SLOVĖNŲ MODERNIOSIOS ARCHITEKTŪROS PRADININKAS

 

Jonas Malinauskas


Jože Plečnikas (1872 - 1957 m.)

 

Architektūros ir urbanistikos istorijoje nedažnai nutinka taip, kad stambaus miesto ar net regiono įvaizdis būtų siejamas su vieno architekto vardu. Prisiminkime kad ir charizmatiškąjį Antonio Gaudí, sukūrusį žinomiausius Barselonos architektūros paminklus, arba Stokholme pasireiškusį Gunarą Asplundą. Tokio masto architektūrinei saviraiškai reikalingas ne tik savitas kūrybinis braižas, nepaprastas darbštumas, bet ir plataus istorinio bei urbanistinio konteksto suvokimas. Visus šiuos bruožus nedvejodami galime priskirti ir garsiam slovėnų architektui Jožei Plečnikui (1872–1957), pelytai vadinamam „slovėnų šiuolaikinės architektūros patriarchu“.

Jožė Plečnikas gimė Liublianoje, tuometinėje Austrijoje–Vengrijoje, baldų konstruktoriaus šeimoje. Tėvas nuo vaikystės ruošė sūnų perimti savąjį verslą, tad pasiuntė jį mokytis į Graco prekybos ir amatų mokyklą. Vėliau Jožė dvejus metus dirbo Vienoje, kur pramoko techninės braižybos amato. 1893 m. neįstojęs į Vienos taikomosios dailės mokyklą, užsimanė tapti architektu ir jau po metų įsidarbino garsiojo architekto Otto Vagnerio biure. Pirmoji jam tekusi užduotis – gyvenamojo namo projektas – pasirodė pernelyg sunki, tačiau jaunuolis nenustojo vilties, ir po metų, Wagnerio paragintas, pradėjo studijas Vienos dailės akademijos Architektūros katedroje. 

Po trejų studijų metų atliktas baigiamasis darbas nebuvo aukštai įvertintas, tačiau padėjo Jožei laimėti vadinamąją Romos premiją. Ji suteikė galimybę apsilankyti Italijoje, o vėliau Ispanijoje ir Prancūzijoje. 

 

Grįžęs į Slovėniją, jis negavo bent kiek svarbesnių užsakymų, tad vėl patraukė į Vieną, kur atnaujino darbą pas Otto Vagnerį, o vėliau pradėjo kurti bendrą projektą su jo sūnumi. Tačiau bendradarbiavimas vyko sunkiai, tad netrukus Jožė jį nutraukė. Apžvelgiant tolesnę architekto kūrybą, reikia pripažinti, kad funkcionalioji Otto Vagnerio bei jo bendraminčių estetika labai smarkiai paveikė Plečniko kūrybinį braižą: jis atsikratė romantiškojo sentimentalumo, išmoko vertinti tuščių plotų ir stačiakampių formų estetiką. Daugelyje vėlesnių Plečniko projektų matomos akivaizdžios sąsajos su garsiųjų Vienos architektų projektais  –  O. Vagnerio Vienos pašto banku bei J. M. Olbricho Vienos „Secesiono“ parodų sale. Be to, iš Vagnerio Plečnikas išmoko dar vieno svarbaus dalyko – kartu su pastato tūriu ir interjerais kompleksiškai kurti baldus bei mažosios plastikos elementus, tokiu būdu įgyvendinant gesamtkunstwerk – universaliojo meninio projektavimo principą.

Vienu iš įspūdingiausių statinių, išgarsinusių J. Plečniką Vienoje, galėtume laikyti vadinamąjį Zacherlhausą (1903–1905) – turtingo verslininko finansuotą daugiaaukštį biurų pastatą. Šiame projekte architektas žengė drąsų žingsnį nuo eklektikos monumentalaus modernizmo link, fasadą išklojęs poliruoto granito plokštėmis, o viduje harmoningai stilizavęs laiptinių ir liftų metalines konstrukcijas. Vienoje taip pat buvo įgyvendintas vienas pirmųjų sakralinių J. Plečniko projektų – Šventosios Dvasios bažnyčia, pastatyta Ottakringo rajone 1910–1912 m. Tai buvo vienas pirmųjų kulto statinių Austrijos–Vengrijos teritorijoje, pastatytų iš monolitinio gelžbetonio. Tiesa, jo tūrio proporcijos išėjo kiek dramblotos, tačiau bažnyčios vidų papuošė įspūdinga sieninė tapyba, atlikta charakteringu Vienos secesijos stiliumi.

 

 

  Liturginių indų serija, XX a. 4 deš.  

