Jonas Malinauskas
|
Battista Pinin Farina (1893-1966 m.) |
Šeiminis verslo modelis yra vienas išskirtinių Italijos ekonomikos bruožų. Prada, Pirelli, Benneton, Lavazza ir daugelis garsių šios šalies bendrovių pradėjo savo veiklą kaip nedidelės šeimos įmonėlės, besiremiančios vietos verslo tradicijomis. Tad nenuostabu, kad vos 12 metų sulaukęs Battista Farina (g. 1893) įsidarbino savo vyresniojo brolio Giovanni mechanikos dirbtuvėje Turino apylinkėse. Čia jam pirmąkart teko susidurti su automobilių kėbulų gamyba, kuri nulėmė tolesnį paauglio likimą. Savo pravardę „Pinin“, kurią galima būtų versti kaip „mažylis“, Battista gavo ne tik mažo ūgio (vos 5 pėdos, t. y. 152 cm), bet ir dėl to, kad buvo jauniausias, 11-as vaikas neturtingoje šeimoje. Battista niekad nesigėdijo šios savo pravardės, ir po daugelio metų netgi pasiekė, kad specialiuoju Italijos prezidento įsaku jo pavardė būtų pakeista į Pininfariną. |
Svajonę apie nuosavą verslą B. Farinai įgyvendino prieš devynis dešimtmečius – 1930 m. pradžioje, kuomet jis Turine įkūrė įmonę Carrozzeria Pinin Farina S.p.a. ir pradėjo automobilių kėbulų gamyba. Būtina paaiškinti, kad daugelyje Europos šalių nuo XX a. pradžios vyravo savotiška specializacija: keletas vidutinių ar stambių įmonių plėtojo automobilių važiuoklių gamybą, tuo tarpu kėbulą pagal savo skonį ir poreikius turtingesni automobilių pirkėjai užsisakydavo smulkiose dirbtuvėlėse, vadintose ateljė pagal analogiją su siuvimo įmonėmis. Modernios metalo štampavimo bei dažymo technologijos, užtikrinusios masinę pigių berėmių kėbulų gamybą, daugelį jų suvarė į bankrotą, tačiau nišinis mažo tiražo prabangių kėbulų surinkimo verslas visgi išliko.
Jau pirmaisiais savo veiklos metais B. Farina sugebėjo pateikti keletą modernizuotų itališkų modelių Paryžiaus automobilių parodoje. Pradžioje įmonėje dirbo apie 120 darbuotojų, o gamybos apimtis tesiekė keliasdešimt unikalių egzempliorių per metus. Pirmuoju jo visiškai savarankišku modeliu 1931 m. tapo Lancia Dilambda. Battista parodė aukštą profesinį meistriškumą, sugebėjęs sportiškais bruožais „užmaskuoti“ visavertį keturiems keleiviams skirtą saloną. Tais pačiais metais šis modelis pelnė apdovanojimą Elegancijos konkurse Villa d’Este rūmuose. Po šios sėkmės B. Farinos užsakovais tapo ne tik Fiat ir Lancia, bet ir tokie elitiniai anų laikų prekių ženklai kaip Isotta-Fraschini ir Hispano Suiza. Tarp Battistos klientų ėmė rastis žymių politikų, kino žvaigždžių ir netgi karališkųjų dinastijų atstovų – pvz., viena minėtų Dilambdų buvo skirta Rumunijos karalienei.
| Pirmasis savarankiškas B. Farinos projektas – Lancia Dilambda (1931 m.) | Lancia Aprilia Aerodinamica (1937 m.) – vienas aptakiausių 4-ojo dešimtmečio automobilių |
4-ojo dešimtmečio pabaigoje automobilių dizaine įsivyravus aptakių formų stilistikai, Battista tapo aršiu jos sekėju, aerodinamiką pavadinęs „išraiškingąja greičio forma“. 1935 m. Milano automobilių parodoje jis eksponavo Alfa Romeo 6C Pescara Coupé, nustebinusį aptakiomis formomis. O po dvejų metų Farinos dirbtuvėse buvo pagamintas unikalusis kupė Lancia Aprilia Aerodinamica, turintis net ir šiandien įspūdingą 0,40 Cx aptakumo koeficientą. Šiuo projektu Battista įrodė, kad automobilio kėbulo aptakumas – jau nebe dizainerio užgaida, o svarbus efektyvumo veiksnys.
