Autorė: Laura Bagdonaitė
Nuotraukos: Norbert Tukaj

Pačiame šiaurės rytų Lietuvos krašte, Kraštų dvaro sodybos prieglobstyje, renovuotas pastatas gavo galerijos pavadinimą. O gal šis pavadinimas labiau atskleidžia gyvenimo būdą? 451,48 m2 gamtos apsuptas namas mena savitą istoriją. Anksčiau čia stovėjo grūdų sandėlis. Jis priklausė Mindaugo Vanago seneliams. Statinys buvo iš naujo prikeltas architektūriškai ir įgijo naują paskirtį – tapo gyvenamuoju namu-galerija. Pastato istorija įkvėpė pabrėžti fasado autentiškumą ir interjero dizainą. Buvę fasado elementai, kaip antai langai, sąramos, angos, buvo išsaugoti. Vidaus konstrukcijos ir pastatą skrodžiantis grūdų tunelis taip pat išliko. Pagrindinėje galerijos erdvėje esančiame tunelyje atidengti grindų fragmentai tapo vienu iš galerijos eksponatų. Jie matomi ir pro stiklinius langus. Likusi tunelio dalis naudojama kaip koridorius. Pakeisti stoglangiai pabrėžia ir išryškina pastato tūrį ir modernina bendrą dizainą. Šiame projekte pasirinkti keli apšvietimo scenarijai. Pirmasis – bendrasis su meno kūrinių apšvietimu. Užsakovas su architekte pageidavo, kad kiekvienoje patalpoje būtų galimybė eksponuoti meno darbus. Buvęs grūdų tunelis taip pat apšviestas. Svetainės zona prireikus jaukiai apšviečiama atskirai. Kalbant apie apšvietimo scenarijus, ko gero, labiausiai akį traukia tūriniai švieslangiai. Šviesos šaltinį stengtasi paslėpti, norėta, kad tūris tiesiog nusispalvintų spalva, o šviesos šaltinis liktų nepastebėtas. Spalvos gali kisti, keisdamos nuotaiką ir atmosferą tiek pastato viduje, tiek išorėje. 

Visi balkiai ir konstrukcijos yra originalūs, išskyrus antro aukšto perdangą – ją teko rekonstruoti. Projektuojant pagrindinę galerijos erdvę buvo siekiama, kad ji kistų pagal skirtingus scenarijus. Pavyzdžiui, svetainėje užsakovo pageidavimu suprojektuotas židinys atlieka estetinę/šildymo funkciją ir padeda apibrėžti svetainės zoną galerijos erdvėje. Norėjo, kad židinys taptų dar vienu eksponatu – būtų mažiau namudiškas ir labiau primintų rusenantį laužą, nukeltų į gamtą.

Projektuojant erdves siekta, kad ne tik pagrindinėje galerijos zonoje būtų galima eksponuoti meno kūrinius, bet ir bet kurioje kitoje patalpoje. Todėl dangose ir balduose vyrauja monochrominės spalvos. Tai leidžia atskleisti meno objektų grožį. Projektuojant virtuvę stengtasi išlaikyti tiesioginį ryšį su lauku, kad valgant būtų galima mėgautis gamta. Metalinės dvivėrės sandėlio durys tapo stiklinėmis, šalia stovintis stalas nukreiptas į vynuogyną, lauke – terasa. Dušo zonai irgi pasirinktos stiklinės durys, pro jas matoma gamta: pravėrus jautiesi tarsi maudytumeisi lauke.

Mažoji galerijos patalpa lankytojus pasitinka natūralios šviesos sveikinimu. Lubose įmontuotas apvalus švieslangis vos įėjus džiugina natūralia šviesa ir šešėliais. Erdvė naudojama meno kūriniams sandėliuoti ir eksponuoti. Antras aukštas – ramiausia ir privačiausia pastato dalis: čia įrengtas miegamasis su vonia ir darbo vieta. Miegamąjį ir vonią skirianti stiklinė pertvara padeda išlaikyti erdviškumą. Baldai skulptūriški ir lakoniški.

Pastatas statytas sovietmečiu kaip tipinis projektas, tad važiuojant Lietuvos keliais vis dar galima išvysti tokį ne vieną. Statinys apsuptas ne tik gamtos, bet ir paveldo objektų. Anot architektės, iš pradžių apsilankius objekte atrodė, kad laukia gan rimtų iššūkių. Ji užsibrėžė pastato proporcijas padaryti malonesnes akiai, fasadams suteikti išraiškos ir išskirtinumo, sena derinti su tuo, kas nauja, tiek išorėje, tiek viduje. Svarbu buvo neprarasti ryšio su aplinka ir kontekstu. L. Bagdonaitė pastebi, kad, ko gero, sudėtingiau dirbti su esama situacija, negu tiesiog kurti naują, tačiau tai įdomu – juk pasirenkami autentiškesni sprendimai. 

782