Meistras ir pameistrys

Šias idėjas materializuodama, paroda pristato objektus, madą, baldus ir apšvietimą, nagrinėjančius kūno, medžiagos, amato ir aplinkos santykius. Darbuose pabrėžiama intuicija, juslinė patirtis ir kūrimas kaip tęstinis procesas, o ne fiksuotas rezultatas. Objektų medžiagiškumas ir technikos perinterpretuojamos pasitelkiant šiuolaikinius, spekuliatyvius metodus, kuriant dialogą tarp gamtos ir technologijų, tvarkos ir atsitiktinumo. Tokiu būdu eksponuojami darbai įkūnija dizainą kaip santykinę ir nuolat besikeičiančią praktiką, kurioje kultūrinė atmintis nuosekliai perkuriama per bendrą patirtį ir šiuolaikinius kūrimo bei gyvenimo būdus.

Vieta:

Designforum Wien
Museumsplatz 1 / Hof 7
1070 Viena, Austrija
Atidarymas: 2026 m. vasario 19 d. 18:30

Dalyviai: Tadas Baginskas, Aronas Balčiūnas, Dainius Bendikas, Pijus Burakas, Pijus Dulskis, Juozas Galkus, Emilija Globytė, Liepa Marija Gradauskaitė, Rimvydas Kepežinskas, Mantas Lesauskas, Inesa Malafej-Sukarevičienė ir Arūnas Sukarevičius, Michael McCready, Vesta Rugilė Nausėdaitė, Marija Puipaitė, Virgilijus Šlipaitis

Organizatorius: Vilniaus dailės akademija ir Designforum Wien
Partneriai ir rėmėjai: Design Austria, Bildrect, Bundesministerium für Wohnen, Kunst, Kultur, Medien und Sport
Kuratorės: Audronė Drungilaitė-Čepienė, Daina Eičaitė
Architektas: Vytautas Gečas
Grafikos dizainerės: Joana Siniavskaja, Nina Flaitz

Darbo laikas:

Antradieniais–penktadieniais: 10:00–18:00
Šeštadieniais: 14:00–18:00
Sekmadieniais–pirmadieniais: uždaryta

Dalyviai:

Tadas Baginskas (g. 1936) – pagal išsilavinimą architektas, Lietuvos dizaino mokyklos kūrėjas ir Vilniaus dailės akademijos profesorius emeritas. Jo šešiasdešimties metų kūrybinė biografija apima baldų, interjerų, parodų dizaino projektus, taip pat grafikos ir architektūros pavyzdžius. Nuo 1985 iki 2006 m. profesorius vadovavo Dizaino katedrai ir išugdė kelias Lietuvos dizainerių kartas.

Kėdė Gintaro viešbučiui

Ši kėdė buvo sukurta Gintaro viešbučiui (dabar atnaujintas Panorama viešbutis, architektas Stasys Bareikis), šalia Vilniaus geležinkelio stoties. Nors kėdės buvo skirtos restoranui, jos pasirodė tinkamos ir platesniam naudojimui. 1965 m. Šiaulių baldų fabrikas, specializavęsis kėdžių gamyboje, pradėjo masinę Baginsko sukurtų kėdžių gamybą. Dėl išlenktos atlošo formos kėdė buvo pravardžiuojama „kupra“. 

Aronas Balčiūnas – Vilniuje, Lietuvoje, gyvenantis dizaineris, kurio praktika kyla iš industrinės realybės stebėjimo ir refleksijos. Jis dizainą suvokia kaip tyrimo procesą, kuriame medžiagos, konstrukcijos ir forma naudojamos analizuoti žmogaus sukurtų sistemų ir patyrimo santykį.

