NESKAITOMOS KNYGOS IR NENAUDINGOS MAŠINOS

Jonas Malinauskas

Palyginti su kai kuriais italų dizaineriais, tapusiais pasaulinio garso žvaigždėmis, Bruno Munari (1907–1998) galbūt yra kiek mažiau žinomas už savo šalies ribų, tačiau jo idėjos padarė didžiulę įtaką Italijos dailės ir dizaino raidai. Žmogus, kurį P. Picasso kadaise pavadino „mūsų laikų Leonardo“, buvo didžiai universalus menininkas, įvaldęs pramoninio ir grafinio dizaino, vaizduojamosios dailės, kino, literatūros bei poezijos žanrus ir sekęs savo kūrybinį pašaukimą, kad ir kur jis benuvestų.

Bruno Munari, 1975 m.

Bruno Munari gimė ir kone visą savo gyvenimą praleido Italijos dizaino sostinėje – Milane. Jis atsisakė inžinieriaus karjeros ir 1927 m. prisijungė prie Filippo Tommaso Marineti vadovaujamo Futurizmo judėjimo, sudrebinusio iš pokarinės depresijos beprisikeliančią Europą. Bruno ėmė aktyviai dalyvauti futuristų rengiamose parodose su savo grafikos darbais ir koliažais, kurių dalis buvo skirta Italijos valdančiajam režimui paremti. Po trejų metų kartu su R. Castagnedi jis įkūrė grafinio dizaino biurą, o kiek vėliau pradėjo dirbti stambiausioje Italijos leidykloje Mondadori. Po kurio laiko tapo iliustruotų žurnalų Grazia ir Tempo magazine kūrybos vadovu. Grafinio dizaino projektuose B. Munari drąsiai naudojo madingiausias to meto stilistines priemones. Pavyzdžiui, kompanijos Bompiani katalogo iliustracijoms jis sukūrė dadaizmo idėjų įkvėptą fotomontažų ciklą bendru pavadinimu Atmosfera 1933, kuriame drąsiai derino kontrastingus vaizdus, taikliai atspindėdamas laikmečio dvasią. 

Įsisavinęs futurizmo abstrakčiųjų formų žodyną, B. Munari nusprendė, kad, užuot vaizdavus skritulius ir stačiakampius ant popieriaus ar drobės, geriau juos pakabinti trimatėje erdvėje. Taip gimė I macchine inutili (it. „Nenaudingos mašinos“) kompozicijų ciklas, savo dvasia artimas konstruktyvistų darbams ir Ma Ray’aus šešėlių žaidimams. Pats autorius šiuos pirmuosius Europoje kinetinio meno pavyzdžius vertino kaip eksperimentinį erdvės ir laiko kontinuumo tyrimą. Paklaustas apie šių kompozicijų panašumą į A. Calderio darbus, Munari atsakydavo, jog amerikietis remiasi organinėmis inspiracijomis, o jo paties darbai yra formuojami grynai geometriniu principu.

Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, kartu su Gillo Dorflesu ir Gianni Monnet jis subūrė abstrakčiojo meno grupę Movimento arte concreta (MAC) ir netgi parašė šios grupės manifestą, kuriame atsižadėjo bet kokių vizualiųjų sąryšių su realiuoju pasauliu, remdamasis judėjimo ideologo Teo van Duisburgo teiginiu, kad „menas nieko neturi gauti iš gamtos“. MAC grupės parodose Munari eksponavo įspūdingus abstrakčios skulptūros ir grafikos darbus ir netrukus įsiveržė į moderniosios italų dailės lyderius.

Greta vaizduojamosios dailės Munari stačia galva pasinėrė į kūrybinę veiklą kitose sferose. Karo nustekentoje šalyje prasidėjus audringajam Rinascita (it. Atgimimas) laikotarpiui, smarkiai šoktelėjo pramoninio dizaino paklausa, tad Brunui teko įgyvendinti nemažai šios srities projektų. Pagrindinis jo užsakovas buvo kompanija Danese Milano, kuriai jis kūrė šviestuvus, baldus, smulkius aksesuarus. Dauguma šių projektų atliepė pokario ekonominę situaciją ir buvo labai paprastos konstrukcijos; juose galima įžvelgti įžymių Bauhauzo meistrų Marianne Brandt ir László Moholy-Nagy įtaką. Būtent apie šiuos gaminius B. Munari yra pasakęs: „Komplikuoti yra paprasta, kur kas sunkiau yra supaprastinti.“

