PASKUTINYSIS „MEMPHIO“ MOHIKANAS

Jonas Malinauskas

Daugelis dizainerių savo profesinėje veikloje bando suderinti praktiškumą ir funkcionalumą su naujų originalių meninių priemonių paieškomis, bet tik nedaugelis sugeba tai daryti taip efektingai, kaip garsusis italas Michele de Lucchi (g. 1951). Jo kūrybos diapazonas nusidriekė nuo sėkmingų komercinio dizaino bei architektūros projektų iki konceptualiųjų „Memphio“ stiliaus kūrinių ir filosofinių pamąstymų apie ateities gyvenimo būdo pokyčius.  

Michele de Lucchi

1975 m. Florencijos universitete baigęs architektūros studijas, Michele iškart susidomėjo avangardinių moderniosios architektūros grupių veikla. Dirbdamas universiteto dėstytojo A. Natalini asistentu, jis susipažino su grupės Superstudio ideologinėmis nuostatomis, o kiek vėliau, persikėlęs į italų dizaino Meką – Milaną, įsijungė į garsiosios studijos Alchimia veiklą. Pažintis su šios grupės ideologais Alessandro Guerriero, Alessandro Mendini ir Ettore Sottsassu, paskelbusiais šūkį „Pirmiausia forma, paskui emocija“, paskatino Michelę sukurti tokius ryškius postmodernaus dizaino pavyzdžius kaip stalinė lempa Sinerpica (1979 m.), taip pat žaismingųjų buitinių elektros prietaisų seriją. Šiuose projektuose išryškėjo dizainerio polinkis į hipetrofuotų „vaikiškų“ formų bei pastelinių spalvų naudojimą, kuris dar labiau atsiskleidė vėlesniuose projektuose, sukurtuose Memphio grupėje.

1980 m. pabaigoje dizainerių Ettore Sottsasso, Andreos Branzos ir Michele de Licchi iniciatyva įkurtas Memphis siekė praplėsti kiek sustabarėjusias grupės Alchemia „banaliojo dizaino“ ribas. Pirmoji vieša grupės kūrinių paroda, įvykusi Milano galerijoje Arc’74 1981 m. rugsėjį, sukėlė tikrą furorą meno pasaulyje: lankytojus šokiravo ne tik ekstravagantiškos šviestuvų, baldų, laikrodžių formos, bet ir principinis įprastųjų funkcionalumo standartų nepaisymas. Pajutę naujojo stiliaus perspektyvumą, grupės veikla susidomėjo Italijos verslininkai – pavyzdžiui, kompanija Artemidė skyrė nuolatinei Memphio kūrinių ekspozicijai dalį savo parodų salės Milane. Per kelerius metus M. de Lucchi sukūrė  tokius chrestomatinius Memphio objektus, kaip kėdę First Chair (1983 m.), kavos staliukus Flamingo ir Kristall (1982 m.), stalinę lempą Oceanic (1981 m.) ir daugelį kitų. 

Skirtingai nuo Alchimia narių, Memphio dizaineriai vengė deklaruoti savo kūrybos elitiškumą ir stengėsi pritaikyti egzotiškuosius modelius besikeičiantiems rinkos poreikiams, tačiau žaismingai ironiška jų kūrybos gaida netruko išsisemti ir susidomėjimas naujuoju stiliumi palaipsniui atslūgo. 1988 m. pradžioje grupę paliko jos įkūrėjas E. Sottsass, kiek vėliau išsiskirstė ir kiti grupės nariai. M. de Lucchi pasuko komercinio dizaino linkme ir atnaujino bendradarbiavimą  su kompanija Artemide ir kitais italų gamintojais. Būtina paminėti, kad iš visų Memphio narių jis ilgiausiai išliko (ir dar šiandien tebelieka) aktyviai praktikuojančiu dizaineriu. Bendradarbiavimą su Artemide lydėjo sėkmė: stalinės lempos Tolomeo projektas, sukurtas 1987 m. kartu su  Giancarlo Fassina, atnešė Michelei pirmąjį prestižinį Auksinio skriestuvo („Compasso d’Oro“) apdovanojimą. Šio šviestuvo formos grakštumą lėmė spyruokliniai mechanizmai, paslėpti aliuminio profilių viduje, tuo tarpu išorėje liko tik įtempimo troseliai. Per keletą metų Tolomeo modelių gama buvo smarkiai išplėsta, o pats šviestuvas, pelnęs daugybę dizaino apdovanojimų, virto ryškia italų dizaino ikona. Vėliau Artemide užsakymu buvo sukurta dar keletas šviestuvų  šeimų, kurių viena – burbuliniai LED šviestuvai Castore – atnešė dizaineriui dar vieną Auksinį skriestuvą 2004 m.