Kėdė

Kėdė jungia ploną metalinę struktūrą ir rastą granito fragmentą. Industrinis ritmas susiduria su neapdorotos gamtos chaotiškumu, kurdamas įtampą tarp tvarkos ir atsitiktinumo. Objektas reflektuoja dizainą kaip santykį, kylantį iš stebėjimo, o ne imitacijos. Ši kėdė kilo iš industrinės aplinkos stebėjimo – funkcionalių, laikinų konstrukcijų, kurios yra kasdien matomos, tačiau dažnai nesulaukia dėmesio. Plona metalinė struktūra atkartoja pramoninį ritmą, pasikartojimą ir tvarką, o rastas granito fragmentas tampa priešprieša, neapdorotas, sunkus, atsitiktinis. Šių elementų dialogas kuria įtampą tarp kontrolės ir chaoso, žmogaus sukurtų sistemų ir gamtinės medžiagos. Objektas ne imituoja gamtą, bet reflektuoja jos vietą industrinėje struktūroje, palikdamas medžiagas ir konstrukciją atviras.

Dainius Bendikas yra Vilniaus dailės akademijos docentas, dėstantis eksperimentinio ir konceptualaus mados dizaino, skulptūrinių tyrimų bei 3D mados dizaino disciplinas. Jis yra daugiadisciplinis menininkas ir apdovanojimų pelnęs mados bei kostiumų dizaineris, kurio kūryba apima konceptualias ir techniškai sudėtingas praktikas. Šiuo metu jis studijuoja dizaino doktorantūroje, kurioje tyrinėja afektines ir sensorines patirtis šiuolaikinio dizaino kontekste.

Dizaino tyrimas – Afekto ekosistemos dizaino intervencijose

Šiame tyrime nagrinėjama žmogaus sąveika su dėvimais interaktyviais objektais – neurosomatiniais artefaktais, kurie apjungia vidines žmogaus būsenas ir išorinę aplinką, naudojant vėją kaip ko-kūrybinį agentą. Per įkūnytą pažinimą ir afektyvų dizainą tyrimas siekia kurti meditatyvias intervencijas, puoselėjančias natūralios gamtos ir žmogaus santykio ekologiją bei naujai įprasminti sensorinį ryšį su ja.

Šiame tyrime siūloma eksperimentų serija, nagrinėjanti žmogaus sąveikas su dėvimais interaktyviais objektais – neurosomatiniais artefaktais, sukurtais siekiant permąstyti santykį tarp mūsų hiper-skaitmenizuoto kraštovaizdžio ir natūralios aplinkos. Pasitelkiant kūną kaip priemonę transdukcijai, šie interaktyvūs objektai apjungia vidines žmogaus būsenas ir išorinės aplinkos jėgas, naudojant vėją kaip šios sąveikos agentą. Koncentruojantis į vietai specifinių (angl. site-specific) interakcijų ir neurosomatinių artefaktų dizainą, tyrimas analizuoja, kaip atmosferinis judėjimas gali veikti kaip ko-kūrybinė jėga dėvimų objektų sistemomis. Per įkūnyto pažinimo (angl. embodied cognition) ir afektyvaus dizaino sintezę projektas perkuria žmogaus ir aplinkos santykį, identifikuodamas vėją kaip būtiną interaktyvios patirties sąlygą. Reaguojant į algoritminės kultūros keliamus emocinius iššūkius, šie eksperimentai pasitelkia somatinį intensyvumą, siekiant „įžeminti“ dalyvį dabartyje. Transformuodamos atmosferinį judėjimą į meditatyvias intervencijas, šios sąveikos puoselėja santykių ekologiją, kurioje vėjo dinamika ir kūniška sąveika susilieja, taip naujai įprasmindama sensorinį ryšį – ritualą.

Grafikos dizaineris Pijus Burakas 2006–2012 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo grafikos specialybę, įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Studijuodamas susidomėjo plakato žanru. Baigęs studijas bendradarbiavo su įvairiais teatrais bei kitais užsakovais, kuriems kuria plakatus ir dabar. Pijaus kūrybos braižas – tiesmukas, paprastas, dažnai kuriamos metaforos, kurios tiksliausiai apibūdina jo kūrybą.

