Tekstas: Jonas Malinauskas

Kiekvieną karta, vykdami į didžiąją dizaino fiestą Milane, tikimės radikalių naujovių ir netikėtų atradimų. Deja, tokius dalykus dažniausiai aptinkame ne didžiųjų gamintojų salonuose, o nedidelėse teminėse ekspozicijose, kur dizaino jaunuomenė drąsiai neria į meninius ir technologinius eksperimentus, galinčius netrukus tapti meinstrimo ateitimi.  

Lenkų bendrovė Vank parodoje Lampo Milano parodė modulinių elementų sistemą Vank Cube (diz. Anna Vonhausen), kurios gamybai naudojama presuota linų ir kanapių biomasė be jokių sintetinių priedų. Iš modulinių kubų ir fanerinių lentynų galima lengvai surinkti komodas, stalus ir kitus namų biuro baldus, o sienas galima uždengti ne ką mažiau ekologiškomis to paties gamintojo garso izoliacijos plokštėmis. Nepaisant vaikiško paprastumo, Cube jau pelnė ne vieną tarptautinį apdovanojimą.

Lietuvių dizainerė Austėja Platukytė parodoje Lampo Milano pristatė savo naują biomedžiagų dizaino tyrimą Invasive Vases: ji bičių vaško ir pušų sakų mišinį papildė Lietuvoje paplitusio invazinio augalo Solidago gigantea (liet. vėlyvosios rykštenės) biomase. Skirtingai nei daugelis šiuolaikinio ekodizaino objektų, šio projekto vazos, sukurtos brutal craft stiliumi, yra tvirtos ir atsparios vandeniui. Be to, jas galima išlydyti ir pratęsti kompozito gyvavimo ciklą lipdant naujus gaminus.

Olandų dizainerė Catherine van Bijnen ne pirmus metus tyrinėja technikos ir gyvosios gamtos sferų sąveiką, fiksuodama keleto garso šaltinių bangų interferenciją skystos porceliano masės paviršiuje. Taip autorė siekia „atskleisti universalųjį sąveikos tarp žmogaus kūno ir gamtos pagrindą“. Kol kas sąveikos rezultatai yra gana amorfiniai, tačiau kūrėja ketina juos pritaikyti unikaliosios „fluidinės“ keramikos gamybai.

 

Prancūzų dizaineris Alexandre’as Fontani debiutavo vienoje Zona Isola ekspozicijų, pristatydamas išskirtinio dizaino kavos staliuką Carbon Crystal. Naudodamas brutalaus kontrasto principą, jis sujungė į bendrą kompoziciją masyvų stiklo luitą ir grakščią anglies pluošto konstrukciją. „Norėjau parodyti, kad tvarumas ir prabangi elegancija gali žengti kartu“, – teigia dizaineris, kukliai nutylėdamas apie funkcines staliuko savybes.

Olandams tvirtai žengiant Europos tvarumo avangarde, dizainerė Mariekke Jansen siūlo šalyje utilizuojamą vilną kimšti į verpalų maišus ir juos surišant, be jokių papildomų konstrukcijų, formuoti sėdmaišius. Dėmesį patraukia ne tiek maišų turinys, kiek siūlų ritę imituojanti jų apdaila. Tai galinti tapti nauja baldų gobelenų grafikos tendencija.

Jaunas vokiečių dizaineris Johannes’as Miuller’is savo darbuose pakelia amatinės gamybos tradicijas į naują kokybės lygį. Jo suprojektuota taburetė Meditri asocijuojasi su klasikiniais Alvaro Aalto kėdžių modeliais, bet turi originalius kojelių prijungimo mazgus, dėl kurių baldo svoris neviršija 2 kg. Šis projektas jau pelnė kūrėjui tarptautinį Iconic Interior Award apdovanojimą Best of the Best kategorijoje.

 

Japonų dizainerio Ryoi Takashi kūrinys Dew yra skirtas „skaitmeninio streso“ profilaktikai meditacinio stebėjimo būdu. Kapliarais pakilęs vanduo lėtai susitelkia į lašą, nuslysta plonu pašviestu vamzdeliu ir lyg spindinti ašara krenta žemyn, sukeldamas užburiantį šviesos ir šešėlių žaidimą.

07. TAPYBA ATVIRKŠČIAI

Vokiečių kompanija Walter Knoll pasikvietė tekstilės dekoratorę Pascale’ę Wiedemann naujiems dekoratyvinių audinių pavyzdžiams kurti. Radikalioji menininkė ribotą 300 pagalvių tiražą ištapė ne dažais, o balikliu, naikinančiu natūralią audinio spalvą: su visais pasitaškymais ir nuvarvėjimais. Būsimuosius premium segmento vartotojus tai gerokai nustebino. 

