PAPRASTUMO JĖGA

 

Tekstas: Jono Malinausko

Kajus Franco

 

Besidairant po Helsinkio dizaino muziejaus ekspoziciją, greta Alvaro Aalto, Tapio Virkalos ir kitų klasikų teko išvysti ir Kajaus Francko (1911–1989) pavardę. Aišku, su šio menininko kūrybos palikimu buvau susidūręs ir anksčiau, tačiau margaspalviai stiklo gaminiai ir paprastų formų keraminiai indai iš pirmo žvilgsnio neatrodė kažkuo ypatingi. Tad pagarbus Kajaus Francko paminėjimas Suomijos dizaino muziejaus Šlovės salėje paskatino giliau pasidomėti šio dizainerio kūryba.

Atrodo, kad Kajui jau nuo gimimo buvo lemta tapti dizaino specialistu: jo senelis iš mamos pusės, švedų kilmės architektas Jacas Ahrenbergas, buvo vienas pirmųjų menininkų, pradėjusių dirbti pramoninės dailės srityje ir bendradarbiauti su keramikos gamintoju Arabia. Kajaus motina Genéviève, ragavusi baldų dizaino mokslų, įrengė savo namų interjerą tuomet populiariu Vienos secesijos stiliumi. Anksti mirus berniuko tėvui, vokiečių kilmės verslininkui Kurtui Franckui, šeima persikėlė iš Vyborgo (suom. Viipuri) į Helsinkį, kur Kajus 1932 m. baigė Centrinę amatų ir dizaino mokyklą. 

Sykiu su kitais studentais jam pavyko aplankyti garsiąją 1930 m. Stokholmo architektūros ir dizaino parodą, kuri vėliau buvo įvertinta kaip ryškus skandinaviškojo funkcionalizmo manifestas, tačiau, grįžęs į Helsinkį, kūrėjas netapo aršiu naujos ideologijos šalininku. Keramikos fabriko Arabia meno vadovas K. Ekholmas jį pakvietė dirbti dizaineriu. Bandydamas pritaikyti kasdienio naudojimo daiktų formas ano meto socialiniam kontekstui, per kelerius metus Kajus sukūrė keletą tradicinio dizaino keramikos pavyzdžių. Vienas jo įkvėpėjų ir pirmtakų buvo smulkiųjų buities daiktų kūrimo specialistas, garsus vokiečių dizaineris Vilhelmas Vagenfeldas (žr. „Centras“ 2019- 04).

Kajaus Francko indelis į Suomijos baldų ir tekstilės dizainą nebuvo toks žymus kaip kitų jo amžininkų. Dar 1930-ųjų pabaigoje jis sukūrė keletą baldų modelių garsiajai Artek įmonei, sumaniai panaudojęs kultinių A. Aatlto 60-o modelio taburečių detales kušečių atraminėms kojelėms, ir taip lyg ir prisidėjo prie funkcionalizmo idėjų skleidimo. Kita vertus, įmonės Hemflit-Kotiahkeruus užsakymu, jis suprojektavo keletą minkštųjų baldų, kurie, deja, nepasižymėjo formos originalumu ir visiškai atitiko to meto miesčioniškojo „meinstrymo“ sampratą. Antrojo pasaulinio karo metais Kajus bendradarbiavo su įmone Helsingin Taidevärjäämö (Helsinkio meninio dažymo dirbtuvės). Pradžioje jo sukurti baldų gobelenų raštai buvo pernelyg iliustratyvūs, bet dizainerės Evos Taimi patarimų dėka ornamentai įgavo paprastumo ir ritminio aiškumo. Iškart po karo, 1947–48 m., K. Franckas taip pat sukūrė keletą stilizuotų augalinių motyvų Artek bendrovės tekstilei, tačiau jie nebuvo plačiau naudojami.

 

 

 

Pirmieji pokario metai, pažymėti giliu visos Europos ekonomikos nuosmukiu, tapo naujojo racionalaus suomių dizaino klestėjimo pradžia. Vykdant kryptingą ir ganėtinai agresyvią rinkodaros politiką, buvo rengiama daug dizaino parodų bei konkursų tiek Skandinavijos šalyse, tiek už regiono ribų. K. Franckui pavyko laiku pajusti naujuosius rinkos poreikius, atsižadėti ankstesnių grafinio dekoro tradicijų ir pereiti prie technologiškojo formų racionalumo. Jau 1946 m. Kajus dalyvavo Iittala bendrovės konkurse naujai stiklo kolekcijai sukurti ir laimėjo antrąją bei trečiąją vietas – į priekį praleido tik garsųjį Tapio Virkalą. Šis laimėjimas paskatino glaudesnį bendradarbiavimą su Iittala, o burbulo formos indai tapo jo stiklo kolekcijų skiriamuoju bruožu.