Ypatingi ryšiai sieja M. de Lucchi su Olivetti kompanija, kuri ilgą laiką buvo viena stambiausių biuro technikos gamintojų Europoje. Į darbą šioje kompanijoje jį pakvietė ne kas kitas kaip E. Sotsass, lygiagrečiai įtraukęs Michelę ir į Memphio grupės kūrimą. „Galite įsivaizduoti, kaip fantastiška man buvo įgyti šias dvi patirtis: vieną – itin reglamentuotą ir profesionalią, kitą – laisvą ir labai avangardinę; pamatyti  iš vidaus industrijos bei verslo pasaulį ir tuo pat metu patirti unikalią kūrybinę alternatyvą“, – vėliau prisiminė dizaineris.  

Firmoje Olivetti M. de Lucchi pradėjo dirbti nuo 1979 m.; 1986–2002 m. jis ėjo šios kompanijos dizaino skyriaus direktoriaus pareigas. Tai buvo istorinio lūžio periodas, kuomet visame pasaulyje prasidėjo masinė biurų ir ofisų kompiuterizacija. Olivetti skubiai reikėjo naujų idėjų skaitmeninės technikos ir biuro įrangos gamybos srityse, tad Michelei teko iškart imtis ne tik naujų prietaisų dizaino kūrimo, bet ir esminės darbo vietų  įrengimo pertvarkos, kad jos būtų pritaikytos našiam kompiuterinės technikos naudojimui. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje M. de Lucchi pelnė keletą prestižinių dizaino apdovanojimų už biuro technikos dizainą: „IF Industrial Design Award“ už nešiojamojo kompiuterio Philos 44 (1994 m.), spausdintuvo JP170 (1996 m.), fakso aparato Jet Lab 600 (2000 m.) projektus, taip pat antrąjį Auksinį skriestuvą už originalų spausdintuvo Art Jet 10 dizainą (2001 m.). SMAU industrinio dizaino apdovanojimu buvo pažymėtas vienas pirmųjų Europoje ATM terminalo (bankomato) projektų CD 6300 (1990 m.). Iki pat 2000-ųjų vidurio vis nauji monitorių, spausdintuvų, kalkuliatorių ir kasos aparatų projektai byrėjo lyg iš gausybės rago. Šiame elektroninės produkcijos antplūdyje reikėtų išskirti jungtinį Olivetti ir Philips kompanijų projektą, pavadintą tiesiog Workshop (vadovai – Micchele de Lucchi ir Stephano Marzano), kuriuo buvo siekiama atsakyti į klausimą, kaip atrodys biuro darbas ateityje, siejant jį su technologijų plėtra ir ateities žmogaus gyvenimo būdo paieškomis. Buvo bandoma atskleisti naujas darbo ir tarpasmeninių santykių galimybes, kurias netolimoje ateityje atvers informatikos, žiniasklaidos ir telekomunikacijų konvergencija. Nors kompleksinis sprendimas „totalinio dizaino“ stiliumi nepavyko, kai kurios jo idėjos paskatino naujų tipų elektroninių prietaisų atsiradimą.

Aišku, kad joks Europos dizaineris netampa gyvuoju klasiku tol, kol nesukuria bent vieno gaminio garsiajai kompanijai Alessi. M. de Lucchi neliko nuošalyje nuo bendrojo vajaus ir 2016 m. suprojektavo originalią espreso kavinuko interpretaciją, pavadintą Pulcino. O viena naujausių buitinių prietaisų serijų, sukurtų Alessi užsakymu, tapo  Plissé kolekcija, 2018 m. pradėta nuo elektrinio virdulio termoplastiniu korpusu, o vėliau papildyta maišytuvu, spaudykle, skrudintuvu ir sulčiaspaude. Visų šių prietaisų korpusų formos buvo įkvėptos XX a. penktojo ir šeštojo dešimtmečių plisuotų drabužių mados motyvų. 

Skirtingai nuo konceptualiųjų Alchemia ir Memphis projektų, komerciniai M. de Lucchi projektai nuolat sulaukdavo atkartojimų ir pamėgdžiojimų. Tai nuolat kėlė problemų užsakovams, tačiau pats dizaineris į  tokius incidentus reagavo gana ramiai. „Aš visada labai džiaugiuosi, kai sukuriu rinkoje vertinamą produktą. Taip pat labai džiaugiuosi, kai matau, kad mano darbas daro didelę įtaką ir įkvepia kitus kūrėjus. Net tada, kai mano gaminys  patiria nesėkmę, jaučiuosi visiškai patenkintas, nes matau, kaip kiti dizaineriai naudojasi mano pasiūlymais ir idėjomis.“

Greta industrinio dizaino projektų, skirtų žinomiausiems Europos gamintojams, Michele de Lucci nuosekliai vykdė nekomercinius tyrimus dizaino, technologijų ir amatinių tradicijų derinimo srityje. 1990 m. jis įkūrė eksperimentinę laboratoriją Produzione Privata, kurioje vienetiniai gaminiai buvo kuriami remiantis senomis taikomosios dailės ir amatų tradicijomis. Kalbėdamas apie šį dar ir šiandien tebegyvuojantį verslą, M. de Lucci teigė: „Aš noriu suteikti savo išskirtiniams kūriniams daugiau jausmų ir žmoniškumo, panaikinti šaltą masinės gamybos produktų abejingumą <...> Man visada patiko „kurti“ ir „gaminti“ vienu metu, bendradarbiauti su kvalifikuotais amatininkais ir paversti savo studiją savotiškomis Renesanso menininko dirbtuvėmis“. Vieną šioje laboratorijoje pagamintų šviestuvų seriją dizaineris pavadino Macchina Minima – nes „jų formoje nėra nieko daugiau, nei būtina gerai atlikti darbą pakankamai ilgą laiką“.