Plakatai „Jūratė“,  „Piano Days Copenhagen“,  „Слава Україні! Героям слава!“

Pasirinkta plakatų serija atspindi Pijaus kūrybinį stilių, kuris yra tiesmukas ir minimalistinis, dažnai remiasi metaforomis, tiksliai perteikiančiomis jo darbų esmę. Plakatai buvo kurti muzikos renginiams ir politiniam judėjimui, remiančiam Ukrainą kare su Rusija. 

Pijus Dulskis tiki, kad gilus supratimas veda prie prasmingų rezultatų. Jo kūrybinis procesas, ypač dizaino srityje, yra būdas mokytis ir sąveikauti su pasauliu. Dizaineriui svarbu, kad kurimo procesas suteiktų galimybes augti tiek pačiam, tiek visiems dalyvaujantiems, ir vestų prie rezultato, kuris prisideda prie žmonių gerovės. Todėl funkcijos ir gilaus proceso prasmės suvokimo apjungimas yra pagrindinė dizainerio darbo ašis.

„Tylos radiniai“

„Tylos radiniai“ permąsto mados dizainą, kaip refleksijos ir intuityvaus atradimo erdvę. Vietoje procesų, kuriais siekiama iš anksto užsibrėžto tikslo, projektas siūlo nelinijinę, eksperimentinę prieigą, įkvėptą Leelos- senovinio savirefleksijos žaidimo. Gauti įvaizdžiai perteikia vidines žmogaus būsenas per formą, medžiagą ir funkciją. „Tylos radiniai“ naudoja mados dizainą kaip nuolatinės refleksijos, intuicijos ir atradimo erdvę. Projektas reaguoja į probleminį mados industrijos tempą, siūlydamas praktika grįstą, nelinijinį kūrybinį procesą, paremtą nuolatiniu eksperimentavimu, o ne iš anksto numatytu rezultatu. Tyla čia veikia kaip metafora atsitraukimui nuo tendencijų ir industrinio triukšmo ir sukuria erdvę gilesniems atradimams. Pasitelkdamas mados dizaino įrankius, projektas interpretuoja Leelą – senovinį savirefleksijos žaidimą – ir vidines žmogaus būsenas perteikia per forma, medžiagiškumą ir funkciją. Kelias nuo simbolinių, intuityvių impulsų link funkcinių objektų, sudaro sąlygas autentiškam tyrinėjimui ir atradimui bei skatina prasmingą, ilgalaikį santykį su mados dizainu.

Juozas Galkus (g. 1932) – grafikas, vienas žymiausių Lietuvos plakato kūrėjų ir Vilniaus dailės akademijos profesorius emeritas. Per savo gyvenimą sukūrė daugiau nei 500 plakatų, kurie reprezentavo Lietuvos meną svarbiose tarptautinėse parodose. Savo patirtį jis perdavė Grafikos katedrai, kur beveik 50 metų dėstydamas išugdė ne vieną plakato dizainerių kartą.

Plakatai „Vandens ir vėjo fuga“, „Kamerinis orkestras“ ir „Lietuvos kamerinis orkestras“

Juozas Galkus 1960-aisiais ir ankstyvais 1970-aisiais sukūrė daug muzikai skirtų plakatų. Jie ypač tiko oparto stilistikai, kurią jis interpretavo labai tapybiškai.

Emilija Globytė (g. 2000) – dizainerė, parodų kuratorė, tyrinėjanti dizaino proceso artumo problematiką. Kūrybai būdingas lėtas „mąstymas rankomis“ ir spalvoto metalo – vario – pasitelkimas kaip vienos iš pagrindinių medžiagų. 2023 m. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete įgijo dizaino bakalauro laipsnį, o 2025 m. ten pat baigė Taikomojo meno programos magistro studijas.