Po Antrojo pasaulinio karo Italija, kaip pralaimėjusi šalis, neteko teisės dalyvauti užsienio parodose, tarp jų ir Paryžiaus automobilių salone. Tačiau Pininas Farina nenusiminė: drauge su sūnumi Sergio (g. 1926) atidarymo dieną jie priparkavo naujutėlius Alfa Romeo 6C ir Lancia Aprilla modelius gatvėje tiesiai priešais parodos įėjimą, patraukdami daugybės lankytojų dėmesį. „Tie velniai Farinos atidarė asmeninį antisaloną“, – piktinosi prancūzų bulvarinė spauda. O 1947 m. Farinos dizainas oficialiai gavo meno kūrinio statusą – aptakus sportinis kupė aliuminiu kėbulu Cisitalia 202 buvo įtrauktas į „aštuonių išskirtinių moderniųjų automobilių“ grupę (vienintelis iš Italijos) ir į Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus (MoMa) nuolatinę ekspoziciją. Nuo to laiko B. Farinos šlovė įgavo tarptautinį mąstą; jis tapo pirmuoju automobilių dizaineriu, kurio pavardę įsidėmėjo vartotojai abipus Atlanto.
„Enzo Ferrari ir Pinin? Ne, tai neįmanoma: juk negalima suleisti dviejų primadonų į vieną operos spektaklį!“ – šmaikštavo italų automobilizmo žinovai. Atrodė, kad grandų susitikimas niekad neįvyks: Enzo nenorėjo palikti savo rezidencijos Modenoje, o Battista nesiruošė kelti kojos iš Turino. Išeitį rado Pinino sūnus Sergio, pasiūlęs susitikti „niekieno žemėje“ – dabar jau legendinėje Tortonos zonoje Milane. Taip prasidėjo vaisingas bendradarbiavimas, trunkantis jau bemaž 70 metų. Farina paskyrė Sergio atsakingu už visus bendruosius dviejų įmonių projektus. Taip gimė ne tik tokie šedevrai kaip Ferrari 212 (1951 m.) ir 250 GT (1954 m.), bet ir ypatingoji firminė raudona spalva, pagal vieną vėlesnių modelių vadinama Ferrari Testarossa. Žiūrint iš istorinės perspektyvos galima teigti, kad po istorinio susitikimo Tortonoje išaušo nuostabioji Grand tourismo epocha – Italijos sportinio automobilizmo klestėjimo amžius.
| Sportinis kupė Cisitalia 202 (1947 m.) buvo oficialiai pripažintas „išskirtiniu moderniuoju automobiliu“ | Fiat 124 Sport Spyder (1966 m.) – tolimas Žiguliukų giminaitis |
Po to, kai specialiai Amerikos rinkai suprojektuotas Nash Healey Spider 1953 m. pateko į filmą „Sabrina“ su pagrindinį vaidmenį atliekančia žaviąja Audrey Hepburn, Farinos automobilių paklausa ėmė augti ne dienomis, o valandomis. Taip pat įspūdingu 27 000 tiražu buvo pagaminta į Ameriką nutaikyta, bet ir Europoje pašėlusį populiarumą įgavusi mažytė Alfa Romeo Giulietta Spider (1955 m.). Jai prireikė naujos gamybinės įmonės Gruljasko (Grugliasco) mieste. Vėliau šalia gamyklos iškilo Studijų ir tyrimų centras.
1961 m. po jau minėto pavardės pakeitimo Battista Pininfarina pasitraukė iš aktyvios veiklos, o įmonės valdymą perleido sūnui Sergio ir žentui Renzo Carli. Jo automobilių dizaino gulbės giesme tapo Alfa Romeo 1600 Duetto, debiutavęs Ženevos automobilių salone 1966 m. pavasarį, likus vos mėnesiui iki Pinino mirties. Šį automobilį taip pat išgarsino filmas – garsusis „Absolventas“ su pagrindinį vaidmenį atliekančiu Dastinu Hoffmanu (1967 m.). Šiandien žiūrint į harmoningąjį verpstės formos Duetto kėbulą sunku patikėti, kad jis sukurtas beveik prieš 55 metus...
