Lietuvos baldų gamintojai – kuria ar plagijuoja?

Tekstas: Karina Sėrikova

Gyvename itin greitai besikeičiančiame, milžiniško informacinio srauto, savęs pametimo kokiame nors viename ar net keliuose iš netikrų pasaulių, socialinių nesusipratimų, suaktyvėjusio vartojimo, nepastovių, o kartais net iškrypusių vertybių ir dar galai žino, kokiame pasaulyje. Visi norime daug, čia ir tuoj pat. Šio gyvenimo akistatoje kūrėjai susiduria su itin opia intelektinės nuosavybės problema. Vos tik įmonė, savo srities pirmūnė, sukuria kažką genealaus, jos ką tik gimusį kūdikį tuoj pat nukopijuoja pigių klastočių bei plagiatų besivaikantys verslininkėliai. Kokia situacija mūsų šalyje? Lietuvos gamintojai, o dar tiksliau, baldų ir interjerų projektuotojai, kuria ar „skolinasi“ idėjas? Lietuvos dizaino forumo komanda jau prabilo ir apie plagiavimo „konkurso“ organizavimą. Beje, dėl galimų juridinių pasekmių, nutarėme idėjas besisavinančių įmonių pavadinimų straipsnyje neminėti.

Plagijuoja net dizaino grandų darbus

Dizaino studijos „Contraforma“ įkūrėjas, dizaineris, Lietuvos dizaino forumo valdybos narys N. Kalinauskas pastebi dvi „nusirašinėjimo“, kaip jis tai šmaikščiai vadina, tendencijas: masinės gamybos bei pavienių plagiavimo atvejų. Pastarieji, anot kūrėjo, nėra tokie smerktini, tačiau kuomet nuplagijuoti daiktai yra masiškai tiražuojami, tai išduoda žemą mūsų šalies gamintojų ir kūrėjų savigarbą. „Lietuvos gamintojai, o ypač minkštųjų baldų, elgiasi ypatingai drąsiai: kopijuoja ne tik tautiečių, tačiau net ir tokių stambių kompanijų kaip 34-erius metus skaičiuojančios danų „Soft line“ ar nuo 1982 m. veikiančios vokiečių „Nils Holger Moormann“, gaminius. Maža to, nesigėdija plagiatų eksponuojami parodose. Esu matęs ne vieną garsių užsienio kompanijų kopiją „Litexpo“ parodų rūmuose jau beveik dvidešimtmetį vykstančioje tarptautinėje parodoje „Baldai“. Keista buvo šiemet matyti kai šios parodos „Dizaino galerijoje“ šalia lietuvių dizainerių darbų buvo eksponuojami plagiatai iš Kinijos.“

Beje, didžiosiose pasaulio dizaino parodose Frankfurte, Milane ir kitose kaip prevencijos priemonė net yra rengiamos pašiepiančios ekspozicijos, kuriuose – originalūs darbai, priešpastatyti plagiatams.

Skaičiuoja ne vieną plagiavimo atvejį

Pašnekovas per savo darbo praktiką susidūrė su ne vienu atveju, kai buvo nukopijuoti jo paties ar kolegų kūriniai. Vienas jų – internete pardavinėta 2006 metais N. Kalinausko sukurta lentyna „Quad“, sukonstruota, kaip pats autorius išsireiškė, „kažkur garaže“. Dar absurdiškesnė istorija, susijusi su dizainerio sukurta kėde „Meridian“: „Kažkada labai seniai, gal 2007 metais, vienam baldų gamintojui suprojektavome kėdžių seriją. Sandėris įvyko sklandžiai. Bet po kurio laiko pastebėjome, jog mūsų projektuota kėdė, jau pavadinta „Meritium“, pardavinėjama tų, kuriems patys ją sukūrėme. Labai lietuviškas ėjimas: šiek tiek pakeisti pavadinimą, panaikinti autorių, atimti iš jo komisinius mokesčius užpardavimą ir tikėtis, kad niekas to nepastebės. Juokingiausia, kad įmonės svetainėje publikuojamos net tos pačios kėdžių nuotraukos“. Kiti baldų gamintojai pasiskolino ir minkštų baldų bendrovei „Sedesregia“ N. Kalinausko kurtos sofos „la“ modelį.

Dizaineris prisimena ir daugiau analogiškų piratavimo atvejų, pavyzdžiui, kai du kaimynai „pasidalino“ vieno architekto sukurtu interjero projektu ir gretimuose butuose netrukus atsirado analogiški laiptai bei lentynos. Interjerai du, o mokestis už projektavimą tik vienas.