Dviem metais vėliau nedidelėje parodoje, vykusioje Stockmann universalinėje parduotuvėje Helsinkyje, jis pirmąkart pristatė stiklo indų kolekciją Tupa. Jos pagrindą sudarė puodeliai ir ąsočiai, pūsti iš žalio butelinio stiklo. Nors buvo teigiama, kad šios medžiagos pasirinkimas įkvėptas „senųjų suomiško stiklo tradicijų“, jame galima buvo įžvelgti ir aliuzijų į garsiąją A. Aalto Savoya vazų seriją.

„Norėčiau kurti kasdienius daiktus, kurie būtų tokie savaime suprantami, kad jų niekas net nepastebėtų“ – teigė K. Franckas viename to laikotarpio interviu. Šioje frazėje aiškiai girdimi V. Vagenfeldo „anoniminio dizaino“ ideologijos atgarsiai, o kartu ir paties Francko estetinių pažiūrų posūkis pabrėžtino racionalumo link. Šis pokytis visiškai atsiskleidė kuriant naujus gaminius fabrikui Arabia, kuriame jis dirbo Dizaino skyriaus viršininku (iš esmės – kūrybos vadovu) nuo 1946 iki 1961 m.

Siekdama palengvinti pokario buities naštą, Suomijos šeimų federacija Väestöliitto užsakė fabrikui Arabia naujų indų servizų seriją. Pirmieji bandymai, paremti vienodo dekoro taikymu jau esamiems gaminiams, baigėsi visiška nesėkme: šalis patyrė gilią ekonominę krizę, daugelyje namų valdų nebuvo nei vietos, nei lėšų dideliems indų rinkiniams įsigyti. Be to, net ir turtingos šeimos buvo priverstos atsisakyti virėjų bei namų tvarkytojų paslaugų, o kartu ir sudėtingų stalo serviravimo procedūrų. Tuomet K. Franckas paskelbė ryžtingą šūkį: „Sudaužykim tuos pietų servizus!“ Pradžioje tai reiškė prieškarinių servizų asortimento siaurinimą ir formų gryninimą. Vėliau atėjo laikas naujiems, kompaktiškiems ir pigiems indų rinkiniams, tokiems kaip kavos ir arbatos servizai RN ir KF (1949 m.), B modelio kavinukams ir kitiems gaminiams. Nors K. Franckas nebuvo baigęs keramikos mokslų, aiškios, tiesiog asketiškos indų formos puikiai atitiko tiek porceliano, tiek pigesnio fajanso technologines galimybes. „Funkcinių objektų kūrėjui medžiaga yra padėjėjas, tarnas, kuris kompensuoja pačių kūrėjų trūkumus“, – mėgdavo sakyti dizaineris.

 

 

 

Nuo 1948-ųjų Franckas eksperimentavo su indų komplektacijomis, tūriais ir formomis. Po penkerių metų jis galų gale pristatė visuomenei indų rinkinį Kilta, dviem dešimtmečiams (iki 1974 m.) tapusį absoliučiu Suomijos rinkos bestseleriu. Paprastos geometrinės indų formos ir dydžiai buvo sustyguoti taip, kad kiekvienas jų galėtų atlikti keletą funkcijų: pvz., tas pats dangtelis tiko puodukui, dėžutei ir ąsotėliui. Rinkinio indus galima buvo kompaktiškai sandėliuoti nedidelėse virtuvės spintelėse, o ryškios glazūrų spalvos (pradžioje jų buvo tik penkios) džiugino akį kukliose naujai statomų būstų erdvėse. Iš viso kolekciją Kilta sudarė 37 indai, iš kurių galima buvo sudėlioti begalę skirtingų kombinacijų. 1981 m. rinkinį papildžius naujais Heikki’o Orvolos suprojektuotais gaminiais ir paįvairinus spalvų gamą, jis buvo pavadintas Teema ir vėl paleistas į gamybą.