Michele de Lucchi dar 1980-ųjų pradžioje įkūrė architektūros biurą AMDL Circle, o 2000-ųjų pradžioje grįžo prie savo profesinių šaknų ir pasinėrė į tūrinės architektūros kūrimą. Greta naujų pastatų buvo imamasi ir senųjų statinių rekonstrukcijos, jų pritaikymo naujoms funkcijoms. „Aš labai gerbiu istoriją ir istorinę architektūrą. Tačiau jei nenorime pamiršti praeities, turime ją paversti dabarties dalimi ir leisti jai gyvuoti daugelį metų, įkvėpdami seniesiems pastatams naujo gyvybingumo.“ Būtent taip buvo pasielgta, įrengiant Michelangelo skulptūros Pietà Rondanini ekspoziciją Milano Sforzesco pilyje: nepaisant postmodernistinių pagundų, intervencija į XVI a. istorinę erdvę buvo minimali ir susivedė į vos keleto baldų išdėstymą, pavertusį salę išskirtinių potyrių vieta.

Vienu ryškiausių AMDL Circle sukurtų visuomenių pastatų projektų tapo pasaulinės parodos Expo 2015 ekspozicija Pavilion Zero, skirta žmonijos ir Žemės planetos santykių istorijai, natūralaus kraštovaizdžio transformacijai, maisto ritualams ir kultūrai. Paviljono formą įkvėpė Žemės plutos morfologija su keliomis viršūnėmis periferijoje ir viduryje plytinčiu slėniu, paverstu lauko arena. Paroda, suskirstyta į 12 kambarių, pradedama milžiniška knygų lentyna, kurioje sukaupti žmonių prisiminimai, ritualai ir elgsena; kitose salėse įrengtos teminės ekspozicijos, iliustruojančios žmonijos ryšį su maistu nuo pat jo atsiradimo.

Ne mažiau pagarsėjo ir kitas M. de Lucchi visuomeninis projektas – UniCredit paviljonas naujajame Milano traukos centre – Gae Aulenti aikštėje. Pusiau ažūrinė medinė fasado konstrukcija suteikia pastatui gyvo plastiškumo ir gražiai kontrastuoja su aplinkiniais biurų pastatais ir dangoraižiais.

Palaipsniui architektūros biuro AMDL Circle veikla išsiplėtė toli už Italijos ribų. Pavyzdžiui, keletas įspūdingų projektų buvo įgyvendinta Sakartvelo sostinėje Tbilisyje. Labiausiai išgarsėjo pėsčiųjų tiltas Bridge of Peace, sujungęs Tbilisio senamiestį su naujaisiais miesto kvartalais, esančiais kitame Kuros upės krante. Visos 150 m ilgio ažūrinės skraistės detalės buvo pagamintos Italijoje ir sunkvežimiais pristatytos  į Sakartvelą. Prancūzų šviesos dizaineris Philippe’as Martinaud sukūrė unikalią LED apšvietimo sistemą, susidedančią iš 1 200 šviestuvų ir galinčią veikti keliais interaktyviais režimais. Nors projektas sulaukė nemažai konservatyviosios visuomenės dalies priekaištų dėl neva „užstojamų“ senųjų architektūros paminklų ir netgi pelnė ironišką „Always Ultra“ pravardę (užuomina į moteriškus įklotus), jis neginčytinai tapo miesto ir visos šalies socialinio progreso simboliu. Ne mažiau garsiu tapo ir Tbilisio vyriausiojo policijos komisariato pastatas, plačiai banguotu stikliniu fasadu pademonstravęs Sakartvelo vyriausybės ir tuometinio prezidento M. Saakašvilio ryžtą skaidrinti Vidaus reikalų ministerijos veiklą. 

Daugiametę ir daugialypę M. de Lucchi veiklą architektūros bei dizaino srityse vainikavo ketvirtasis Compasso d’Oro apdovanojimas, kurį jis gavo 2022-ųjų birželio mėnesį už viso gyvenimo karjeros nuopelnus. Skirdama apdovanojimą žiuri komisija nurodė, kad „.. jo kūrybos kelias puikiai iliustruoja harmoningą mokslinės-techninės kultūros ir poezijos santykį. <...> Michele de Lucchi karjera atsiskleidžia per įsimintinus dizaino produktus ir architektūrą, atspindinčią jo dvasios kilnumą, atsakomybę žmogui ir aplinkai.“

Daugiau nuotraukų:

Žurnalas „Centras“