SD loftas

 

Interjero autorė Sandra Dumčiūtė („Studio S AND“)
Nuotraukų autorius Norbert Tukaj
Kalbino Gytautė Ivanauskaitė

 

  Baigusi architektūros bakalauro studijas ir įgijusi urbanistikos magistro laipsnį VGTU, kaupti profesinės patirties Sandra Dumčiūtė išvažiavo į Londoną. Įgyvendinusi daug privačių namų ir didesnio mastelio architektūros bei interjero projektų užsienyje, Sandra grįžo į Lietuvą ir su keliais kolegomis patys įkūrė architektūros studiją „Studio S AND“. Su ja kalbamės apie užsienyje įgytą patirtį, studijos veiklą Lietuvoje ir šeimos namų įrengimą viename iš Vilniaus loftų kompleksų.

 

Šiam projektui netrūksta architektūrinio braižo. Ar susipažinusi su pirminiu patalpų planu daug keitėte, ar iš naujo architektūriškai formavote erdves?

 

Kai pirkome butą, buvo tik pats kiautas, t. y. stogas ir sienos. Visą lofto erdvių planą darėme patys. Pastato konstrukcija lemia loftų suskirstymą segmentais: kas 6 metrus stačiai sudėliotos konstrukcijos. Šis butas užima du pastato segmentus ir yra 12m ilgio. Segmentai buvo išskirtyti aukštais: viename aukšte įrengta bendroji patalpa su šlaitiniu stogu ir atviromis konstrukcijomis, kitas segmentas – miegamieji. Kadangi su vyru esame architektai ir puikiai suprantame statybos principus, nebijojome savo namuose atidengti konstrukcinių elementų, kurie atskleidžia pastato istoriją ir esmę. Mums patinka toks grynumas.

Užsiminėte apie 6 metrų aukščio šlaitinį stogą. Ar tokios konstrukcijos kuriant interjerą padeda, o gal apsunkina projektavimą?

Šlaitinė konstrukcija diktuoja pradinį dizainą, suteikia patalpų charakteriui savitumo. Gal dėl to, jog mes matėme erdvę, kai ji buvo neužstatyta, ir tas aukštis pribloškė. Jis gana patrauklus, tad norėjosi jį išlaikyti, o šlaitas suteikia dramatiškumo. Vėliau palubėse padarėme tokią šešėlinę detalę: atrodo, kad stogas tarsi neprieina prie sienos, o siena nusitęsia dar toliau...

 

 

 

Kodėl pasirinkote minimalizmo stilių?

Kiekvienas žmogus turi savo skonį, o mūsiškis linksta į minimalizmą, bet tai, matyt, ateina ir iš gyvensenos. Pastaruoju metu ypač atsižvelgiame į globalines atšilimo tendencijas ir vartojimą. Mes stengiamės kuo mažiau vartoti, apsivalyti buitį nuo nereikalingų daiktų, todėl minimalizmas tapo lyg atsakymu. Vertiname švarią, skaidrią erdvę, kuri neapsunkina minčių.

Neretai dizaineriai minimalistiniame interjere ryškina baldus, o jūs pasirinkote durų aksesuarus. Kodėl?

Mano giliu įsitikinimu, baldai yra nepastovus elementas, nes jie gana dažnai keičiami. Galų gale su laiku tu kažkaip papildai interjerą. O integruoti elementai – sienos, lubos, paviršiai – keičiami rečiau. Su savo komanda kurdami interjerus visada stengiamės akcentuoti, kad visa investicija ir visa vertė yra paviršiuose. Pavyzdžiui, šiam interjerui parinkti jungtukai pagaminti iš nerūdijančiojo plieno. Iš pirmo žvilgsnio nepastebi tokių smulkmenų, bet kai su tokiomis detalėmis gyveni, jos pradeda žaisti: jeigu šie elementai labai kokybiški, gyvendamas tai įvertini. Tas pats pasakytina ir apie furnitūrą, santechniką.

Įprastai aš nemėgstu dirbti su laisvai pastatomais baldais: geriau, kai žmonės tuos baldus užgyvena patys, nes tada interjerai atrodo gyviau, įgauna savito charakterio. Kai viską sustatai iškart, matyti, kad viskas pernelyg dera, tiesiog netikra. Kitaip tariant, tampa showroom’as.

Erdvėse į akis krinta skirtingi, tačiau vienas kitą papildantys apdailiniai paviršiai. Gal galite apie juos papasakoti plačiau, kaip jie papildė interjerą?

Bendrai  siekėme, kad medžiagos nesipjautų tarpusavyje, todėl stengėmės nenuklysti nuo neutralios, natūralistinės medžiagų paletės.

Kai šią erdvę skirstėme, natūraliai dėliojosi, jog akcentu tampa virtuvė ir kažkoks minkštas kampas. Kadangi dabar madingas open planavimas, virtuvė tampa svetainės dalimi. Vėlgi labai norėjome, kad ji būtų visiškai minimali. Virtuvėje esantis betoninis stalviršis – vienas iš lofto eksperimentų. Atradome, kad natūrali medžiaga jautri rūgštims, aliejams – ant betono tai iškart pasimatė, todėl turėsime taisyti. Virtuvės fasadai dengti juodo medžio lukštu, viskas viename lygyje, o tai reiškia, kad ir šaldytuvas, ir šaldiklis, ir kiti prietaisai yra žemai, tokiame pat lygyje. Yra tik kelios sieninės lentynėlės... Tėvams, aišku, toks gyvenimo būdas atrodo kaip tragedija (juokiasi).

