Laura Udrienė
Istoriniame Palangos pušyne, tarp šimtamečių medžių, susukta Lizdo vila – sklandaus ir gaivališko šiandienio pasaulio, krašto architektūrinės tradicijos ir gamtos dialogo pavyzdys. Pagrindinis projekto autorius ir vienas architektūros estetikos studijos „Arches“ įkūrėjų architektas dr. Edgaras Neniškis sakosi savo darbuose propaguojantis sinergetinės architektūros filosofiją. Akivaizdu, kad išraiškingai į istorinės pajūrio architektūros ansamblį įsiliejusi poilsio vila – ypatingesnio dėmesio verta šios filosofijos iliustracija.
Mini pasaulio kūrimas
Lizdo vilos sumanymas gimė kaip atskiras tame pačiame sklype esančios senosios vilos, pastatytos dar 1938 m., tęsinys. „Arches“ architektai apleistą Smetonos laikų pastatą rekonstravo, o patalpas, kurios senojoje viloje netilpo, nusprendė perkelti į naujai projektuojamą mažąją vilą. Baseinas, svečių kambariai, masažo patalpos, poilsio zona tapo pagrindinėmis Lizdo vilos funkcinėmis erdvėmis.
Lizdo, kaip jaukių šeimos namų idėją, architektui E. Neniškiui padiktavo gamtinis sklypo kontekstas. Tarp brandžių šimtamečių pušų iškilęs pastatas – tarsi jaukus iš vytelių susuktas lizdas, kurio vienas kitą palaikantys elementai kuria netikėtas formas.
Svarbu paminėti, kad šis estetinis sumanymas atsispindi ir konstrukcinėje namo raiškoje: „Ieškojome, kaip lizdo motyvą pateikti architektūriškai, kad jis netaptų tik dekoru, vizualiniu kliuviniu. Taip atsirado mediniai architektūriniai sprendiniai“, – apie pasirinkimą projektuoti 87 namą laikančias medžio kolonas pasakoja E. Neniškis. Visos kolonos skirtingos, pagal specialų užsakymą pagamintos Estijoje iš klijuoto medžio. Konstruojant namą, jos surinktos skirtingais kampais.
Greta estetinio lizdo sumanymo, taip pat spręstas sklype esančių pastatų ansambliškumo klausimas. Visi architektūros objektai – senoji vila, ūkinis pastatas ir naujasis statinys – drauge susijungia į bendrą U formos kompoziciją. Lizdo vila neatsitiktinai yra banguojančio, trampliną primenančio tūrio – nuo žemesniosios amplitudės (baseino erdvės) palaipsniui, per dvi tarpines pakopas, užkylama į aukščiausią tašką (per du aukštus išdėstytas svetainės, miegamųjų patalpas). Aukščiausias bangos taškas ir tampa architektūrinio ansamblio užbaiga. Tuo tarpu pasirinktos medžio konstrukcijos kuria ryšį tiek su greta esančia senąja medine vila, tiek bendrai su istorine pajūrio architektūra, taip atiduodama duoklę rekreacinės architektūros ištakoms pajūryje.
Tarp atvirumo ir privatumo
Projektuodamas Lizdo vilą E. Neniškis ypatingą dėmesį skyrė pajūrio pušynams būdingai šviesotamsos specifikai. „Šviesos tūrinė raiška pušynuose yra kitokia nei atvirose erdvėse, todėl čia būdinga šviesos architektūra“, – sako architektas, suprojektavęs stiklinį, daug šviesos į save įsileidžiantį namą.
Stiklas leidžia pušų kamienų vertikalėms tapti integraliu interjero elementu, o bendradarbiaujant su italų dizaino įmone kurtas interjeras kreipia dėmesį į tai, kas yra aplink namą, – lizdą formuojančią ažūrinę medžio konstrukciją ir pastatą supančią gamtą. Todėl vidaus sprendinys – monochrominis, inspiruotas žiemą pilkšvai nusidažančios miško paklotės. Dominuoja nuosaikumas, minimalizmas: naudojamos besiūlės grindų dangos, vienodos medžiagos sienoms ir grindims, pilkšvi tonai, sienose paslėptos durys ir kt. Gamtos stebėjimo iš vidaus idėją įkūnija ir levituojantis, į visas puses sukiojamas židinys.
E. Neniškis tiki, kad žmogaus gyvenamoji erdvė nesibaigia pastatu, statinys yra integrali Palangos, jos kraštovaizdžio ir istorijos dalis. Todėl po sklypą išdėstytos pajūrio smilgų tvorelės, sudarančios atokias poilsio stovyklėlių saleles, – tai to paties iš savo ribų į aplinką išeinančio namo tęsinys.
Tiesa, stiklinis vilos pastatas priklauso parko teritorijai, sklypas netoli gatvės, tad buvo privaloma spręsti paradoksalią atvirumo išorei ir jaukaus lizdo, kuriame galima pasislėpti nuo praeivių akių, problemą. Saugią vidinę erdvę sumanyta kurti pasitelkiant užsisukančią pastato formą. Kadangi gatvė driekiasi pietinėje sklypo pusėje, pasirinkta visiškai neužsidaryti, palikti properšą pietvakarių saulei.
Pagarba gamtai
Pastato erdvinį kompozicinį modelį formavo ir gamtinis sklypo kontekstas. Kadangi norėta išsaugoti visus sklype augančius medžius, vilos forma paklūsta atsitiktiniam jų išsidėstymui. Tarp pušų suguldytos erdvės jungiasi į sąmoningai valdomą kompoziciją ir tampa organiška, tarsi savaime iškilusia gamtinio gaivalo dalimi.
E. Neniškiui tai jau trečiasis objektas šiame Palangos kvartale (Žalčio vila ir kt.), tad pagarba miškui, jo jautriai paklotei bei ekosistemai yra tapusi natūralia kiekvieno projekto kūrybine vertybe.
Pagarbus santykis su gamta atsispindėjo ir namo statybos procese. Sąmoningai suprojektuotas lengvai ir greitai surenkamas statinys, taip siekta kuo labiau sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, miško paklotei. Tam, kad nebūtų nepažeistos jautrios pušų šaknys, pasirinkti seklūs pamatai.
„Tai yra rekreacinė architektūra. Vila, o ne miesto namas. Dėmesys pastatui gamtoje, o ne urbanizuotoje aplinkoje. Būtent gamtinis kontekstas ir lėmė architektūrinius sprendinius“, – pabrėžia architektas.
Lizdo vilos projekte architektas siekė atskleisti esmines geros architektūros savybes: namas privalo išaugti iš aplinkos, kurti organišką santykį su aplinkos objektais ir – itin svarbu – pasakoti autentišką, tik sau būdingą istoriją.
Nuotraukų galerija:
Žurnalas „Centras“