Širma „Atsidengianti“

Širma veikia kaip dizaino proceso artumo tyrinėjimas. Dizaino procesas čia apibrėžiamas kaip sąveika tarp iš anksto projektuojamo objekto ir intuityviai kuriamos jo formos. Objekto rėmas formuojamas pasikliaujant vamzdžių linkimu, iš anksto numatant tik trijų širmos dalių proporcijas. Tuo tarpu tinklas kuriamas autorės „mąstančiomis rankomis“, leidžiant sluoksniams rastis pačiame kūrimo procese, rankoms tampant minties tęsiniu.  Širma veikia kaip dizaino proceso artumo tyrinėjimas. Dizaino procesas čia apibrėžiamas kaip sąveika tarp iš anksto projektuojamo objekto ir intuityviai kuriamos jo formos. Siekdama artumo jausmo kuriant objektą, autorė išryškina tarpines būsenas, kurios įgauna apčiuopiamą formą. Širma atspindi vieną iš artumo formavimosi procesų – „ieškojimą šalia“. Objekto rėmas formuojamas pasikliaujant vamzdžių linkimu, iš anksto numatant tik trijų širmos dalių proporcijas, o tinklas kuriamas autorės „mąstančiomis rankomis“, leidžiant sluoksniams rastis pačiame kūrimo procese, kai rankos tampa minties tęsiniu. Tinklo savybės veda į intymų santykį ir per ieškojimą formuoja artumo jausmą.

Liepa Marija Gradauskaitė (g. 2000, Vilnius) – dizainerė, tyrinėjanti formą ir skulptūriškumą, jungianti meną su funkciniu dizainu. Jos stilius – švelnus, subtilus, bet išgrynintas ir modernus. Pastaruoju metu kūryboje naudoja pynimą iš vytelių, bendradarbiauja su amatininkais, siekdama atgaivinti kiek primirštą tradicinį lietuvišką amatą ir pristatyti jį naujai šiuolaikinio dizaino kontekste.

Šviestuvas Ray

Ray – pintas skulptūrinis šviestuvas iš Lietuvoje užaugintų karklo vytelių. Pynimo formos suprojektuotos moduliniu principu, dalis keičiant vietomis sukuriama galimybė nupinti skirtingas objekto variacijas. Objektas turi specialų žymėjimą, kuriame nurodytas autorius bei meistro, nupynusio jį, vardas. Atveriant naujas formų ir tipologijos galimybes siekiama šiuolaikiniam vartotojui aktualizuoti šį vis labiau pamirštamą amatą.

Ray – rankų darbo pintas skulptūrinis šviestuvas iš Lietuvoje užaugintų karklo vytelių. Objekto idėja – atrasti etišką santykį tarp dizainerio ir amatininko. Siekiant gamybą padaryti kuo patogesnę pynimo formos sukurtos tariantis su amatininkais. Pynimo formos suprojektuotos moduliniu principu, taigi dalis keičiant vietomis sukuriama galimybė nupinti skirtingas objekto variacijas. Pristatomas trijų modulių vientisas šviestuvas, tačiau norint plėsti kolekciją, formas, iš kurių sukurtas Ray, galima naudoti atskirai.

Kiekvienas kolekcijos objektas turi specialų žymėjimą, kuriame nurodytas kūrinio autorius bei meistro, nupynusio jį, vardas. Atveriant naujas, netikėtas formų ir tipologijos galimybes pynimui siekiama šiuolaikinio kolekcinio dizaino vartotojui aktualizuoti šį vis labiau pamirštamą amatą.

Rimvydas Kepežinskas – Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros profesorius, grafikas ir pedagogas. Jo kūrybinė praktika apima plakatus, estampus, knygų iliustraciją, kaligrafiją ir tapybą. Parodose dalyvauja nuo 1980 metų, kūryboje jungia klasikinę grafikos meistrystę, tipografiją, vizualinę kultūrą ir asmeninę patirtį.