Lygiagrečiai gimdavo ir kitokios pakraipos projektai: antai 1950-ųjų pradžioje į Munarį kreipėsi įmonės Pirelli vadybininkai, prašydami sugalvoti naują pritaikymą akytai sintetinei gumai, iki tol naudotai čiužiniams gaminti. Per trumpą laiką Munari sukūrė juokingą vaikišką žaislą – beždžionėlę Zizi. Ji pelnė kūrėjui pirmąjį prestižinį Compasso d’Oro (it. Auksinio skriestuvo) apdovanojimą 1954 m. Po metų B. Munari pakartojo savo sėkmę, pelnydamas Auksinį skriestuvą už aliumininio ledų kibirėlio TMT projektą. Vienu egzotiškiausių to meto projektų tapo kompanijos La Pavoni konkursą laimėjęs svertinis espreso kavos aparatas Diamante. Jo korpusą sudarė daugiau nei 100 poliruoto metalo prizmių, kurias buvo galima perkomponuoti, individualizuojant kiekvieno gaminio išvaizdą.

Karo metu „Nenaudingų mašinų“ seriją B. Munari pratęsė šmaikščiais mechaninių kompozicijų piešiniais, atliktais amerikiečių karikatūristo R. Goldbergo stiliumi. Absurdiškos paskirties įrenginių, kaip antai „prietaiso tinginio šunio uodegai vizginti“, projektai iš pradžių buvo skirti tik draugams prajuokinti. Vėliau jie buvo sudėti į bendrą leidinį „Munari mašinos“ ir susilaikė nemenko populiarumo, o kai kurie net virto kinetiniais modeliais.

Iš vėlesnių B. Munari dizaino projektų verta paminėti keletą konceptualių instaliacijų, tęsiančių kinetinio meno tradicijas, pavyzdžiui, Percorsi a mezz’aria (it. „Kelionės ore“), atkurtoje Milano trienalės muziejuje 2013 m. Lankytojams buvo suteikta galimybė nevaržomai „įsipaišyti“ į instaliaciją ir taip sukelti negrįžtamus jos struktūros pokyčius. „Tapatybė – tai galimybė keistis“, – skelbė šio projekto šūkis. 

Daugelis pokarinių industrinio dizaino projektų niekuo neišsiskiria iš funkcionaliojo meinstrymo, tačiau yra viena ryški išimtis – postmodernizmo epochą išpranašavusi kėdė Singer, sukurta Zanotta edizione kolekcijai (1948 m.). „Jei gyvenimas bėga greitai, jei laikas pagreitina egzistavimą, tuomet sėdynė bus pasvirusi ir trumpesnė, o atlošas aukštesnis: kėdė bus skirta labai trumpiems apsilankymams“, – aiškino dizaineris. Iš tikrųjų ant pasvirusios poliruoto aliuminio sėdynės atsisėsti išvis neįmanoma – kaip neįmanoma sustabdyti prabėgančio gyvenimo akimirkų... 

Pokario metais B. Munari neapleido ir knygų leidybos: ją sujungė su propedeutiniais dizaino tyrimais. Nuo 1946-ųjų jis pradėjo leisti seriją i Libri illeggibili (it. „Neskaitomos knygos“), kuriose nebuvo ne tik tradicinės įžangos ir turinio, bet apskritai jokių tekstų – leidinių puslapiai buvo skiriami ne informacijai perteikti, o emociniam pojūčiui perduoti formatu, spalvomis, tekstūromis ir jų kaitaliojimu. Iš viso iki 1995 m. buvo išleista apie 15 knygos leidimų; keletas jos egzempliorių pateko net į nuolatinę Niujorko MoMa muziejaus ekspoziciją. 

Programiniu ir visuotinai pripažintu B. Munari kūriniu tapo knyga Dizainas kaip menas (1966 m.), italų kalba pavadinta Arte come mestiere (it. „Menas kaip amatas“), taikliai įvardinta kaip „iliustruota kelione po šiuolaikinio dizaino menines galimybes“. Nuotaikingoje ir labai linksmoje knygoje autorius pateikia šūsnį apmąstymų apie vizualinį, grafinį ir pramoninį dizainą bei jo vaidmenį kuriant kasdienio naudojimo objektus.

Tarp daugelio kitų B. Munari leidinių, skirtų įvairiems vizualinės komunikacijos žanrams, galima paminėti Supplemento al dizionario italiano (it. „Priedas prie italų kalbos žodyno“), kuriame autorius nagrinėja italams būdingų ekspresyvių rankų gestų pritaikymą įvairiems gyvenimo atvejams. 