Idėjų kambaryje – vogtos idėjos

Kurioziška situacija susijusi su Vilniaus savivaldybėje įkurtu Idėjų kambariu – tikėtina, gerų idėjų kalve. Planuojant jo interjerą, buvo paskelbtas baldų pirkimo konkursas. „Projektui vadovavęs architektas pasiūlė, jog kambario baldai stilistiškai galėtų būti panašūs į italų 1987 m. įkurtos žinomos, inovatyvios, pasižyminčios išskirtiniu baldų dizainu ir milžiniškomis gaminių kainomis, įmonės „Meritalia“ gaminius. Mes su savo pasiūlyta kaina konkurso, žinoma, nelaimėjom, tačiau jau minėta minkštų baldų gamybos įmonė tiesiog nuplagijavo architekto pasiūlytus „Meritalia“ fotelius „Giacomino“ ir... laimėjo konkursą. Turėtų būti gėda ir savivaldybei, ir gamintojui, nes Idėjų kambario mintis sužlugdyta nuo pat pradžių – išeina taip, kad idėjų mes vis tik neturime“, – svarstė N. Kalinauskas.

Dizainerių teisės – vis dar neginamos

Dizainerio manymu, tokie ir panašūs dalykai vyksta dėl šalies baldų gamintojų neišprusimo ir asmeninės kultūros, savigarbos stokos bei, žinoma, dėl Lietuvoje iki šiol neapsaugotų dizainerių ir architektų intelektinės nuosavybės teisių.

„Mūsų šalyje bylinėtis dėl darbų plagiavimo visiškai neapsimoka, nes, visų pirma, gaminys privalo būti užpatentuotas, kas gali trukti iki 7 metų ir kainuoti daug tūkstančių litų, antra, teismo išlaidos gali kainuoti daugiau nei pritiesta suma.“, – mano pašnekovas N. Kalinauskas.

Su kolega sutinka ir dizaineris Tomas Jasiulis. Be to, jo nuomone, sunku laimėti teismuose dar ir todėl, jog bent vienas pakeistas kūrinio elementas gali reikšti jau kitą kūrinį: „Kalbant apie baldus, pakeisk vieną kampą – ir tai jau naujas kūrinys. Tai labai slidus dalykas. Na o jei kalbėtume apie interjerus, čia labai dažnai sutinkami panašūs elementai. Yra ir mano sprendimų atkartota. Matai, kad kažkas tave stebi, kažkam tu „patinki“, bet guodi save, kad, jei kopijuoja, tai gerai dirbi“, – šypsosi T. Jasiulis.

Gal padėtų gėdos apdovanojimai?

Autorių teises mūsų šalyje gina asociacijos LATGA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija) ir AGATA (Lietuvos gretutinių teisių asociacija). Deja, šios dvi asociacijos saugo muzikantų bei muzikos įrašų gamintojų, aktorių bei rašytojų intelektinę nuosavybę. Anot, N. Kalinausko, šios asociacijos dirba tikrai kokybiškai, tačiau, iki dizainerių ir architektų teisių gynimo, matyt, dar nepribrendo.

Pašnekovo manymu, išeitis yra – gal būt reikia steigti gėdos prizą už kopijavimą – tokį, kaip vokiečių „Plagiarius“. „Šie apdovanojimai dažnai „įteikiami“ Kinijos gamintojams, nesibodintiems kopijuoti net pasauliniu mastu pagarsėjusių gaminių. Apie „Plagiarius“ apdovanotuosius dažnai paskelbia medijos, todėl gal ir Lietuvoje vertėtų pradėti

organizuoti tokį prevencinį konkursą, juk šalis nedidelė – neišgirdusių vargu ar liktų.“

Su N. Kalinausko nuomone sutinka ir „Metų interjero/ Auksinės paletės“ konkurso organizatorius, Lietuvos dizaino forumo direktorius Vytautas Gurevičius. „Su savo autorinių teisių gynimu susidūrėme prieš aštuonerius metus, kai mūsų sugalvotą interjero konkursą jo rėmėjai be leidimo ir susitarimo pavertė savo konkursu. Šiuo metu Lietuvoje jau organizuojami trys analogiški interjero konkursai. Bylinėjimas tęsiasi iki šiol. Todėl, manau, tik teisinis kelias, ginant savo įsitikinimus, nėra veiksmingas. Mano nuomone, būtinas moralinis sudrausminimas, savotiškas gėdos stulpas, prie kurio, tuos idėjų vagišius reikėtų kalti. Jau mąstome apie tokio gėdos „prizo“, kurio pavadinimas, manome, galėtų būti „Deganti kepurė“, atsiradimą ir mūsų šalyje.“