų šis laivas savo dienas baigė viename Afrikos uostų 2006 m.), o pačiam Albinui teko atsisveikinti su dėstytojavimu Dailės institute ir vėl grįžti prie architekto praktikos.

Laukti naujo gyvenimo posūkio teko neilgai: 1971 m. studijų laikų draugas, tuometinis miesto vyr. dailininkas Algimantas Mačiulis asmeniškai pasiūlė Albinui Puriui perimti iš jo šias pareigas. Albino žodžiais, pagrindinė problema būnant šiame administraciniame poste anuomet buvo priešinimasis tiesmukiškos ideologinės propagandos spaudimui (ta proga buvo prisiminta auksinė frazė „pornografija gimstamumo neskatina“). Taip pat teko rūpintis unikalių meno kūrinių integravimu į miesto naujųjų miesto rajonų kontekstą – mat tam buvo numatyta nedidelė jų statybų biudžeto dalis. Teko nemažai lankytis skulptorių dirbtuvėse, suvesti juos su architektais, kol galų gale Lazdynuose iškilo G. Karaliaus skulptūra „Rytas“ ir T. K. Valaičio „Vėtrungė“. Laikui bėgant jos tapo tikromis šio rajono ikonomis. 

Plakatas Vilniaus šokių ir pučiamųjų orkestrų festivaliui, 1976 m.

Plakatas, skirtas Lietuvos dienai Pasaulinėje parodoje. Monrealis, Kanada, 1967 m.

Kauno miestui skirtas „Inturist“ plakatas, 1978 m.

Plakatas Kuršių marių regatai, 1995 m.

Panašius sumanymus įgyvendinti Vilniaus centre buvo kur kas sunkiau – čia nebevyko naujos statybos, be to, kiekvieną meninį krustelėjimą budriai sekė „ideologijos krikštatėvių“ akys. Pakanka prisiminti liūdną St. Šarapovo skulptūros „Tauras“ likimą – iš jai skirtos vietos prie legendinio „Tauro rago“ ji buvo nukelta kitą dieną po atidarymo tuometinio LKP CK antrojo sekretoriaus paliepimu. Kad išvengtų tokių ekscesų, A. Purys sugalvojo derinti su valdžios institucijomis ne skulptūrų pastatymą viešosiose miesto erdvėse, o „laikiną VDI studentų diplominių darbų eksponavimą realioje aplinkoje“. Taip savo vietą Stiklių g. kiemelyje surado V. Krūtinio „Metraštininkas“, o Trakų g. kampinio namo nišoje į sargybą stojo St. Kuzmos „Miesto sargybinis“. Savaime suprantama, kad tas „laikinas eksponavimas“ tęsiasi ligi šiol...

Likimo vingiai retsykiais kartojasi: 1993 m. Albinas Purys vėl grįžo dėstytojauti į Vilniaus dailės akademiją. Anot tuometinio Dizaino katedros vedėjo profesoriaus T. Baginsko, buvo siekiama paruošti universalius dizainerius, tad A. Purio patirtis mažųjų funkcinių erdvių kūrimo srityje buvo labai vertinama. Kaip prisimena anų laikų Dizaino katedros studentai, Albinas niekad nebandė slėgti jų savo autoritetu, kartu sugebėdamas perteikti gausybę žinių, išeinančių toli už studijų programos ribų. Buvo tęsiama ir architektūrinė praktika: įsibėgėjus „laukiniam kapitalizmui“, Albinas sulaukė naujų privačių užsakymų iš Lietuvos ir Ukrainos. Formaliai išėjęs į užtarnautą poilsį 1990-ųjų pradžioje, A. Purys dar ilgus metus tęsė ir projektavimo, ir pedagoginę veiklą. 

Be architektūros ir dizaino, A. Purio gyvenimą smarkiai paveikė dvi aistros: buriavimas ir žirgų lenktynės. Pirmąsyk bures jis pakėlė dar studijų laikais, ne kartą buvo išplaukęs į Baltijos jūrą, dalyvavo Kuršių marių ir kitose regatose. Žavėjimasis jūros stichija rado platų atgarsį Albino kūryboje: nuo septintojo dešimtmečio pradžios kone kasmet jis kūrė Kuršių marių regatų proginę atributiką – logotipus, diplomus, medalius, ženkliukus, reklaminius plakatus ir kt. 

Vasarnamis, surenkamas iš modulinių skydų, 1967 m.

Inturistas, Kaunas

Panašiai klostėsi ir su žirgų lenktynėmis – pirmą kartą į Sartų lenktynes Albinas nuvyko paauglystėje ir nuo tada tapo ištikimu šio renginio fanu. Jis ilgus metus garsino renginį reprezentaciniais suvenyrais bei plakatais. Beje, daugumos plakatų pagrindą sudarė spalvingos akvarelės, kurias Albinas pradėjo lieti dar gimnazijos laikais, paskatintas savo dailės mokytojo, šviesios atminties Igno Piščiko (1898–1984); vėliau ištobulino įgūdžius tiek, kad netgi dėstė akvarelės kursą Dailės institute. Keliaudamas po įvairias šalis, dažnai darė greitus architektūrinių motyvų eskizus, kurių pagrindu vėliau kūrė įspūdingas akvarelines kompozicijas. Pats žinomiausias šio žanro kūrinys – Lietuvos istoriniams miestams skirtų akvarelinių plakatų ciklas, sukurtas įmonės „Inturist“ užsakymu. Galėtume jį pavadinti tikruoju septintojo dešimtmečio tautiniu „bestseleriu“, bet, deja, jų laisvai įsigyti Lietuvoje buvo neįmanoma – užsienyje atspausti plakatai nugulė „Inturisto“ atstovybėse, o pavieniai egzemplioriai buvo dalinami „saviems žmonėms“ iš po skverno. Ak, tas žavus sovietinis feodalizmas...

Neseniai savo 90-metį paminėjęs menininkas neketina lėtinti gyvenimo apsukų: kone kasmet keliauja į užsienio šalis, toliau piešia, tapo ir meistrauja, dalyvauja TV laidose. „Nuo vaikystės mėgstu aktyvią veiklą, tad negaliu sau leisti  ištižti – judėsiu ir kursiu, kol leis sveikata“, – apibūdina A. Purys savo aktyvią gyvenimo poziciją.

Straipsnio autorius dėkoja fotografui Aleksandrui Sidorenko už pagalbą ruošiant straipsnio vizualiąją medžiagą.

Daugiau nuotraukų:

141