Savo vėlesniuose veikaluose Artista e designer (it. „Menininkas ir dizaineris“, 1971 m.) bei Da cosa nasce cosa (it. „Nuo vieno prie kito“, 1974 m.) Bruno Munari aptaria esminius šių veiklos sričių skirtumus, savaip atsakydamas į klausimus, kurie tebėra aktualūs dar ir šiandien. Anot jo, skirtingai nuo menininko, besikreipiančio į savo kultūrinio rato žmones, dizaineriui estetinės kūrinio savybės yra antroje vietoje, lyginant su jo funkciniu tvarumu ir vartojimo konteksto tobulinimu. Savo veikaluose B. Munari nuolat pabrėžė metodiško projektavimo svarbą. 

Gebėjimą kurti daugybę skirtingų objektų, pasak jo, lemia ne dizainerio genialumas, o aiški dizaino metodologija, nuosekliai taikoma visuose projekto kūrimo etapuose. „Kurti dizainą yra labai paprasta, kuomet tu žinai, kaip tai daryti“, – teigė Bruno Munari, įtikinamai iliustruodamas šį teiginį savo darbų pavyzdžiais. Leidiniuose buvo kalbama apie dvimatę bei trimatę kombinatoriką, ritminių bei modulinių struktūrų kūrimą, natūrinius tyrimus bei kitus dalykus, kurie šiandien laikomi specialybės pradžiamoksliu ir dėstomi aukštųjų dizaino mokyklų įvadiniuose kursuose. Deja, dėl pernelyg tiesmukiško kombinatorikos principų taikymo daugelis projektų taip ir liko menkos praktinės vertės „didaktinėmis priemonėmis“ – kaip pavyzdžius galima būtų paminėti dekoratyvią modulinę struktūrą Aconà biconbì (nuo 1961 m.) arba kombinatorinį žaidimą Struttura continua (it. „Nepertraukiama struktūra“), susidedančią iš lenktų nerūdijančiojo plieno plokštelių. Autorius juos laikė „atviro meno kūrinio“ pavyzdžiais, kuomet galutinę objekto formą lemia tik galutinis vartotojas ir ji gali būti bet kada modifikuota.

Greta „rimtųjų“ metodologinių dizaino leidinių po Antrojo pasaulinio karo B. Munari sėkmingai plėtojo knygų vaikams leidybą, kurdamas istorijų bei pasakų tekstus, pats jas iliustruodamas ir maketuodamas. Sulig pirmąja knyga The Elephant’s Wish, išleista JAV 1945 m., jis padarė tikrą proveržį, istoriko Leonardo C. Marcuso žodžiais, „pastūmėdamas vaikiškų paveikslėlių knygas visiškai naujomis kryptimis, įtraukdamas erdvinius-skulptūrinius ir kinestetinius elementus į leidinių puslapius, kaip niekad anksčiau skirtus vaiko vaizduotei išlaisvinti“. Paskutinioji knygelė vaikams – Cappuccetto bianco (it. „Balta kepuraitė“) buvo išleista jau po Bruno mirties 1999 m. 

Bendras leidinių vaikams tiražas gerokai viršijo visų „neskaitomų knygų“ egzempliorių skaičių; už jas B. Munari gavo prestižinį H. K. Anderseno apdovanojimą (1974 m.), Bolonijos knygų mugės Grafikos apdovanojimą (1984 m.) ir netgi Lego kompanijos apdovanojimą „už išskirtinį indelį į vaikų kūrybingumo skatinimą“ (1986 m.). Pastarasis, beje, susietas ne tik su leidyba, bet ir su kūrybinėmis dirbtuvėmis vaikams. Jas B. Munari rengė įvairiuose meno centruose ne tik Italijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje – Kodomo no shiro (jap. „Vaikų pilis“) 1985 m. Šiuose renginiuose dizaineris puikiai pritaikė ne tik savo didaktinę patirtį, bet ir jausmingą betarpiškumą. Pasak Bruno, „išsaugoti vaikystės dvasią visą gyvenimą reiškia išsaugoti smalsumą mokytis, malonumą suprasti ir norą bendrauti“. Tam tikra vaikiškų didaktinių pratimų adaptacija suaugusiųjų pasauliui galėtume laikyti grafinių darbų ciklą La presenza degli antenati (it. „Protėvių buvimas“), pirmą kartą atliktų šilkografijos technika 1970 m., o šiemet naujai perleistą stambaus formato plakatų serijos pavidalu.

Ilgą ir įvairialypį Bruno Munari kūrybinį kelią vaizdingai ir taikliai apibūdina dar viena paties menininko citata: „Tiktai dizaineris, turintis visiškai kitokį požiūrį į aplinką, gali išmokyti žmonės žiūrėti į pasaulį savitu žvilgsniu.“