RANKŲ DARBAS IKI PAŽALIAVIMO

Tekstas: Jono Malinausko

Jau dvidešimt penkerius metus Milano baldų mugėje rengiamas Salone Satellite – jaunųjų dizainerių forumas, kurio tikslas yra atskleisti jaunuosius dizaino talentus, suvesti juos su pramonės ir verslo atstovais, paviešinti netikėtus atradimus ir naujas  idėjas, įtakosiančias dizaino rytojų. Atrankos komisija iš daugybės pretendentų atrinko apie 500 kūrėjų iš 31 šalies. Šiais metais pirmenybė buvo teikiama dizaino mokykloms. Jos dalyvavo su bendru devizu BUILDING THE (IM)POSSIBLE. Process, Progress, Practice.

Baldų ir įrangos kolekcija Tatami Refab, gaminama iš perdirbtų tatamių, diz. Hanoka, Japonija

Praktiškumo šių metų parodoje tikrai netrūko: įdomiausiu ir solidžiausiu parodos renginiu tapo Salone Satellite Awards – geriausių dizaino projektų apdovanojimų ceremonija, į kurią susirinko gausybė oficiozų ir spaudos atstovų. Paskelbus prizininkų ir laureatų sąrašą, paaiškėjo du dalykai: pirma, dizaino kūrybos epicentras akivaizdžiai slenka į Tolimuosius Rytus, antra, „tvarumas“ ir „antrinių žaliavų naudojimas“ yra magiški žodžiai, atveriantys kelią į prestižinio konkurso laimėjimą, bet nebūtinai – į komercinę sėkmę. 

Pirmoji konkurso vieta atiteko japonų dizaino laboratorijai Hanoka už projektą Tatami Refab. Projekto autoriai sugalvojo perdirbti susidėvėjusius tatamius ir iš jų atliekų 3D spausdinimo būdu gaminti modernius baldus, šviestuvus ir tuos pačius tatamius. Siekiant pabrėžti proceso ekologiškumą, visi objektai yra ažūrinės struktūros ir tauriai žalios spalvos. Tačiau įsisenėjęs  skepsis paskatino atidžiau pasidomėti senienų reinkarnacijos technologijomis ir paaiškėjo, kad gamybos metu tatamių likučiai yra sutrinami į miltus, džiovinami, granuliuojami, maišomi su „biologiniu“ plastiku ir jau tuomet naudojami nemažai laiko trunkančiam spausdinimui. Jeigu suskaičiuotume visas energijos ir darbo sąnaudas, skirtas šiam projektui įgyvendinti, tai žalioji spausdintų tatamių tekstūra, ko gero, įgautų auksinį atspalvį. Beje, tame pačiame Salone kita japonų kompanija  – Sekisai inc. – demonstravo kur kas įspūdingesnius spalvų perėjimais pagrįsto 3D spausdinimo rezultatus, tačiau liko žiuri nepastebėta.

Antrąją vietą laimėjęs Honkongo studijos Ryte (tai pavadinimas, o ne paros metas) projektas Triplex Stool taip pat sukėlė nemažai klausimų. Kėdės segmentų gamybą iš plastiko su linų pluošto užpildu galime laikyti ekologiška, tačiau jų paviršiai lieka ganėtinai šiurkštūs, tad jų papildomas apdorojimas sukels ne mažiau dulkių, nei šveičiant tradicinį stiklo pluoštą. Aišku, dulkės bus ekologiškesnės, bet...

Trečią vietą pelnė objektas, siejamas ne tik su tvarumu, bet ir tarpžemyniniu bendradarbiavimu: tai yra bendras belgės  Estelle’ės Chatelin ir Benino gyventojo Georges’o Ahokpe’ės tekstilės projektas Kudoazò. Afrikoje rankomis austo tradicinio hamako pagrindą sudaro poliesterio pluoštas, apaudžiamas iš Europos second-hand’o išgautais vilnoniais siūlais. Gatavas produktas vežamas parduoti atgal į Europą ir tokiu būdu „griauna geografinius barjerus ir naikina kolonijines aspiracijas“. Apie transporto ir logistikos išlaidas istorija nutyli. 

Paskatinamuosius prizus pelnę projektai taip pat buvo labiau susiję su ekstremalia ekologija nei su dizainu – pakanka paminėti venesuelietės Marijos Elenos Pombo plytą, pagamintą avokado sėklas maišant su Sargaso jūros dumbliais. Egzotiškieji komponentai niekaip nepaveikė gaminio formos – plyta, ir tiek. Kiek smagiau atrodė ispano Joaquino Sansone’ės kėdutė Junki – bent jau švendrės buvo natūralios, o ne spausdintos.

Daugelis nepremijuotų, bet į bendrąjį Satellite katalogą patekusių autorių eksponavo vos vieną kitą gaminį, paremtą seniai žinomais funkciniais sprendimais. Pavyzdžiui, slovėnų dizainerės Lottos Gostic skydiniai baldai plačių juostų grafika priminė belaides akustines sistemas, bet iš tiesų tai tebuvo guminės juostelės priminimų užrašams tvirtinti. Studijos StudioNotte dizainerės fotelių serijoje eilinį kartą bandė interpretuoti BDSM motyvus, tačiau pritrūko entuziazmo. Italų dizaineris Davide’as Apolloni šmaikščiai suraizgė keletą staliukų rėmų, susiejęs jų vingius su klasikine choreografija. Tuo tarpu parodos dalyvių mažuma pasinaudojo proga atskleisti savo potencialą skirtinguose žanruose: pavyzdžiui, šveicarė Laure’a Gremion demonstravo ir šviestuvus, ir baldus, ir paprastus, bet jaukius gaminius iš molio.

Vieną įspūdingiausių ekspozicijų visame Salone surengė jaunieji belgų kūrėjai, kuriuos subūrė ir parėmė dizaino skatinimo fondas išraiškingu pavadinimu Belgium is Design. Iš daugelio pretendentų buvo atrinkta 13 autorių ir kūrybinių grupių, atstovaujančių skirtingiems dizaino žanrams, bet turinčių bendrą vardiklį – sąryšį su Belgijos amatų tradicijomis. Savo darbais jaunuoliai teigė, kad realių pokyčių dizaine galima pasiekti tik per praktinius eksperimentus ir vertybių perkainavimą, grįžtant prie vienetinės gamybos kaip iššūkio globalinei industrijai. Pavyzdžiui, dizainerė Esthera de Vos eksponavo savo rankomis pagamintus lengvus metalinius staliukus, merginų duetas Mises Brown rodė karkasines kėdes, aptrauktas pačių išdirbta oda, dizaineris Joe Sterckas – brutalizmu dvelkiančius betoninius lauko baldus, o tekstilės studijas baigusi Mahaut van Peel – unikalias durų rankenas, inkrustuotas marmuro atliekomis. Jau minėtas kūrėjų duetas  Ahokpe + Chatelin taip pat dalyvavo parodoje po Belgium is Design vėliava. Nuo belgų neatsiliko ir kolektyvinę parodą Duch Satellite surengę jų kaimynai olandai. Abu šie renginiai sukėlė kumuliatyvinį populiarumo efektą ir dar kartą priminė senąją tiesą: norint paversti dizainą svariu ekonomikos veiksniu, būtina skatinti jaunąją kartą ieškoti savojo kūrybinio braižo.

Daugiau nuotraukų: