MILANO DVASIA TEBEŽYGIUOJA!

 

Tekstas Jono Malinausko
Nuotraukos Andrea Mariani ir Diego Ravier, Salone del Mobile, Milanas

 

Sunku patikėti, kad jau prabėgo dveji su puse metų nuo to laiko, kai 2019-ųjų pavasarį Milane šurmuliavo paskutinioji Dizaino savaitė. Užslinkus pandemijai, kito renginio data buvo kelis kartus perkelta. Šių metų vasaros pradžioje medienos gamintojų asociacijos Federlegno Arredo ir Salone del Mobile vadovai nusprendė – dabar arba niekada! 

 


Deja, pandemijai nesitraukiant, paaiškėjo, kad visavertės Baldų mugės šiemet surengti visgi nepavyks. Vietoje jos, rugsėjo 5–10 d. parodų centre Rho Fiera įvyko kuklesnio formato renginys, pavadintas Supersalone. Formaliai žiūrint, ekspozicijų plotu ir lankytojų skaičiumi jis kone 6 kartus nusileido 2019 m. Baldų mugei. Be to, visus dalyvius įspraudus į 4 parodos paviljonus vietoje įprastų 24-ių ir drastiškai sumažinus kiekvienai ekspozicijai skirtą plotą, susivėlė įprasta Salone del Mobile struktūra: virtuvių gamintojų stendai kaitaliojosi su tekstilės, šviestuvų, kėdžių ir korpusinių baldų ekspozicijomis. Neaprėpti periferiniai plotai buvo atiduoti teminėms ekspozicijoms, o stendų eilių ritmą trikdė dalyvių neužimti tarpai. Publiką gerokai nustebino ir architekto Stefano Boeri sukurta bendroji ekspozicijos koncepcija, kurią galima būtų pavadinti „ekstremaliai ekologiška“: poilsio salos su natūraliais lapuočiais medžiais skendo tamsoje, o stendų konstrukcijoms naudotos nedažytos lentos ir drožlių plokštės prastai derėjo su kai kuriais (ypač prabangesniais) eksponatais. Dėl kovidinių nuogąstavimų į parodą neatvykus daugelio šalių prekybininkams, komercinio aktyvumo rodikliai taip pat neatitiko lūkesčių. „Nesitikim iš šios parodos jokios apčiuopiamos naudos, tačiau privalome joje dalyvauti, kad primintume vartotojams apie save“, – šių eilučių autoriui sakė vienos italų kompanijos atstovas. 

Visgi pliusai gerokai viršijo minusus. Visų pirma, Supersalone paroda ir mieste vykę renginiai bendruoju Fuorisalone pavadinimu įvyko anksčiau nei analogiški renginiai Paryžiuje ir Londone ir patvirtino Milano kaip Europos dizaino sostinės reputaciją. Apie išskirtinę renginio svarbą byloja tai, kad pirmą kartą per daugelį metų jį atidarė ne Lombardijos regiono vadovai, o asmeniškai Italijos prezidentas Sergio Mattarella. Antra, neatvykusius verslininkus ir prekiautojus parodoje pakeitė eiliniai Milano miestelėnai – tie patys „galutiniai vartotojai“, po ilgų karantino mėnesių pasiryžę atnaujinti įkyrėjusius savo būstų interjerus ir pagaliau aktyviai susidomėję dizaino naujovėmis. Ir, pagaliau, trečia: Supersalone aiškiai parodė, kad minėtos ekologinės tendencijos, ilgą laiką buvusios baldų industrijos nuošalėje (antrinis žaliavų naudojimas, plastmasių perdirbimas, tvariųjų konstrukcijų ir technologijų diegimas) tapo mainstream’u – pagrindine ir neišvengiama Italijos ir visos Europos dizaino raidos kryptimi. Paaiškėjo, kad taip tuščiai ir neatsakingai kaip anksčiau mes jau nebegyvensime. Jubiliejinis 60-asis Salone del Mobile, kurį planuojama surengti 2022-ųjų pavasarį, turėtų patvirtinti tokią perspektyvą.

 

 


Lauke ir viduje

Interjero ir eksterjero erdvių jungimo tendencija apšvietimo sektoriuje pasireiškė autonominių šviestuvų „porūšio“ gausėjimu. Pastatomi, pakabinami, įmontuojami ir žemėn įsmeigiami šviestuvai įgijo dar daugiau išmaniųjų savybių, įskaitant šviesos srauto valdymo galimybes. 

Du lankai ir dvi jungtys

Iš esmės, tik tiek elementų tesudaro visų Vine Light šviestuvų serijos formą (gam. Artemide, diz. BIG Bjarke Ingels Group Bjarke Ingels Group). Nepaisant to, kiekvienas jų yra labai paslankus ir leidžia lengva ranka kurti originalius ir itin skirtingus apšvietimo scenarijus. Išraiškinga šviestuvų erdvinė kompozicija (ypač tuo pasižymi sieniniai bra) leidžia įtarti, kad Vine Light taps viena populiariausių šio dešimtmečio Italijos dizaino ikonų.

 

 

Eva ir Eve

Pandemijos laikotarpiu kilus tikram „kilnojamos šviesos“ bumui, projektuoti autonominius šviestuvus ėmėsi net tokie sunkiasvoriai kaip britų architektūros biuro

Foster+partners dizaineriai. Šie kartu su italų firmos Lumina specialistais sukūrė dekoratyvinį stalo šviestuvą Eva. Jo korpusą sudaro 30 cm aukščio ir 18 cm skersmens stiklo vamzdis, besiremiantis į lieto aliuminio pagrindą, kuriame yra įmontuotas jungtinis LED šviestuvų modulis. Jo šviesa kyla aukštyn pro du lęšius – plokščią holografinį lęšį, slopinantį šoninius atšvaitus, ir didesnį kūginį lęšį, kuris tiksliai sufokusuoja šviesą į viršuje esantį kūginį gaubtą. Akių lygyje šviesos šaltinis yra nematomas, o spindintis gaubtas tarsi plūduriuoja ore, skleisdamas malonų šiltą švytėjimą. Pagrindo apačioje esantį žiedą pasukus aplink šviestuvo ašį, galima reguliuoti šviesos srauto intensyvumą. Nepaisant solidžios kainos, Eva žaibiškai išpopuliarėjo ir sulaukė mažesniosios giminaitės – šviestuvo Eve (aukštis 22 cm, skersmuo – 12 cm). 

 

 

 

UV + oro gaiviklis

Skirtingai nuo daugelio šiuolaikinių stalinių šviestuvų, turinčių įkraunamuosius maitinimo šaltinius, USB išvestis ir kitų skaitmeninių priedų, kompanijos Serena šviestuvas Pisana (diz. Serena Tellini ir Francesco Iannone) visai kitaip atliepia laikmečio aktualijas: greta matomo spektro jo LED lempa skleidžia ir UV diapazono šviesą, gryninančią aplinkos orą, o korpuso apačioje esantis tūris yra skiriamas aromatizuojančioms medžiagoms, kurias paskleidžia šviestuvo keliama šiluma. Be to, kaip ir kiti šios firmos modeliai, Pisana dienos metu automatiškai keičia šviesos spalvinę temperatūrą, prisitaikydama prie vadinamojo cirkadinio ritmo. Prie bendrojo „humaniškojo“ šviestuvo įvaizdžio prisideda ir kai kurios detalės, savo stilistika apeliuojančios į pokarinį Italijos dizainą. 

Šviesa, plevenanti pavėjui

Ne paslaptis, kad jūrinė tematika yra vienas mėgstamiausių Danijos dizainerių kūrybos motyvų. Unbound šviestuvų kolekcija buvo kuriama tam, kad formuotų švelnią, raminančią namų atmosferą. Pagrindu paėmę archetipinio laivo žibinto motyvą, studijos Space Copenhagen nariai smarkiai supaprastino jo formą, išgrynindami dviejų cilindrinių elementų – betoninio pagrindo ir japoniško popieriaus gaubto santykį. Šarnyrinis tvirtinimas leidžia lengvai pasukti gaubtą, sukeliant poetiškų asociacijų su plevėsuojančia laivo bure. 

 

 

Tarp tvarumo ir ekologijos

Su ekonomikos ir klimato pokyčiais susijusios tendencijos smarkiai paveikė sėdimųjų baldų dizainą. Išaugo susidomėjimas natūraliu medžiu bei fanera, jų sąveika su perdirbtomis plastmasėmis, kartonu ir kitomis ekologiškomis medžiagomis. Tvarumo siekiai paskatino plačiau naudoti aliuminį ir lengvas plienines konstrukcijas.