 

Olandų dizaineris Marc’as de Groot’as iš plonos skardos dėlioja poetiškas kompozicijas, sferines struktūras, ažūrus ir raštus paversdamas erdviniais apšvietimo projektais. Japonišku tikslumu jis kuria šviesos origamius, tradicinį rankų darbą papildydamas lazerinio pjovimo technika.

 

 

Nepaisant karo sunkumų, ukrainiečiai atkakliai plėtoja dizaino verslą. Sulaukę rengėjų paramos, viename parodos Salone paviljonų jie įrengė jungtinį baldų stendą. Vienas jo eksponatų – kavos staliukas OX iš lengvų nerūdijančiojo plieno detalių (diz. Diza Collective) – yra savotiška ukrainiečių dvasios metafora: iš pirmo žvilgsnio trapus, bet iš tiesų stabilus ir nepalaužiamas.

 

Kitą ukrainiečių produktą – įmonės Oitoproducts kavos staliuką Lovedick – taip pat galėtume laikyti tvirtumo simboliu. Jo faloidinis tūris, anot dizainerio Ivano Voitovych’io, skatina naudotojus tapti laisvesnius ir atviresnius, drąsesnius ir šviesesnius. Ir kartu pasiųsti nepageidaujamus kaimynus žinomo laivo kryptimi. Produktų seriją papildo analogiškos formos pufai ir veidrodžiai.

 12. BALANSAS PRIE STALO

Ukrainos prekių ženklo Woo produktai neskleidžia simbolinės prasmės, bet atitinka europinį dizaino lygį. Dizaineris Dmitro Kozinenko Milane pristatė valgomojo kėdę Balance ir baro kėdę Fox, kurių konstrukcija grindžiama dviejų medžiagų kontrastu ir turi plačias modifikavimo galimybes.

 

13. ŠVIESOS BASLIAI

 

Japonų dizaino studija WAH (Masataka Wakisaka ir Takashi Hatta) į Salone Satellite atvežė keletą Trunk serijos šviestuvų, kurių segmentai gaminami iš perdirbtos keramikos arba kamščio atliekų. Vertikaliai pastatytas keraminių cilindrų rinkinys atrodo darniai ir stabiliai, o horizontaliai pakabintas kamštinis „baslys“ atrodo grėsmingai ir beveik nieko neapšviečia.

 

Visai kitaip dekoratyvinio šviestuvo horizontalią struktūrą suformavo kitas japonų dizaineris – Atsushi Shindo. Jis sutelkė dėmesį ne į fizinę formą, o į orinę šviesos perspektyvą, apsupdamas šviesos strypą koncentriniais plieno žiedų sluoksniais. Pasak autoriaus, „atmosfera yra neapčiuopiama sąvoka, tvirtai sujungianti objektus ir žmones erdvėje“. 

Vengrų dizainerė Sara Kele vienoje iš Zona Isola ekspozicijų pristatė baldų seriją Moko, kurią sudaro kėdė, atitvara ir žemas suoliukas. Įdomu, kad vietoje įprasto perdirbto polipropileno minkštajai baldų daliai autorė panaudojo neuždengtą kokoso plaušą, armuotą natūraliu lateksu. Kol kas šios medžiagos nėra būdingos Vengrijai, bet ką gali žinoti...

 

Architektas ir dizaineris iš Tuniso Hassene’as Jeljeli savo kūryboje dažniausiai naudoja įprastas buitines medžiagas, o į dizainą žiūri kaip į priemonę, leidžiančią pakeisti mūsų aplinkos suvokimą pakartotinai naudojamais daiktais. Kolekcijos Iron Lamps šviestuvai, sumontuoti iš perforuotos skardos lakštų, stebina žiūrovus rafinuotais šviesos interferencijos žaidimais.

 

Jausti muziką galima ne vien tik ausimis – nusprendė vokiečių santechnikos gamintojo Kaldewei specialistai ir pavertė garsiakalbiu visą vonios indą. Prie jo šonų iš vidaus pritvirtintos garsiakalbių magnetinės ritės, o garsinio kūgio vaidmenį atlieka pats vonios korpusas. Fuorisalone parodoje paaiškėjo, kad, norint pajausti muziką vonioje visu kūnu, nebūtina net prisileisti vandens...

 

 

Ne, tai ne būdelė su širdele, o garsiojo amerikiečių kino režisieriaus David’o Lynch’o sukurta speciali Salone erdvė. Anot autoriaus, tai turėjo būti „vieta, į kurią galima pasinerti, norint pabūti su savimi“. Deja, pašėlęs parodos lankymo tempas nesuteikė tam jokių šansų: įbėgai–apsidairei–išbėgai.

