Naujas žurnalo „Centras“ numeris – 2011 m. Nr.4

Žurnalas "Centras" 2011 Nr.4

Žurnalo „Centras" 2011 Nr.4 viršelis

 

Naujame žurnalo „Centras“ numeryje skaitykite:

  • Dabar esu tas, kuo buvau pavadintas
  • Vyno gamyklos architektūra ir tvarumas
  • Šiltasis minimalistas;
  • Namas „Tex-Tonic“
  • Namas Volongo
  • La Source masažo terapijos kompleksas
  • CRA
  • Vanduo: prakeikimas ar palaima!?
  • FUTURE PASS
  • ArchiCAD 15 - laisvę formoms!
  • Tendencijos
  • Margarita tapo meistru
  • Ji tampa juo
  • Algis Puidokas: mados žurnalai kuria stereotipus labiau, nei skatina kūrybiškumą
  • Bohemos pėdomis
  • Cikada
  • Prisiekti ištikimybę

 

Žurnale „Centras" 2011 Nr.4 pristatyti projektai

 

5 įspūdingi objektai:

  • Vyno gamykla Ispanijoje;
  • Namas "Tex-Tonic"
  • Namas Volongo
  • "La Source" masažo terapijos kompleksas
  • Apartamentai CRA

 

Kauno arena. Architektas - Eugenijus Miliūnas

 

Dabar esu tas, kuo buvau pavadintas

Išskirtinis architekto Eugenijaus Miliūno interviu „Centro“ žurnalui

Restorano „Tores“ terasoje architektą kalbino Vytautas Gurevičius

Keista tai, kad jūs esate Eugenijus, o visi vadina Simu. Kaip tai atsitiko?

Tokią teisę suteikė tėvai, duodami du vardus, kurių nenaudojau. Nei Eugenijaus, nei antro – Viktoras. Man atrodo, kad vardo davimas iš tėvų yra tam tikra prasme neteisingas. Norisi pavadinti savo vaiką tuo, kuo tu nori jį matyti ateityje. Eugenijus – tai yra sąvoka „išmintingas“, Viktoras – tai yra „nugalėtojas“. Vienas yra graikiškas, kitas – romėniškas. Jie nėra lietuviški, jie yra ilgi ir nepatogūs. O vardą Simas man davė Henrikas Žukauskas (mano bendrakursis, buvęs ministras). Iš tiesų tikroji priežastis, matyt, buvo ta, kad...

 

Architektas Paul McAneary

 

Šiltasis minimalistas

Minimalizmą architektūroje, kaip ir bet kurioje meno srityje, ko gero, galime drąsiai vadinti šiuolaikine klasika. Savo paprastumu bei funkcionalumu žavinti architektūros forma vis labiau plinta visame pasaulyje. Stilius, greičiausiai atklydęs iš Japonijos, yra ypač artimas jaunesnės kartos architektams. Kalbiname vieną iš jų – architektą Paulą McAneary (g. 1973 m.), kuris architektūros žinių sėmėsi tiek Rytuose, tiek Vakaruose, rado bendrą kalbą ir su „šiuolaikinės architektūros minimalizmo tėvu“ tituluojamu Johnu Pawsonu. O vykdydamas veiklą Londone dažnai susiduria su klasika, su kuria, pasak pašnekovo, kovoti nereikia...

 

 

Vanduo: prakeikimas ar palaima!?

Tekstas Andriaus Keiziko

Nuotraukos AEDES,MVRDV

Žurnalas CENTRAS tęsia vandens ir miesto „sugyvenimo“ temą. Ne kartą svarstę klausimo problematiką Lietuvos mastu, šįkart nutarėme ją praplėsti tiek geografiškai, tiek suvokimo prasme. Labai dėkojame draugams iš Berlyne įsikūrusio AEDES architektūros forumo bei olandų architektams MVRDV, pasidalijusiems savo patirtimi. O mūsų tikslas lieka nepakitęs: skatinti miestų viešųjų erdvių, besiribojančių su vandens telkiniais, vystymą ir panaudojimą visuomenės labui, agituoti už miestų gerovės bei gyvenimo kokybės gerinimą, kuris didele dalimi sietinas su šių telkinių prieinamumu ir sutvarkymu.

 

Xiang Jing I Am 22 Years Old, but without My Period

 

FUTURE PASS

Tekstas Katios Merežnikovos

Nuotraukos iš organizatorių archyvo

Ne paslaptis, kad Venecijos bienalė yra svarbus įvykis pasaulio kultūriniame gyvenime, viena iš trijų reikšmingiausių meno parodų kartu su San Paulo bienale ir su Kaselio „Documenta“.

Šių metų Venecijos bienalė yra penkiasdešimt ketvirta savo istorijoje, per kurią spėjo pasikeisti ne tik kultūros raidos tendencijos, bet ir ekonominės sąlygos, be jokios abejonės turinčios įtakos meno kūrinių tematikai bei geografijai. Ankstesniais metais dauguma bienalės dalyvių buvo menininkai iš Vakarų, o šiemet pastebimas ypatingas Rytų kūrėjų aktyvumas bei viso pasaulio susidomėjimas tuo, kas vyksta Azijos mene. Tai gali būti siejama su sparčiai besivystančia ekonomika ir technologiniu procesu, kurie padeda Azijos šalims parodyti, kokios jos yra.

 

Modelis - Ugnė Mužaitė

 

Ji tampa juo

Tekstas Gabrielės Vaitkutės

„Margarita tapo meistru“

Pirmiausia atskleiskime paslaptį, jog šiandien Margo niekas nebevadina Margarita Nikolajevna. Jinai jau kuris laikas negyveno viename Arbato skersgatvyje, sode stovinčio namo antrame aukšte, ir jai jau seniai nebereikia jokio vyro, kad galėtų jaustis pilnaverčiu asmeniu. Kiekvienas gali tuo įsitikinti, užėjęs į tą sodą. Tegul kreipiasi į mane, aš pasakysiu jam adresą, nurodysiu kelią – namas ligi šiolei sveikutėlis, o antrasis jo aukštas stovi tuščias su keliais apverstais nuotraukų rėmeliais ant naktinio stalelio. Tačiau šiandien Margaritai neberūpi ne tik jos vyras, padaręs svarbų atradimą postrevoliucinėje Rusijoje. Margarita paliko sau už nugaros visą dvidešimtąjį amžių. Margarita atsikratė ir Meistro, ir meilės, ir Jėzaus, ir Šėtono, ir visų kitų praėjusių laikų prietarų.  
Ir tik dabar, kai blykštantis Dakaro dangus atsispindi jos rudose, truputį žvairuojančiose akyse, o ta keistoji ugnelė dega skaisčiau nei bet kada, galime leisti skaitovui pasiteirauti, ar ji pagaliau tapo laiminga. Ir aš, visa žinantis pasakotojas, galiu sušukti „Žinoma!“, na o Margo, savaime suprantama, man atitars „Šiandien aš pati esu meistras“. - Dominykas Cze