Vienas iš garsiausių 7-ojo dešimtmečio įmonės Pininfarina kūrinių netiesiogiai siejasi ir su buvusios Tarybų Sąjungos automobilizmu. 1966 m. Turin Motor Show parodoje debiutavo Europos metų automobilio sportinė versija – Fiat 124 Sport Spyder. Nuo klasikinio sedano, kiek vėliau tapusio Žigulių prototipu, jis skyrėsi trumpesne baze, kiek galingesniu varikliu (1,6, vėliau 2,0 l) ir, žinoma, kur kas elegantiškesniu kėbulu. Pradžioje šis automobilis buvo gaminamas Fiat įmonėje Turine (iki 1981 m.), vėliau gamyba buvo perkelta į Pininfarinos cechus, kur tęsėsi iki 1985 m. Įdomumo dėlei priminsime skaitytojams, kad paskutinis Žigulių šeimos „klasikinis“ modelis buvo gaminamas net iki 2006 m.
| Dino Berlinetta Speciale (1965 m.) prototipas vėliau tapo serijiniu Ferrari modeliu | H. Bogardas, A. Hepburn ir automobilis Nash Healey Spider filme „Sabrina“ (1954 m.) |
Perėmęs bendrovės valdymą, Sergio Pininfarina pasižymėjo ne tik kaip puikus dizaineris, bet ir įžvalgus verslininkas. Tai išryškėjo 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai po energetinės krizės stagnacija apėmė visą automobilių pramonę. Tuo sunkiu metu buvo pradėta naujoji Dizaino ir tyrimų centro Turino priemiestyje Kambijano (Cambiano) statyba. Atslūgus ekonominei įtampai, šis centras tapo įmonės Pininfarina būstine ir tyrimų baze, siūlančia išoriniams klientams visas paslaugas, susietas su prototipų gamyba ir jų bandymais. Pavyzdžiui, transporto priemonių aptakumui tirti čia buvo įrengtas didelio skersmens aerodinaminis vamzdis. Centro pajėgumai leido išplėsti veiklą į kitas industrinio dizaino sritis. Iš rizikingų, bet pavykusiu ano meto komercinių projektų galima paminėti bendradarbiavimą su amerikiečių gamintoju Cadillac, kuriam Alitalia lėktuvais (!) buvo tiekiami visiškai surinkti kabrioleto Allante kėbulai (iš viso 22 000 vnt.).
10-ojo dešimtmečio viduryje firminį ženklą Pininfarina pagaliau tiesiogiai išvydo ir Lietuvos automobilistai. Tiesa, tai buvo ne Ferrari ir netgi ne Lancia, o kuklus, bet tvirtai sudėtas Peugeot 406 Coupé, kurio kėbulo sparną priešais galinį ratą puošė Pininfarinos logotipas. Šis automobilis ne tik pelnė Car Design Award apdovanojimą, bet ir buvo paskelbtas gražiausiu dešimtmečio kupė automobiliu.
XXI a. bendrovė pasitiko plėsdama ir diversifikuodama savo veiklą. Greta dizaino, inžinerinių tyrimų ir prototipų kūrimo išorės užsakovams buvo pereita prie kitų rūšių transporto priemonių projektavimo. Pavyzdžiui, Eurostar geležinkelių linijoms buvo sukurti ekspreso e320 vagonai ir lokomotyvai. Airbus firmos užsakymu buvo projektuojami verslo klasės lėktuvų interjerai; taip pat buvo bendradarbiaujama su įmone Alenija, tobulinant Su-100 keleivinio lainerio įrangą. Deja, tobulas interjero dizainas neapsaugojo šio lėktuvo nuo eksploatacinių nesėkmių ir techninių gedimų...
| Keleivinio lėktuvo Sukhoi Superjet 100 interjero fragmentas (2007 m) | Virtuvės baldų komplektas Ola 25 Limited Edition, gam. Snaidero (2014 m.) |
Vienu iš proveržių prabangių laivų dizaino srityje tapo Princess R klasės sportinė jachta, debiutavusi 2018 m. rugsėjį Kanų jachtų festivalyje. Modelis R35 tapo įspūdingu prabangių motorinių jachtų gamybos milžinės Princess Yachts, jūros lenktynių ekspertės Ben Ainslie Racing Technologies ir bendrovės Pininfarina bendradarbiavimo rezultatu. Greta kitų korpuso detalių, ekstravagantiškumo jachtai suteikė ryklio žiaunas primenančios variklių aušinimo žaliuzės, esančios laivagalyje. Paolo Pininfarinos, perėmusio įmonės vairą po Sergio mirties 2012 m., teigimu: „Projektuodami šį laivą norėjome perteikti grynas emocijas, panašias į tas, kurias jaučia vaikas, pirmą kartą pamatęs lėktuvą – nežinomybės staigmeną kartu su grožio ir galios žavesiu. R35 jungia tris komponentus: tobulą kūną su nuostabia oda ir sprinterio širdimi.“ Iš kitų įspūdingų jūreivystės projektų galima būtų paminėti burinės jachtos Tango Wally projektą, įgyvendintą kartu su jachtų dizaineriu Marku Millsu ir Italijos laivų statybos bendrove Persico Marine.