 19. ŠNABŽDESIAI PAVĖJUI

Japonų dizaino studija Poetic Curiosity nustebino Salone Satellite lankytojus keliais konceptualiais projektais. Prisimindami pandemiją, kuri paliko mus akis į akį su nerimo ir netikrumo pojūčiais, dizaineriai sukūrė moduliatorių Wind Whisper, kuris pašnibždom išsakytas mintis, dilemas ir nusivylimus paverčia mandrais muilo burbulais ir išpučia jas pavėjui.

 

20. EDENO LED OBUOLIAI

 

Milano politechnikos instituto absolventas Alessandro Argintieri savo projekte Eden sujungė kelias jau žinomas technologijas ir nubrėžė paralelę tarp autonominių LED šviestuvų ir rojaus vaisių. Kaip ir pastarieji, šviestuvai „auga“ (t. y. kraunasi) ant medžių, juos galima „nuskinti“ kaip vaisius ir naudoti autonomiškai, įjungiant ir išjungiant rankos mostu, lyg tikrinant vaisiaus brandumą. Gamyba 3D spausdintuvu leidžia lanksčiai keisti šviestuvų tekstūrą, spalvą ir ažūrinių „vaisių“ konfigūraciją.

 

Seulo nacionalinio universiteto (SNU) Dizaino fakulteto studentai parodoje Salone Satellite parodė keletą transformuojamų baldų. Dizaineris Jihoo Lee, įkvėptas architektūrinio brutalizmo, sukonstravo stovą Concrete Choreo. Jo betoniniai elementai nuosekliai sukasi spirale aplink vertikalią ašį ir taip keičia baldo vizualųjį stabilumą. O grupės FIO Press (Park Jiho, Rha Heeyeon ir Yeom Seuongwon) įrenginys DZ veikia kur kas paprasčiau: gofro kartono kvadratai tiesiog praslysta ant vinilo lakštų, deformuodami baldo šone esantį tekstą.

Lietuvių dizianerė Agnė Kučerenkaitė, šiuo metu dirbanti Olandijoje, dalyvavo Europos Sąjungos partnerystės programoje Worth II, kurios metu įgyvendino projektą Stone Waste is BlissZona Isola parodoje ji eksponavo smulkios plastikos objektus, sukurtus įmonės Akmenstata gamybos atliekas jungiant su moliu ir kitomis natūraliomis medžiagomis.

 

Tikriausiai daugelis mūsų bandė pajūryje statyti piramidę iš akmenukų. Šią idėją pasigavo italų kanceliarinius suvenyrus gaminanti įmonė Ego Undesign. Tiesa, jos smulkių konteinerių rinkinys Voronoi – ne iškaltas iš akmens, o atspaustas 3D iš žalvario, bet 5 daugiabriaunių gebėjimas išlaikyti vertikalų balansą vis tiek stebina. Kaip ir II vieta Salone Satellite dizaino konkurse.

24. 3D + BETONAS

 

Šiais laikais jau sunku ką nors nustebinti 3D spaudiniais iš keramikos, bet kai kam tai visgi pavyksta. Insbruko universiteto dėstytojas Jan’as Contala Salone Satellite ekspozicijoje pristatė Biomic Wall spausdintus prototipus, kuriuose susipina betoniniai ir keraminiai elementai. Kartu jie formuoja biotopą – uždarą biosistemą, veikiančią hidroponikos pagrindu.

25. KITOKS MASTELIS

Preciziškai pjauti įvairias medžiagas lazeriu arba CNC staklėmis dizaineriai išmoko jau seniai. Tačiau ne kiekvienas sugeba įvaldyti tokį mastelį kaip danų dizainerė Zsuzsanna Horvath. Salone Satellite ji eksponavo KinecTILES – stambių trimačių plokščių seriją, iškirptą iš vieno faneros lakšto, pavirstančio lanksčiu ir šviesai laidžiu kinetiniu objektu.

Pradėdamas projektuoti kavos staliuką, korėjietis Solmon Park’as rėmėsi prielaida, kad nuolat besikeičiant žmogaus buvimo koordinatėms, aplink esantys objektai taip pat turėtų koreguoti savo koordinates ir reaguoti į žmogaus elgesį. Galutinis rezultatas atrodo kaip įmantri Theo Jansseno savaeigių konstrukcijų ir art nouveau baldų sintezė, tačiau turi vieną išskirtinį bruožą: jis savaime niekur nejuda, tad keisti koordinačių sistemą vartotojui tenka savo jėgomis.

 

27. ARČIAU ŽEMĖS 

Besivystančioms šalims parodoje Lampo Milano atstovavo Made In Earth Collective – Indijos amatininkų ir dizainerių komanda, įsikūrusi Kaveri apskrityje Pietų Indijoje. Savo kūryba jie siekia, kad bendruomenės savo poreikiams tenkinti plačiau naudotų vietinius gamtos išteklius. Parodoje jie demonstravo drabužių kolekciją Body Ornaments, inspiruotą Pietų Indijos regiono landšafto motyvų.

128