Plakatai Birštono džiazo festivaliui

Plakatai Birštono džiazo festivaliui kuriami nuo 1982 metų, tęsiant autorinę praktiką, pradėtą 1978-aisiais. Darbams būdinga muzikinė ritmika, metaforiškumas ir aiški vizualinė struktūra. Serija formuota profesoriaus Juozo Galkaus, lenkų ir japonų plakatų mokyklų įtakų kontekste, pristatyta tarptautinėse bienalėse ir tapo pagrindu ilgalaikiam bendradarbiavimui su festivaliu. 

Mantas Lesauskas – Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros docentas, dizaineris ir tyrėjas, dirbantis su riboto tiražo baldais ir medžiagiškumu grįstais tyrimais. Jo praktika jungia amatininkišką meistrystę ir industrinius procesus, tyrinėjant medžiagos aktyvų veikimą, ritualus, objektų naratyvus ir tęstinį tyrimų projektą „Peripheria x cor“, per dizainą, vietą ir galios struktūras kontekste.

Žvakidė

Lanko formos žvakidė su jūros išplautais gintaro gabalais yra kolekcijos Peripheria x Cor dalis, nagrinėjanti Baltijos regiono medžiagas ir jų šiuolaikinį kultūrinį potencialą. Objektas analizuoja gintarą kaip aplinkos ir laiko formuojamą medžiagą, kurioje susikerta natūralūs procesai ir ritualinė funkcija.

Ši lanko formos žvakidė su jūros išplautais gintaro fragmentais priklauso kolekcijai Peripheria x Cor, tiriančiai Baltijos regiono medžiagiškumą ir jo aktualizavimą šiuolaikinėje dizaino praktikoje. Gintaras čia suvokiamas ne kaip dekoratyvinė žaliava, bet kaip geobiologinių ir kultūrinių procesų sankirta, formuota aplinkos sąlygų ir galios struktūrų įtakos. Lanko forma nurodo cikliškumo, perėjimo ir apsaugos struktūras, o šviesa tampa aktyviu elementu, atskleidžiančiu medžiagos vidinę struktūrą ir jos simbolinį potencialą.

Inesa Malafej-Sukarevičienė – dizainerė, studijos „etc.etc.“ bendraįkūrėja. Jos kūryba, įvertinta daugybe apdovanojimų, tarp kurių – „Red Dot“ ir „iF Design“, orientuota į industrinio dizaino sprendimus, kuriuose susitinka funkcionalumas ir estetinė švara. Inesos darbai sėkmingai pristatomi tarptautinėje rinkoje ir yra įtraukti į nuolatines muziejų kolekcijas. 

Krėslas „Naïve Low“

Krėslas „Naïve Low“ sukurtas derinant paprastumą ir ilgaamžiškumą. Jo uosio masyvo konstrukcija lengvai išrenkama ir pritaikyta transportuoti mažoje pakuotėje. Pagrindinis vizualinis akcentas – atlošą laikantis platus odinis diržas. Nors krėslas kompaktiškas, jo apgalvota forma užtikrina patogų sėdėjimą.

Krėslas „Naïve Low“ sukurtas derinant paprastumą ir ilgaamžiškumą. Jo rėmas pagamintas iš uosio masyvo ir sukonstruotas taip, kad jį būtų galima lengvai išrinkti bei transportuoti ir sandėliuoti mažoje pakuotėje – šį procesą galima kartoti daugybę kartų, nepakenkiant baldo tvirtumui. Ryškiausias krėslo bruožas – platus odinis diržas atlošo nugarinėje dalyje. Tai ne tik puošmena; diržas tvirtai jungia atlošą su mediniu korpusu, o pati konstrukcija paliekama matoma, užuot ją slėpus. Nors krėslas nedidelis ir kompaktiškas, jo forma kruopščiai apgalvota taip, kad sėdėti jame būtų jauku ir patogu.

