 |
Naujausiame žurnalo "Centras" numeryje skaitykite:
...
|
 |
Daržinė Wijk bij Duurstedo priemiestyje Foto: "Cornbreadworks"
Apgriuvusi daržinė Wijk bij Duurstedo priemiestyje perdaryta į įspūdingą 400 kvadratinių metrų privatų namą su baseinu, svečių kambariais, nuosavu miškeliu ir sodu. Klientui įsigijus šį objektą, jame nebuvo nieko, išskyrus kaimietišką daržinę be grindų ir su skylėmis stoge. Daržinė stūksojo tiesiai priešais kitą ūkio sodybą, o naujasis šeimininkas pageidavo nuošaliau esančio namo. Be to, nauji namai Wijk bij Duurstede negali viršyti šešių šimtų kubinių metrų, o senoji daržinė buvo keturiolikos kubinių metrų. |
|
|
Gyvenimas bažnyčioje Tekstas: Vaidas Norkus Foto: Frank Hanswijk Skamba kaip atrakcija iš kelionių agentūros reklaminio lankstinuko. Kelioms naktims apsistoti buvusioje bažnyčioje, o dabar- komfortiškame viešbutyje, turbūt įmanoma ne tik Nyderlandų Karalystėje, žinoma, jei jūsų kišenėje smagiai šiugžda eurų kupiūros. Tačiau pastaraisiais metais šioje šalyje plinta naujas reiškinys – žmonės neveikiančias bažnyčias įsigyja kaip gyvenamąjį būstą ir persikrausto į jį gyventi. Tai reiškia - su puodais, vaikais ir savo augintiniais. Ne, čia ne skvotiškas nuotykis. Viskas vyksta legaliai ir civilizuotai. |
|
|
2011 dizaino tendencijų pasiansas Tekstas: Vaidas Norkus Foto: „Koelnmesse“. Norime to ar ne, bet namų aplinka vis labiau atspindi kiekvieno iš mūsų gyvenimo planą. Kėdė nebėra vien tik daiktas, ant kurio sėdime. Baldas gali būti ir meno kūriniu, ir funkcionaliu ir naudingu daiktu, kokiu buvo ir mūsų tėvams. Šiandien dėmesį kreipiame ne tik į kokybę, bet ir iš kokios medžiagos ir kur daiktas pagamintas, kokias tradicijas atspindi, kokias vertybes deklaruoja, ar sukelia emocijas. Per daiktus nustatomi asmeninio gyvenimo kokybės standartai. Visu sunkumu užgriuvus ir pamažu, tikėkimės, slūgstant ekonominei krizei, tenka iš naujo apibrėžti kokybiško gyvenimo sąvoką. Tarsi iš sumaišytos kortų kaladės dėlioti naują pasjansą. |
|
|
Lietuvos dizaino propaganda – pačių dizainerių reikalas Eglė Opeikienė, projekto „Lithuanian Design Block“ organizatorė, UAB „Contra Design House“ direktorė. Kaip galėtumėte apibūdinti Lietuvos dizaino industrijos pastangas ir perspektyvas užsienio rinkose? Lietuvos dizainas bendroje pasaulio dizaino industrijos rinkoje užima svarbią vietą, todėl ir perspektyvos milžiniškos. Tačiau nereikia pamišti ir konkurencijos – ji globaliame kontekste taip pat didžiulė. Žiūrint iš mūsų pozicijų galimybės įsitvirtinti Lietuvos dizaineriams nemažos, bet... jei pasižiūrėtumėme pasauliniu mastu, tai mūsų laukia dar labai ilgas ir nepigus kelias, kol būsime deramai pastebėti ir įvertinti. |
|
|
Mūsų žurnalas prieš dvejus metus Vilniuje per „Dizaino savaitę“ organizavo renginį „Vanduo ir gyvenimas“ – architektai ir dizaineriai dalijosi idėjomis, kaip vandens telkinius (upes, ežerus, tvenkinius) grąžinti į miestiečių gyvenimą. Šios idėjos po metų buvo pakartotos dar kartą tokio paties pavadinimo konferencijoje Vilniaus miesto tarybos salėje. Architektas Audrys Karalius iškėlė mintį susiburti į organizaciją ekstravagantišku pavadinimu „Aqua urbina“. Pristatome jums dviejų Lietuvos miestų architektų patirtį ir darbo rezultatus, kurie ,mūsų manymu, nusipelno dėmesio ir pagarbos. Jeigu visi miestų ir miestelių, kurių teritorijoje yra vandens, vadovai mąstytų panašiai, kad didžiausias Lietuvos turtas – VANDUO, jis tikrai būtų išsaugotas ateities kartoms. Esame įsitikinę, kad tik liesdamiesi prie JO pradedame JUO rūpintis. |
|
|
XII architektūros bienalė Venecijoje: tegyvuoja saikas! Tai vienas populiariausių šūkių, pritaikytų apibūdinti XII tarptautinės architektūros bienalės Venecijoje parodą, kuruojamą Kazuyo Sejimos – japonų komandos SANAA atstovės. Gegužės mėnesį pelniusi 2010 metų Pritzkerio premiją kuratorė pasiūlė bienalės dalyviams pasvajoti tema „Žmonės susitinka architektūroje“ (angl. People Meet in Architecture). Veiksmas virsta instaliacijomis, projektų pristatymais, diskusijomis ir materializuojamas daugelyje Venecijos vietų, tačiau pagrindinis vyko tradicinėse „Giardini“ ir „Arsenale“ erdvėse. Po sunkmečio šalto dušo bienalės dalyviai parodė, kaip, jų manymu, mažiausiomis priemonėmis galima siekti didžiausio rezultato, orientuotis į architektūros kokybę, o ne kiekybę, į išsaugojimą, o ne destrukciją, į harmoniją ir saiką, o ne kontrastą bei ambicijas. |
