Interjero dizainas: Akiko Tutlys, Jūratė Norkutė, Miglė Šalnaitė, Vida Miškūnaitė-Jarošienė (studija ArchDesign) ir Aurelija Slapikaitė-Jurkonė (AForm Studio)
Pastato architektūra: Do Architects (projekto vadovė Gilma Teodora Gylytė)
Nuotraukos: Norbert Tukaj
Tekstą parengė: Gytautė Ivanauskaitė
Kai penkios architektės iš studijų ArchDesign ir AForm Studio ėmėsi kurti Šiuolaikinės mokyklos centro (ŠiMC) interjerą, jų tikslas buvo ne tiesiog įrengti mokyklą. Per šešis intensyvaus darbo mėnesius jos sukūrė 3100 kvadratinių metrų erdvę, kurioje kasdien gyvena, mokosi ir kuria daugiau nei 490 mokinių ir 50 mokytojų. Ši mokykla – ne pastatas, o gyvas, kvėpuojantis organizmas, išsidėstęs per kelis aukštus: nuo cokolio su projektų zona iki mansardos su atviromis klasėmis ir net amfiteatru pirmame aukšte. Kiekviena patalpa čia byloja apie mokymąsi – kūrybišką, įtraukiantį ir tarpdisciplininį. Kaip yra pasakęs garsus architektas Louis’as Kahn’as, „mokykla prasidėjo, kai žmogus po medžiu paklausė klausimo. Architektūra turi tai įamžinti.“ Ši mintis tapo viso projekto ašimi – ŠiMC interjeras tarsi įamžina tą pirmąjį klausimą, tą smalsumą, iš kurio gimsta pažinimas.
Pirmiausia, ši mokykla kvėpuoja muzika. Čia menas nėra priedas prie ugdymo – jis yra jo esmė. Architektės pasitelkė mokyklos miuziklo priedainį ir perkėlė jį į architektūrinę kalbą: autorinių šviestuvų sistema atkuria „muzikos bangą“, o šios ritmu pulsuoja visa erdvė. Šis motyvas tampa ne tik estetiniu akcentu, bet ir skirtingus aukštus bei patirtį jungiančia gija.
Taip pat šiame interjere spalva yra daugiau nei dekoras – ji tarsi tampa emocine ir pedagogine architektūros kalba. Mažųjų mokyklinukų zonose vyrauja žaismingos, energingos spalvos, skatinančios judėjimą ir kūrybiškumą, o vyresniųjų – švelnesnės, susikaupimą palaikančios tonacijos. Net sanitarinėse patalpose nestinga spalvų – kiekviena detalė čia kuria aplinką, kuri džiugina ir žadina smalsumą.
Dabartinio Šv. Jokūbo kvartalo dalimi tapusios mokyklos erdvėse anksčiau buvo įsikūrusi ligoninė, tad architektės kartu su kolege Aušra Gvildiene nusprendė ne slėpti istoriją, o priešingai – ją atverti. Atidengtos autentiškos plytos, ypač matomos vienoje iš pirmojo aukšto klasių, išryškina senojo laiptų kontūro pėdsakus, taip pat atkurtos langų angos. Kalkinis tinkas, toks pat kaip Sapiegų rūmuose, leidžia sienoms kvėpuoti ir suteikia unikalią akustiką. Šios sienos – tarsi gyvas istorijos vadovėlis: čia dera 260 m² riedulių mūro, 280 m² plytų ir net 910 m² tinkuotų paviršių. Net senų komunikacijų pėdsakai palikti kaip tylūs, bet prasmingi praeities ženklai, padedantys suprasti dabartį.
Pirmuose aukštuose klasės, koridoriai ir universalios zonos susijungia į vientisą, nuolat kintančią sistemą, kurioje mokymasis vyksta visur – net tarp pamokų. Centrinė ašis – vingiuojantis gyvatės formos šviestuvas – veda mokinius nuo vieno taško prie kito ir suteikia jiems įvairios patirties. Trečiajame aukšte stiklinės pertvaros išlaiko atvirumo pojūtį, o žalios spalvos akcentai teikia ramybę. Po šlaitinėmis lubomis įrengtos erdvės pasižymi itin gerai išdirbta akustika. Cokolyje eksponuojamas autentiškas riedulių mūras, pokario laikų sienos, o cementas pakeistas kalkiniu tinku. Įterpta mikrocemento juosta su plytelėmis subtiliai jungia sena ir nauja, praeitį ir dabartį.
Projektų zona įkvėpta olandų menininko Piet’o Mondrian’o kūrybos – čia dominuojanti raudona, geltona ir mėlyna spalvos sukuria energijos ir kūrybos atmosferą. Šviestuvų profiliai braižo grafiką ore, tarsi vaizduotės brėžinius. Įvairiai veiklai – nuo sporto iki dirbtuvių ar scenos menų – pritaikyta erdvė išlaiko puikią akustiką ir vizualinę dinamiką.
Amfiteatras ir kavinė tampa mokyklos širdimi. Per stiklines sienas atsiveria vaizdai į upę ir vidinį kiemą – tai vieta, kur susitinka mokykla, miestas ir gamta. Amfiteatras talpina apie 130 žmonių ir tampa ne tik renginių ar susitikimų, bet ir kasdienio pasibuvimo erdve. Akustinės užuolaidos leidžia ją lengvai transformuoti pagal poreikius – nuo koncertų iki tylos valandų.
Šiuolaikinės mokyklos centras – tai daugiau nei švietimo įstaiga. Tai vieta, kur architektūra virsta edukacijos dalimi, kur istorija ne konkuruoja su dabartimi, o ją papildo. Čia spalva ne tik džiugina, bet ir ugdo, garsas ne tik skamba, bet ir moko klausytis. Tai mokykla, kuri skatina bendruomeniškumą, kūrybiškumą ir drąsą būti savimi – architektūra, kalbanti vaikų kalba: gyva, jautria, daugiasluoksne ir kupina prasmės.
Baldai ir aksesuarai interjere:
Baldai iš Narbutas
Apšvietimas iš Gaudrė