 

 

 

Labai daug baldų ne iš Lietuvos, bet virtuvę kūrė Lietuvos meistrai?

Virtuvę darė lietuviai iš „Wolf Joinery“, bet jie, kaip ir mes, prieš metus persikraustė iš Londono. Jie JK yra įgyvendinę labai gerų projektų. Šių meistrų darbo kokybė itin aukšta.

Kai kurie daiktai atkeliavo iš užsienio, nes mes ilgą laiką dirbome Londone: tiesiog per laiką pripratome prie tam tikrų gamintojų. Šiais laikais lengva viską atsiųsti ir parsivežti, tad mes daug ką vežėmės būtent iš ten.

O betonines grindis liejote patys?

Taip, patys. Statybų metu ant grindų užpilamas smėlbetonio sluoksnis, o paskui liejama arba klojama apdaila. Mes su kaimynais nusprendėme visame aukšte nupoliruoti smėlbetonį. Vėliau jį tiesiog nulakavo. Vėlgi, apdailinis betonas neretai būna labai lygios tekstūros, o mozaikinis betonas (terrazzo) brangiai kainuoja. Jeigu neturi pinigų, o nori panašaus efekto, gali nupoliruoti ir nulakuoti smėlbetonį. Jis išlaikys statybinį vaizdą, bet tokiai erdvei kaip ši tai tinka. Net nesinori kažko labai preciziško.

 

 

 

Interjere savo plotu išsiskiria ne tik virtuvė, bet ir darbo kambarys?

Visos erdvės suprojektuotos taip, kad kiekviena jų funkcionuotų atskirai. Manau, kad po kurio laiko darbo kambarys neišvengiamai taps miegamuoju.

Mes šiame kambaryje sumontavome gan dideles duris, gal 1,20 metro pločio. Jas dažniausiai laikome atviras. Taip visa erdvė pailgėja, matyti daugiau stiklo. Kai kambarys taps miegamuoju veikiausiai durys bus dažniau uždarytos ir erdvė tikriausiai sumažės. Kadangi vietos daug, gali laisvai dirbti iš namų, o ateityje galbūt tą kambarį nuomosime, nes jame įrengtas sanitarinis mazgas.

Kodėl nusprendėte pasirinkti monochromines spalvas?

Interjero spalvų gama nėra neįprasta – pilkšvi tonai dabar madingi. Sienų apdailai ketinome naudoti ekologiškus dažus, tačiau jie žvėriškai brangūs. Rangovas pasiūlė atitikmenį. Norėjome, kad tai nebūtų stačiokiškai balta, todėl pasirinkome švelnesnį jos atspalvį, o miegamąjį ir vonią nusprendėme dažyti tamsiai. Aukštoje erdvėje tamsi sienų spalva sukuria šešėlį, suteikia gylio, neapibrėžtumo. Spalva išėjo šviesesnė, bet butas yra pietinėje pusėje, tad dusli žalsva suteikia gyvumo, pagyvina interjerą. Stengiamės nebijoti spalvų.

Miegamasis samanų spalvos, o kituose kambariuose pilkšvas tonas erdvei suteikia duslumo, pats aukštis nebeatrodo toks aštrus.

 

 

 

Iš visų interjerą sudarančių detalių išsiskiria gyvosios – augalai. Ar vazonus ir augalų rūšis rinkote specialiai šiam interjerui?

Dalį augalų irgi atsivežėme, nes augalas tampa tarsi šeimos nariu. Sąžinė neleido išmesti, todėl vieną kitą parsivežėme, o dalį perleido mama. Mano vyras Londone dirbo kraštovaizdžio architektūros srityje, tad jais labai rūpinosi. Kadangi turime itin didelę terasą, planuojama joje padaryti džiungles.

Mes augalus mylim, jų vazonai turi būti moliniai (šypsosi). Pavyzdžiui, Londone įprasti terakotiniai vazonai. Labai nustebome, kad Lietuvoje tokių nėra: ėmę ieškoti gavome atsakymą, kad tokius vazonus reikia siųstis pagal užsakymą...

Tokie vazonai ir praktiški, ir pati žemė kitaip kvėpuoja. Už buto lango daug gamyklinių vaizdų, tad žalumos labai trūksta. Ketinam įsirengti terasą ir joje auginti daug augalų.

 

 

 

Projektas jau beveik įgyvendintas. Kaip, Sandra, jį vertinate?

Esame patenkinti savo namais, tačiau dar trūksta spintų, virš virtuvės esančioje antresolėje nėra laiptų ir turėklų. Ateityje ten planuojame įrengti skaitymo kampelį. Kita vertus, erdvė ir priimti sprendimai mus tenkina, nes viskas švaru ir lengva. Žinoma, kai kuri namus sau ir esi architektas, galbūt savo namus naudoji kaip išbandymų zoną. Galbūt kažko užsakovui nesiūlytum, o savo namuose gali bandyti, ar veiks, ar ne. Kai kurie maži dalykai netenkina, bet jeigu pasidarysime visus suplanuotus elementus, butas tikrai bus geras gyventi su šeima.

Žurnalas „Interjeras.lt pataria“