Michael McCready

„Studio Michael McCready“ dizainą traktuoja kaip taktilinį, transformacinį procesą, manipuliuodama standartinėmis pramoninėmis medžiagomis, kad atskleistų jų charakterį per pjovimą, lenkimą ir eksperimentavimą. Glazge gimęs dizaineris Michael McCready dirbo Eindhoveno ir Vilniuje, kurdamas riboto tiražo gaminius, teikdamas konsultavimo paslaugas ir vykdydamas didelio masto gamybos projektus, kurie pabrėžia patirtimi grindžiamas, besikeičiančias pramonines formas šiandieniniame pasaulyje.

Apšvietimo objektas „From the Ground Up“

Šis objektas vaizduoja ateitį, kurioje pastatytas pasaulis pranoksta gamtą. Remdamasis pamatais, vamzdynais ir inžineriniais sujungimais, jo sušvelnintos pramoninės formos atspindi augimą, eroziją ir srautą. Šie elementai rodo, kad technologija pakeičia gamtą, ir skatina apmąstyti, kaip gali keistis gamtos samprata, kai žmogaus sukurtos sistemos tampa mūsų dominuojančia aplinka.

Šis objektas atspindi ateitį, kurioje statybos pasaulis toliau plečiasi, palaipsniui užgoždamas tai, ką kadaise laikėme natūralia gamta. Remdamasis statybos ir infrastruktūros kalba, jo forma primena pamatus, vamzdynus ir inžinerinius jungimus, kurie vis labiau formuoja mūsų kraštovaizdį. Švelnūs ir sulėtinti, šie pramoniniai elementai pradeda imituoti augimo, erozijos ir srauto procesus. Taip šis darbas siūlo pasaulį, kuriame technologijos ir struktūros gali pakeisti organinę gamtą. Jis kviečia apmąstyti, kaip „gamtos“ samprata gali keistis, kai žmogaus sukurtos sistemos tampa mūsų dominuojančia aplinka.

Vesta Rugilė Nausėdaitė yra dizainerė, savo praktikoje plėtojanti dizaino tyrimus, kurių centre – atmintis, pasakojimas ir medžiagiškumas. Jos kūryboje dizainas pasitelkiamas tyrinėti žmonių ir daiktų ryšius, nuosekliai analizuojant formą, medžiagą ir naudojimo scenarijus bei kuriant sprendimus, orientuotus į ilgaamžiškumą ir atsakingą santykį su aplinka.

Šviestuvas Epiphanies

Šviestuvas iš Epiphanies kolekcijos, sukurtas remiantis autoetnografiniu tyrimu, grįstu vaikystės paplūdimių ir šeimos kūrybinio paveldo patirtimis. Šios patirtys atsispindi konstrukcijos detalėse ir jų gamybos procese, o karkaso struktūra, referuodama tradicines lietuviškas rankšluostines, skirtas svarbių audeklų pagerbimui, šviesą paverčia asmeninės ir kultūrinės atminties jungtimi.

Epiphanies yra šviestuvų kolekcija, sukurta remiantis autoetnografiniu tyrimu, grįstu dizainerės vaikystės ir šeimos kūrybinio paveldo patirtimis. Kolekcijos stalo šviestuvas siejamas su asmeninės ir kultūrinės praeities nagrinėjimu bei daiktų vertės apmąstymais, atsigręžiant į šeimos kolektyvinę atmintį, išgirstas istorijas, rastus prosenelės audinius ir apsilankymus atminties vietose. Šios patirtys čia materializuojamos per epifanijas, atsiskleidžiančias objekto formoje, medžiagoje ir gamybos procese. Vaikystės paplūdimiai tampa ne tik įkvėpimo šaltiniu, bet ir eksperimentine terpe – smėlis pasitelkiamas stiklo formavimui ir medžiagos tyrinėjimui. Šviestuvo karkaso struktūra referuoja tradicines lietuviškas rankšluostines, istoriškai skirtas svarbių audeklų pagerbimui, šviesą paversdama asmeninės ir kultūrinės atminties jungtimi.