Ieškodamas naujų kūrybinės išraiškos galimybių, 1951 m. Kajus pirmąsyk atvyko į Notajarvį (Nuutajärvi) – nedidelį kaimelį, esantį 160 km nuo Helsinkio. Čia nuo 1793 m. veikė seniausios Suomijos stiklo pūtimo dirbtuvės. Šlovingo dizainerio pasirodymas suteikė naują impulsą ne tik dirbtuvių, bet ir visos gyvenvietės plėtrai. Franckas puikiai įsiliejo į vietos bendruomenę, ir nors negyveno ten nuolatos, jautė ryšį su vaizdingomis Notajarvio apylinkėmis ir darbščiais kaimo žmonėmis. Padedamas savo buvusios mokinės Saros Hopeos, su kuria dirbo įmonės Arabia Dizaino skyriuje, jis sukūrė nemažai stiklo indų komplektų ir pakuočių maketų. Kolegoms puikiai sekėsi bendradarbiauti dėl vienodo požiūrio į funkcionalumą – ir ne tik stiklo dizaino sferoje. 1951 m. Helsinkio centre duris atvėrė Wärtsilä firmos remiama dailės galerija, kurios interjerą Kajus ir Sara sukūrė talkinami architektūros specialistų.

Pradžioje naudojo tik skaidrų stiklą, kaip antai apverčiamų degtinės taurelių rinkinyje Grey Glass, o vėliau ypatingą dėmesį dizaineriai sutelkė į spalvoto stiklo gamybą, tuo metu kėlusią daug technologinių problemų: mat dėl skirtingo ruošinių sienelių storio ir pigmentų intensyvumo buvo labai sunku tiksliai suderinti pūsto stiklo gaminių spalvas. Svariu technologiniu ir komerciniu pasiekimu tiek Suomijoje, tiek ir kitų šalių rinkose tapo taurelių rinkinys neįkvepiančiu pavadinimu 5023 (1953 m.), kuriame pavyko pasiekti visiškai tolygų 12 skirtingų stiklo spalvų intensyvumą.

 

 

 

Po vizito į Japoniją 1956 m. K. Franckas susižavėjo skirtingų medžiagų, spalvų ir faktūrų derinimo eksperimentais ir, padedamas patyrusių stiklo pūtikų, sukūrė kelias unikalių dekoratyvinių stiklo objektų serijas. Skirtingai nuo Tapio Virkalos, Timo Sarpanevos ir kitų stiklo dizaino korifėjų, K. Franckas nepiktnaudžiavo nei ledo tirpimo faktūromis, nei dekoratyviniais reljefais – jo sukurti stiklo gaminiai visuomet išlaikydavo aiškią ir paprastą geometrinę struktūrą – ar tai būtų paprastutės žvakidės Kartio (1950), ar įmantrios struktūros dekanteriai The Bells of Kremlin (1960). Tiek eksperimentai, tiek serijiniai gaminiai pelnė K. Francko stiklo dizaino guru reputaciją, o Notajarviui – pasaulinio lygio stiklo dirbtuvių šlovę.

Dar viena, galbūt pati svarbiausia Kajų Francką išgarsinusi veiklos sritis – jo pedagoginė ir teorinė veikla. Nuo 1945 m. dirbęs meno vadovu Helsinkio taikomosios dailės kolegijoje (dabar – Helsinkio A. Aalto dizaino universitetas) jis ne tik išugdė visą būrį dizainerių, lėmusių Suomijos dizaino suklestėjimą 7-ajame ir 8-ajame XX a. dešimtmetyje, bet ir iškėlė daugybę profesinės etikos klausimų, kurių aktualumą pasaulis pajuto tik šio amžiaus pradžioje. Jis nuolat pabrėžė dizainerio atsakomybę prieš visuomenę, kritikavo „dizaino vardan dizaino“ plitimą, ragino kovoti su besaike aplinkos tarša ir plačiau naudoti antrines žaliavas. Per paskaitas K. Franckas ne kartą teigė, kad reikėtų kurti produktus iš medžiagos, kuri pranyktų be pėdsakų, pasibaigus vartojimo terminui. Kaip tokio produkto pavyzdį jis dažnai pateikdavo tradicinį suomių patiekalą kalakukko – žuvį, užkeptą duonos kepale, kuris kartu buvo ir „pakuotė“, ir patiekalo sudedamoji dalis.

Apie visuotinę pagarbą K. Francko asmenybei, jo etinėms pažiūroms ir kūrybiniam indeliui į dizaino raidą liudija ne tik daugybė tarptautinių apdovanojimų (įskaitant amerikietišką Lunningo prizą ir itališką Compasso’d Oro), bet ir tas faktas, kad Suomijos nacionalinė dizaino premija yra pavadinta būtent Kajaus Francko vardu. Nors kasmet teikiamo apdovanojimo suma siekia 10 000 eurų, tačiau kur kas svarbesnė yra moralinė jo vertė, taip pat galimybė kasmet prisiminti ir pagerbti įžymųjį dizainerį ne vien tik Helsinkio dizaino muziejaus erdvėse.

Nuotraukų galerija:

                

Žurnalas „Centras“