Nepaisant išorinio išskirtinumo, automobilių, laivų bei kitų transporto priemonių projektuose įmonės Pininfarina specialistai plačiai naudoja unifikuotus funkcinius mazgus bei komponentus, leidžiančius padidinti gamybos efektyvumą ir kartu gerokai veiksmingiau panaudoti resursus. Pavyzdžiui, kabinų dizaino ar valdymo zonų suplanavimo sprendimai yra pakartotinai pritaikomi panašaus profilio modeliams, neprarandant vizualinės kokybės ir kartu sutaupant nemažai lėšų.
Dar viena įmonės Pininfarina diversifikuotos veiklos sfera tapo baldų dizainas. Prieš du dešimtmečius pradėtas bendradarbiavimas su garsiąja baldų gamybos firma Snaidero davė puikių rezultatų: 2010–2014 m. Milano baldų mugės Eurocucina parodoje buvo pristatyti virtuvės baldų komplekto modeliai Ola 20 ir 25, išlaikantys tokias „automobilinės“ kilmės detales kaip suapvalinti spintelių tūrių kampai, lenktos formos baro stalviršiai ir grakšti U raidės pavidalo stalo atraminė koja, gaminama iš medžio masyvo. Kai kuriuos šių motyvų perėmė vėliau sukurtas virtuvės baldų komplektas Vision (2018 m.)
| Motorinės jachtos R35 korpuso fragmentas (2018 m.) |
Burinė jachta Tango Wally (2017 m.) |
Pastaruoju dešimtmečiu smarkiai suaktyvėjusi Pininfarinos veikla architektūros ir interjerų dizaino srityje yra verta atskiro pasakojimo. Greta stambaus masto visuomeninių bei gyvenamųjų pastatų projektų, tokių kaip Cyrela ir Heritage apartamentų kompleksai Brazilijos Sao Paolo mieste (2018 m.) arba Proximo biurų kompleksas Varšuvoje (2016 m.) kuriami ir unikalūs transporto infrastruktūros objektai. Žinomiausias – naujojo Stambulo oro uosto skrydžių stebėjimo bokštas (2015 m.), kurio formos sprendimas šiek tiek primena garsųjį 2006 m. Turino olimpinių žaidynių deglą. Anot Paolo Pinin Farinos: „Specifiniai dizaino veiksniai, turintys įtakos įmonės architektūrinių projektų kokybei, yra vizualinė dinamika, autentiška formų plastika ir... geranoriškumo jausmas. Visi jie – savotiškas Pininfarinos DNR kodas, atnešantis sėkmę mūsų projektams.“
Nuosekliai vystoma universalioji formų kalba padeda sustiprinti prekės ženklą Pininfarina, padidinti pripažinimą pasaulinėje rinkoje ir sustiprinti jo gaminių pozicijas. Plėtodami originalų dizaino braižą, firmos specialistai preciziškai tobulina objektų linijas, paviršius, spalvas, tekstūras bei kitus esminius elementus, kurie atkreipia klientų bei vartotojų dėmesį, kartu stiprindami garsiojo prekės ženklo įvaizdį.
Magiškoji įmonės pavadinimo galia tebelieka tokia stipri, kad 2015 m. tarptautiniam koncernui Mahindra Group įsigijus jos valdymo teises, nekilo jokių kalbų apie pavadinimo pakeitimą. Maža to, buvo įkurta dukterinė panašaus pavadinimo bendrovė – Pininfarina GmbH, ketinanti pradėti prestižinių elektromobilių gamybą Vokietijoje. Pirmasis jos modelis, kurį tikimasi pagaminti kelių šimtų vienetų tiražu, yra pavadintas Battista, simboliškai pagerbiant dizainerių dinastijos pradininko atmintį.
Daugiau nuotraukų:
Žurnalas „Centras“