Marija Puipaitė (g. 1987 m.) – dizainerė, tyrėja, kuratorė, Vilniaus dailės akademijos docentė. Baigusi dizaino bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje, studijavo Kontekstualaus dizaino magistro programoje Eindhoveno dizaino akademijoje. 2024 m. Vilniaus dailės akademijoje apsigynė dizaino krypties menų daktaro laipsnį. Marija nagrinėja juslinį, intymų santykį su objektu pasitelkiant sandaros, neužbaigtumo, plyšio motyvą.

Neaprengtas minkštasuolis

Šis baldas – tai tradicinio apmušalų meno apmąstymo rezultatas. Inžineriškai ištobulinta meistrystė, kur smulkmeniškumas dera su jėga, su kuria tempiami diržai, rišamos ir sutramdomos spyruoklės, tarpusavyje sujungiami sluoksniai – atodangos leidžia matyti šį gyvą organizmą, kuriantį formą, teikiantį malonumą prisėsti ir užtikrinantį, kad šis malonumas truktų ilgai.

Šis baldas – tai tradicinio apmušalų meno apmąstymo rezultatas. Inžineriškai ištobulinta meistrystė, kur smulkmeniškumas dera su jėga, su kuria tempiami diržai, rišamos ir sutramdomos spyruoklės, tarpusavyje sujungiami sluoksniai – atodangos leidžia matyti šį gyvą organizmą, kuriantį formą, teikiantį malonumą prisėsti ir užtikrinantį, kad šis malonumas truktų ilgai. Šio nuogalio vingiai informuoja apie asmenišką kvietimą prisėsti vienam, apie flirtą su istorizmu ir liaudmeistryste, o jo trikojį dizainą padiktavo pašiūrėje rastos trys senos ąžuolo lentos, turinčios autorei sentimentalią vertę.

Virgilijus Šlipaitis (g. 1963, Joniškis) – pynimo amato meistras, sertifikuotas tautinio paveldo puoselėtojas. Nuo 1987 m. Kaune nuosekliai plėtoja pynimą, daugiau nei 30 metų dalyvauja Lietuvos ir užsienio amatų renginiuose, veda edukacines pynimo dirbtuves „Prakalbintas žilvitis“, perduodamas senąsias pynimo tradicijas silpnaregiams.

Pintinė su antvožu

Pintinė su antvožu – tradicinės formos skrynia su dangčiu, naudota kaip lengvesnė kuparų atmaina. Karkasui ir pynimui naudojamos Lietuvoje augintos vytelės. Objektas dekoruotas nenužievintų, nedažytų vytelių raštais bei linine virve. Skrynia laikoma aukštos kvalifikacijos meistrų simboliu – stačiakampius daiktus pinti yra sudėtingiau, nei apvalius, todėl reikalinga ilgametė patirtis ir itin didelis preciziškumas.

Pintinė su antvožu – tradicinės lietuviškos formos skrynia su dangčiu, seniau naudota kaip lengvesnė, kelionėms tinkama, medinių kuparų atmaina. Objektas pagamintas tik iš Lietuvoje užaugintų karklo vytelių -  net ir karkasui naudojama mediena yra iš ilgiau augintų vytelių. Skrynia dekoruota nenužievintų, nedažytų vytelių raštais bei natūralaus pluošto linine virve. Objektas pakeltas ant nedidelių kojelių, kad geriau dėvėtųsi.

Skrynia laikoma aukštesnės kvalifikacijos meistrų simboliu – stačiakampių, kvadratinių formų daiktus pinti yra kur kas sudėtingiau, nei apvalius, todėl yra priskiriama baldų, nebe krepšių, kategorijai. Stačiakampis skrynios dangtis - tai ypatingo pynėjo meistriškumo ženklas - tiksliai atitaikyti jo dydį rankomis reikalauja ilgametės praktinės patirties ir itin didelio preciziškumo.