 

 

 

Red dot už ekologiją 

Vieną ekologiškiausių baldų Supersalone parodoje pristatė visur spėjanti dizainerė Patricia Urquola. Minkštųjų baldų kolekciją Nuez Lounge BIO, sukurtą kompanijos Andreu World užsakymu, galima apibūdinti kaip tvarumo idealą, pritaikytą dizainui: beveik visos jo sudedamosios dalys yra pagamintos iš natūralių gamtinės kilmės arba antrinių žaliavų ir tinka pakartotiniam perdirbimui. Konstrukcijos pagrindą sudaro aliuminio ir medžio detalės; išorinės korpuso dalys gaminamos iš perdirbamo ir biologiškai skaidomo termoplastiko; minkštajai daliai aptraukti naudojami audiniai perdirbto poliesterio pagrindu. Dėl elegantiškų spalvinių santykių dizainerei pavyko išvengti gaminiams iš antrinių žaliavų būdingo depresyvaus pilkumo. Nenuostabu, kad prieš atvykdamas į Milaną fotelis Nuez Lounge BIO jau spėjo pelnyti Red Dot’2021 dizaino apdovanojimą ekologinių produktų kategorijoje.

 

 


Eksponatas, vertas Expo

Kėdę Milano 2015 įmonės Colico ir studijos Bestetti Associati dizaineriai kadaise dedikavo Lombardijos sostinėje vykusiai pasaulinei Expo parodai. Klasikinius Thonet’o modelius primenanti kėdė pradžioje buvo gaminama iš skaidraus polikarbonato arba perdirbto polipropileno. Pastaraisiais metais, sustiprėjus tvarumo ir ekologijos tendencijoms, dizaineriai nusprendė pakeisti spalvinę gamą ir papildyti kėdės konstrukciją medžio masyvo porankiais. Nepaisant technologinių problemų, kėdės kaina pakito nežymiai, tuo tarpu dekoratyvinis faktūrų santykis pabrėžė kėdės formos plastiškumą. Apgalvota porankių forma leido išsaugoti vertingą praktinę šios kėdės savybę – vertikalaus sandėliavimo galimybę. Kompanijai Kartell ir Philippui Starckui būtų pats laikas sunerimti dėl augančios konkurencijos...

 

 


Kitokia fanera

Išstoję iš Europos Sąjungos, britai nuosekliai įgyvendina „žemyno izoliavimo“ politiką, dizaino naujoves pristatydami ne Milane, o pas save namie, Londono dizaino savaitėje. Viena tokių naujovių – garsaus dizainerio Jasperio Morrisono kėdė Iso-Lounge, sukurta kompanijos Isokon Plus užsakymu. Paprastoje jo struktūroje yra pikantiškų niuansų. Visų pirma, visi medienos lukšto lakštai klijuojami ant šablono skirtingomis kryptimis, kad užtikrintų maksimalų standumą. Antra, didžiausio apkrovimo vietoje – sėdynės priekinėje dalyje – lukšto sluoksnių kiekis gerokai didesnis nei kitur. Formos paprastumu Iso Lounge maloniai primena klasikines Marcelio Breuero kėdes, kurias Isokon gamino dar tarpukariu. 

Svarbiausia – komfortas

Pandemijos metu minkštieji baldai pasidarė dar svarbesni – jie tapo ne tik poilsio, pasyviųjų pramogų, bet ir darbo vieta. Tad dizainerių paieškos nukrypo sėdėjimo pozų ir komforto pojūčių tobulinimo linkme. Dažnai tam pasitelkiamos apvalainos formos, „pasiskolintos“ iš praeito amžiaus 6–7 dešimtmečių. Ekologinės tendencijos skatina perdirbtų medžiagų naudojimą ir išraiškingesnių audinių tekstūrų atsiradimą.

 

 


Parama krepšinio fanams

Kompanija „Exteta“ šiemet paskelbė apie naują veiklos filosofiją. Jos esmė, atliepianti klimato pokyčius, – eksterjero ir interjero jungimas į vientisą hibridinę erdvę, „kurios šerdimi turi tapti kūrybingoji menininko siela“. Sielonešės vaidmuo šįkart atiteko italų dizainerei Paolai Navone, pagarsėjusiai kultiniais etnodizaino objektais. 

Sofos Basket sėdimoji dalis yra tvirtinama tiesiai prie medinio karkaso, pagaminto iš vadinamojo Sapelio raudonmedžio masyvo. Tuo tarpu atlošas supintas iš storų natūralaus pluošto virvių ir savo struktūra primena... taip, žinoma, krepšinio lanko tinklelį! Supynimo taškuose virvės nėra fiksuojamos, tad atlošas šiek tiek deformuojasi, prisitaikydamas prie sėdinčio žmogaus pozos.