Durų rankenos bibliotekos pastate 
vaizduoja Pegaso žirgą


Įgyvendinęs dar keletą gyvenamųjų namų projektų Vienoje, J. Plečnikas persikėlė į Prahą, kur tęsė architekto bei dizainerio karjerą. Po Čekijos nepriklausomybės atkūrimo pirmasis šalies prezidentas Tomašas Masarikas jį asmeniškai pakvietė vadovauti stambiausio Rytų Europoje pilių komplekso – Prahos Hrado –pertvarkymui į šalies prezidento būstinę. Darbai užtruko net iki 1935 m. Dirbant prie šio kompleksinio objekto Plečnikui prireikė tiek funkcionalizmo, tiek klasikinės architektūros paveldo žinių; pvz., įrengiant pagrindinių rūmų kolonų salę bei vieną iš apžvalgos aikštelių, pavadintą Belvederiu, jis sumaniai panaudojo klasikinio orderio principus. Taip pat Jožei puikiai pasisekė suderinti skulptoriaus ir dizainerio pareigas, modernizuojant rūmų kiemuose esančius fontanus, stogelius ir kitas mažosios architektūros formas.

Gebėjimą derinti klasikinės architektūros elementus su šiuolaikiniais tūriniais sprendimais Jožė Plečnikas pademonstravo įgyvendindamas unikalųjį Prahos periodo objektą – Jėzaus Švenčiausios Širdies bažnyčią Vinohradų rajone (1928–1932 m.). Šios bažnyčios projekto konkurse dalyvavo Jožės mokiniai, tačiau vėliau jų paskatintas maestro perėmė iniciatyvą į savo rankas. Formaliai pastatas turi vienanavės bazilikos planą, tačiau kelios esminės detalės radikaliai skiria jį nuo istorinių analogų. Visų pirma, tai per visą pastato plotį išplėstas varpinės bokštas su jame įtaisytu tiesiog kiklopiško dydžio laikrodžiu (ciferblato skersmuo – 7,6 m), kurio įstiklintas paviršius naudojamas kaip varpinės bokšto langas. Antra, tai megalito statinį primenančios aklinos išorinės raudonųjų plytų sienos, kiek pasvirusios į vidų ir dekoruotos spalvotų plytų kyšuliais, imituojančiais karališkos mantijos dekorą. Ir trečia, tai originalios skulptūros ir liturginiai objektai (kurių dalis sukurta paties Plečniko), griežtu ritmu išskirstyti po altorinę bažnyčios dalį. Bažnyčios aplinkai nukentėjus nuo karo slėptuvių ir metro linijų statybos, susidomėjimas ja buvo gerokai atslūgęs, bet šiuo metu ji vėl laikoma vienu įstabiausių Prahos kulto statinių.

Lygiagrečiai Jožė Plečnikas atnaujino savo architektūrinę praktiką gimtajame mieste – Liublianoje. Čia buvo kur pasireikšti: miestas smarkiai nukentėjo nuo 1895 m. žemės drebėjimo, daugelis senųjų pastatų buvo avarinės būklės. Jožė ne tik ėmėsi architektūrinių projektų, bet ir sukūrė miesto centro urbanistinį planą, išskirdamas kelias pagrindines ašis ir detalizuodamas Liublianicos upės krantinių zoną. Šio plano gairių buvo laikomasi tiek tarpukario, tiek ir pokario laikotarpiu. 

 

 

  Knygų lentinėle „Maiko“, apie 1930 m.   Slovėnijos parlamento pastato maketas, 1949 m.


Garsiausiu ir lankomiausiu Plečniko statytu objektu tapo vadinamasis Trigubas tiltas (Trimostje) per Liublianicą pačiame senamiesčio centre. XIX a. 4-ąjame dešimtmetyje italų architekto G. Pikko pastatytas akmeninis tiltas po šimto metų jau nebeatlaikė miesto transporto srauto, tad buvo nuspręsta jį praplėsti. J. Plečnikas, ėmęsis šio projekto 1932 m., nusprendė nestatyti naujo tilto, o nutiesti du gelžbetoninius pėsčiųjų tiltus abiejose senojo tilto pusėse ir dekoruoti juos venecijietiško stiliaus marmurinėmis baliustradomis ir šviestuvais. Tad dabar Liublianos centrinę Prešernovo aikštę puošia net trys vienas šalia kito esantys tiltai, besidriekiantys pilies kalno link. Nuo 2007 m. uždraudus transporto eismą visame Liublianos senamiestyje, jais juda tik pėsčiųjų srautai, o į klausimą, kodėl tiltų tiek daug, miesto gyventojai linksmai atsako: „Taigi aišku, kad trys yra geriau nei vienas!“ Be šio ansamblio, J. Plečnikas suprojektavo Slovėnijos sostinėje dar keletą mažesnių tiltų, taip pat daugybę monumentų, iš kurių išsiskiria paminklas Napoleonui, suteikusiam Slovėnijai (tuomet vadintai Illirija) nepriklausomybę nuo Habsburgų imperijos.