Universali tingėjimo platforma

Nenorėdama atsilikti nuo konkurentų, kompanija Giorgetti šiemet pradėjo gaminti modulinę sofų sistemą Vesper (diz. Roberto Lazzeroni). Orientuojantis į laisvą baldo išdėstymą svetainės viduryje, atsisakyta linijinio sėdimosios dalies elementų rikiavimo – jie įgavo trapecinių pufų ir prailgintų šezlongų, laisvai dėliojamų ant bendro masyvaus pagrindo, pavidalą. Sėdimieji paviršiai aptraukiami audiniu arba oda, nugarinės modulių dalys uždengiamos nuimamais medžiaginiais gaubtais. Greta pandeminiam periodui būdingos liūdnai monochrominės spalvų gamos siūlomas ir kiek įdomesnis sodriai mėlynas variantas.

 

 

 

Sala [buities] vandenyne

Noonu – tokį romantišką pavadinimą, atitinkantį vieno iš Maldyvų archipelago atolų vardą, dizaineris Antonio Citterio suteikė naujam minkštųjų baldų komplektui, suprojektuotam firmos B&B Italia užsakymu. Noonu minkštųjų modulių sistemą sudaro keturi pagrindiniai elementai – tradiciniai kvadratas ir stačiakampis, taip pat visiškai nauji „fortepijonas“ ir „burės“. Pastarieji elementai buvo kuriami kaip „natūralūs šezlongai“ – modernios organinės formos, orientuotos į visišką atsipalaidavimą, atitinkantį tropinių kraštų atmosferą.

Noonu yra visavertė naminė sala, – sako architektas Antonio Citterio. – Bene prieš 30 metų pradėjome kalbėti apie sofas su „pusiasaliais“ ir „salomis“, o dabar šie terminai yra neatsiejama mūsų minkštųjų baldų dizaino apibūdinimo dalis.“

Paviršiai ir fasadai

Vyraujant nuosaikaus tvarumo ideologijai, pažangūs dizaineriai juda geometrinio minimalizmo link, tuo tarpu prabangos mėgėjai tebelinksta į medžiagų imitacijas ir eklektiškus kompozicinius sprendimus. 

Oda į sieną

Nuolat griežtėjant ekologiniams reikalavimams, prabangių apdailos medžiagų kūrėjai stengiasi neužleisti savo pozicijų. Siekdami pakeisti tradicinį natūralios odos įvaizdį, grupės Studioart dizaineriai sukūrė sienų apdailai skirtą dangų kolekciją Leatherwall. Drąsiai kaitaliodami atskirų lopinių formas ir spalvas, naudodami siuvinėjimą, lazerinį graviravimą ir dekoratyvius metalo intarpus, dizaineriai visiškai suardo tradicinį odinės apdailos įvaizdį, parodydami, kad ji gali būti labai adaptyvi ir eklektiška. Pavyzdžiui, dangų serija Rettangolo Squama išsiskiria tekstilinių raštų imitacijomis, o serija Mosaico Velluto primena senąsias keraminių plytelių dangas nusmulkintu segmentų dydžiu ir jų netaisyklingu reljefu.

 

 

 

Mondrianas, Volteras ir kiti

Portugalų firmos Boca do Lobo gaminiai šįsyk nustebino drąsiomis klasikinių motyvų interpretacijomis, balansuojančiomis ant kičo ribos. Indaujos Mondrian White fasadas yra suformuotas iš skirtingomis rankų darbo technikomis dekoruotų stalčių fasadų, įrėmintų smulkiose nišose ir įmontuotų į bendrą vitrininio stiklo korpusą. Ne mažiau įspūdingai atrodo ir juodoji indaujos versija. Indaujos Voltaire fasado dekoras gerokai chaotiškesnis. Jos eklektiškoje stilių maišalynėje pasigendame nebent tradicinių portugališkų Azulejos keraminių plytelių, bet, tikėtina, kad šis indaujos dekoro variantas jau ne už kalnų.

 

 

 

DIN ist ordnung

Vokiečių kalba DIN yra Vokietijos standartizacijos instituto akronimas. Garsusis dizaineris Konstantinas Grcicius, pasirėmęs šios įstaigos ideologija, sukūrė griežtą keraminių plytelių modulinę sistemą, kurioje 6 dydžių stačiakampiai yra papildyti kampiniais ir profiliniais elementais, suteikiančiais neribotas paviršių apdailos galimybes. Kuklūs plytelių dydžiai kiek prasilenkia su šiandieninėmis jų gabaritų augimo tendencijomis ir formuoja seną gerą bauhauzą primenantį grafinį ritmą. K. Grcicius šiek tiek sušvelnina bendrą įspūdį, imituodamas rankų darbui būdingas paviršių deformacijas ir glazūros subėgimus. Anot dizainerio, „plytelės – tai ne tik erdvės formavimo priemonė – jos suteikia erdvei identiškumo ir atmosferos“. Milano dizaino savaitės metu DIN serijos plytelės buvo panaudotos kaip fonas garsaus fotomenininko Luigi Ghirri (1943–1992) darbų ekspozicijai parodų rūmuose Casa Mutina. 

 



Pasidaryk pats

Gamybos organizavimo principas Pasidaryk pats (angl. Do It Yourself, arba DIY) šiandien tampa vis populiaresnis, nes izoliacijos sąlygomis suteikia žmonėms psichologinio stabilumo, padeda lokalioms bendruomenėms spręsti socialinio tvarumo problemas, taip pat priešinasi globalinei kultūrinei niveliacijai. 

 

 


In situ

Būtent taip galima būtų pervadinti japonų medžio dirbinių įmonės Ishinomaki Laboratories programą Made in Local. 2011 m. pradėta vykdyti programa pradžioje buvo skirta padėti nuo cunamio nukentėjusiems Miyagi prefektūros gyventojams. Naudodami pigias vietines medžiagas, įmonės patalpose žmonės savo rankomis galėjo pasigaminti paprastus ir patogius buitinius baldus. Vėliau principą Pasidaryk pats įmonė ėmė taikyti tarptautiniu mastu – užuot vežiojusi savo produkciją po visą pasaulį, Ishinomaki Laboratories padėjo organizuoti jos gamybą smulkiose dirbtuvėse įvairiose šalyse – nuo JAV iki Singapūro. Prieš dešimtmetį gimęs racionalus „namudinis“ dizainas, turintis ryškų tradicinės japonų estetikos geną, šiandien tampa vis patrauklesnis įvairių šalių vartotojams.

 

 

 

Dvasios tvirtumas ir išmintis

Būtent šie būdo bruožai reikalingi tam, kad išgyventum atšiaurioje Fogo saloje, esančioje Kanados Niufaundlando (Newfoundland) provincijoje. Stalių dirbtuvės kadaise buvo čia įkurtos tam, kad užimtų vietinius gyventojus ne sezono metu, o vėliau virto socialinės pakraipos kūrybinėmis dirbtuvėmis. Tarptautinei dizainerių komandai, vadovaujamai kuratorės Anninos Koivu, buvo patikėta sukurti naują baldų kolekciją, kuri atspindėtų vietos gyvenimo būdą ir leistų dirbtuvėms išplaukti į tarptautinius vandenis. Anot Anninos, Fogo sala – netinkama vieta įmantrumui ir švaistymui, tad vietos meistrai priversti gaminti tai, kas „veikia ir išlieka“. Tad baldų tvarumas ir paprastumas tapo pamatiniais projekto bruožais, o darbo metu prie jų dar prisidėjo „užsispyrimas, švelnumas ir slaptas anarchiškumas“.

 

 

 

Trečiasis medžio gyvenimas

Vieną įspūdingiausių medienos antrinio naudojimo projektų, pavadintą Barrique, parodoje Supersalone pristatė kompanija Riva 1920. San Patrinjano (San Patrignano) vietovė, esanti netoli Riminio, yra vienas pagrindinių regiono vyndarystės centrų, tad čia nuolat kaupiasi didžiuliai nebenaudojamų vyno statinių kiekiai, kurių neatsakingas naikinimas galėtų virsti ekologine katastrofa. Kad taip nenutiktų, Maurizio Rivos inicijuotose kūrybinėse dirbtuvėse žymiausi Italijos dizaineriai kuria vis naujus statinių detalių antrinio panaudojimo projektus. Tarp kitų dizaino grandų Alessandro Mendini projektas Goffo e Rustico (liet. Nerangus ir kaimiškas) atrodo ne itin elegantiškai, bet pakankamai funkcionaliai, kad būtų naudojamas vietos pub’ų ir picerijų interjeruose. 

Žurnalas „Centras“