Šalimais esantis ir į urbanistinį planą lengva ranka įkomponuotas Nacionalinės ir Universiteto bibliotekos pastatas, žvelgiant į jį iš greta esančios Novi Trg aikštės, tiesiog pribloškia savo monumentalumu. Didžiulio penkiaaukščio statinio tūris iš išorės padengtas mišriu akmens plokščių ir apdailos plytų dekoru. Viduje lankytojams atsiveria didingas pagrindinių laiptų tūris bei erdvios skaityklų salės. Greta šių monumentaliųjų grožybių Jožė Plečnikas skyrė dėmesį ir mažoms, bet jaudinančioms detalėms. Pavyzdžiui, dauguma durų rankenų bibliotekos pastate yra žirgo galvos formos. Anot architekto, tai yra sparnuotojo žirgo Pegaso, nunešančio kūrėjus į Parnaso kalną, metafora. 

Tarpuose tarp stambiųjų projektų Plečnikas vertėsi smulkesniais užsakymais, kuriuos atlikdamas taip pat skyrė daug dėmesio baldų bei smulkių detalių projektavimui. Ketvirtojo dešimtmečio gyvenamųjų namų projektams jis sukūrė knygų lentynėlę Maiko, fotelį Elza ir keletą kitų baldų. 1940 m. Henriette Freyer prašymu Jožė Plečnikas įrengė parduotuvę Liublianos centre, kuri vėliau kritikų buvo pripažinta viena gražiausių  Balkanuose. Ponia Freyer taip pat paprašė architekto suprojektuoti kelis objektus, kuriuos galėtų pasiūlyti savo klientams kaip suvenyrus. Reaguodamas į jos prašymą J. Plečnikas suprojektavo beveik šimtą  (!) skirtingų rūšių žvakidžių, dėžučių, puodelių bei kitų medinių daikčiukų. Originaliausios iš jų yra mažos medinės eglutės, suprojektuotos 1942 m. Kurdamas šiuos objektus, J. Plečnikas siekė suvienyti nacionalinę meninę tradiciją su šiuolaikinio meno kalba ir kartu išryškinti estetinį medžiagos potencialą.

 

 

Suvenyrinių medinių eglučių projektas ir modeliai, 1942 m.   Trigubas tiltas per Liublianos upę (vaizdas iš oro). Liubliana, 1931-1932 m.


Po Antrojo pasaulinio karo pasikeitus politinei situacijai, J. Plečnikas liko tėvynėje ir bandė prisitaikyti prie naujosios valdžios poreikių. Jo paruoštame Slovėnijos parlamento pastato projekte (1949) bandoma suderinti totalitariniam stiliui būdingą gigantomaniją su  nuosaikiu klasikinės architektūros paveldu. Šis sumanymas liko neįkūnytas, bet maestro realizavo dar nemažai individualių namų ir visuomeninių pastatų projektų. Be to, jis noriai konsultavo savo mokinius, tarp kurių buvo tokie garsūs socializmo periodo architektai kaip Savinas Severis, sugebėjęs praktiškai įgyvendinti savo mokytojo teorines idėjas.

Architektas, suprojektavęs tiek daug kulto statinių, negalėjo likti nuošalyje nuo egzistencinių tikėjimo klausimų. Greta architektūros projektų kurti bažnyčios liturginių reikmenų modeliai pasižymi struktūros aiškumu ir sakraliniu paslaptingumu. Surinkti į vieną vietą ir papildyti architekto laiškais bei dienoraščių ištraukomis, jie tapo parodos „Plečnikas ir šventenybės“ („Plečnik in sveto“) pagrindu. Šią vasarą paroda buvo eksponuojama Vatikano muziejuje ir sulaukė paties popiežiau Pranciškaus dėmesio.

Per visą gyvenimą nuolat supamas mokinių ir pasekėjų Jožė Plečnikas taip ir nesukūrė šeimos, nes atsidavė pagrindinei savo aistrai – architektūrai. Žinomiausioje nuotraukoje architektas pavaizduotas su savo mylimu  šuniuku Sivko. Paskutinius gyvenimo metus jis praleido savo kukliame name Liublianos Trnovo rajone. XXI a. pradžioje vėl kilus susidomėjimui Plečniko kūryba, miesto valdžia skyrė nemažai lėšų šio namo rekonstrukcijai ir muziejui įrengti. 5-ajame dešimtmetyje atlikta fotofiksacija leido ne tik tiksliai rekonstruoti minimalistines namo erdves, bet ir atkurti autorinius baldus ir netgi architekto naudotus braižybos įrankius. 2017 m. duris atvėręs namas-muziejus tapo miestelėnų lankoma vieta ir pelnė keletą tarptautinių apdovanojimų už išskirtinę restauracijos kokybę.

A. Gaudí pavardę straipsnio pradžioje paminėjome ne be reikalo. Žinomas austrų architektūros kritikas Friedrichas Achleitneris apibūdino Jožę Plečniką taip: „Kaip ir Gaudí, jis gyveno pasienio zonoje tarp skirtingų kultūrų; jis buvo „architektūrinis fundamentalistas“, bet kartu ir amatininkas, technikas, išradėjas bei naujai sukurtos nacionalinės architektūros strategas.“

Nuotraukų galerija:

            

Žurnalas Centras