2026 m. lapkričio 12–22 dienomis viename ikoniškiausių modernizmo architektūros statinių – Mies van der Rohe paviljone Barselonoje – pristatoma architektų Ciro Najle ir Josep Ferrando meninė instaliacija „Pavelló-Laberint“ (liet. „Paviljonas-labirintas“). Iš stiklo suformuotas labirintas kviečia iš naujo pažvelgti į architektūrinės erdvės suvokimą, skaidrumo sampratą ir ribas tarp vidaus bei išorės.
Mies van der Rohe fondo („Fundació Mies van der Rohe“) pristatoma instaliacija, įgyvendinta bendradarbiaujant su „Cricursa“, „Duran Barberà“ ir „Simon“, aktualizuoja vieną esminių originaliojo pastato architektūrinių idėjų – skaidrumą. Vis dėlto šįkart jis tampa ne erdvės atvirumo ir lengvumo išraiška, o netikėtu architektūrinės įtampos šaltiniu.
Skaidrumo paradoksas
Ant istorinio paviljono travertino platformos architektai suformavo laminuoto stiklo labirintą, kuriame persidengiančios plokštumos, atspindžiai ir kintančios perspektyvos transformuoja įprastą pastato erdvės suvokimą.
Instaliacijos geometrija naujai interpretuoja ikonišką Mies van der Rohe architektūrinį planą. Lankytojui judant labirintu, atsiveria nuolat kintantys vaizdai: stiklo paviršiai atspindi vienas kitą, vizualinės ribos dauginasi, o fizinės erdvės santykis su jos optiniu atvaizdu tampa vis sunkiau apibrėžiamas.
Stiklas, modernizmo architektūroje dažnai siejamas su lengvumu, atvirumu ir vizualiniu tęstinumu, šioje instaliacijoje įgauna paradoksalią sienos savybę. Jis vienu metu atveria ir paslepia, orientuoja ir klaidina, sujungia ir atskiria.
Dauginant skaidrias plokštumas, pasiekiamas priešingas efektas – skaidrumas virsta vizualiniu tankiu, lengvumas – erdviniu kompleksiškumu, o tęstinumas – sunkiai įveikiama struktūra.
Kai tuštuma tampa pilnatve
Ciro Najle ir Josep Ferrando projektas grindžiamas sąmoningai ribotu architektūrinių priemonių pasirinkimu. Viena medžiaga ir geometrinis principas sukuria daugybę erdvės interpretavimo galimybių.
Kiekviena stiklo plokštuma tampa savotiška pauze vientisoje paviljono erdvėje. Geometriniai lūžiai keičia ne tik atskirų jos fragmentų suvokimą, bet ir pačią architektūrinės erdvės sampratą.
Originalus travertino grindų tinklas išlieka nepakeistas, tačiau ant jo suformuota nauja struktūra transformuoja jo vizualinį ir erdvinį ritmą. Labirintas tampa papildomu interpretaciniu sluoksniu, fiziškai nekeičiančiu istorinio pagrindo, tačiau iš esmės transformuojančiu jo patyrimą.
Instaliacijos autoriai kelia klausimą, ar skaidrumas iš tiesų gali būti neutralus. Intensyvindami Mies van der Rohe architektūrai būdingus principus, jie atskleidžia kitą modernizmo estetikos pusę – erdvės neapibrėžtumą, trapumą ir suvokimo nestabilumą.
Architektūra čia tampa ne tik fizine aplinka, bet ir aktyvia jusline patirtimi, kurioje stebėtojo judėjimas lemia nuolat besikeičiantį erdvės vaizdą.
Dialogas su modernizmo architektūros ikona
Ludwig Mies van der Rohe ir Lilly Reich suprojektuotas Barselonos paviljonas buvo sukurtas kaip Vokietijos nacionalinis paviljonas 1929 m. Barselonos tarptautinei parodai.
Stiklo, plieno ir skirtingų rūšių marmuro deriniais pasižymintis statinys tapo vienu reikšmingiausių XX a. modernizmo architektūros pavyzdžių, įkvėpusiu ne vieną architektų kartą.
Pasibaigus parodai, 1930 m. paviljonas buvo išardytas. Ilgainiui jo reikšmė architektūros istorijoje paskatino imtis rekonstrukcijos. Architektų Ignasi de Solà-Morales, Cristian Cirici ir Fernando Ramos vadovaujami atkūrimo darbai pradėti 1983 m., o 1986 m. birželio 2 d. paviljonas oficialiai atidarytas originalioje vietoje.
Šiandien Mies van der Rohe fondas ne tik rūpinasi pastato išsaugojimu ir jo architektūrinio palikimo sklaida, bet ir inicijuoja menines intervencijas, skatinančias šiuolaikinės architektūros, meno ir urbanistikos diskusijas.
„Pavelló-Laberint“ pratęsia šią tradiciją, atskleisdamas, kaip beveik prieš šimtmetį suformuotos architektūrinės idėjos gali būti aktualizuojamos šiuolaikiniame kontekste.
Apie instaliacijos autorius
Josep Ferrando – Barselonoje gimęs architektas, 2003 m. įkūręs studiją „Josep Ferrando Architecture“. Jo kūrybinė metodologija grindžiama vienos medžiagos naudojimo principu, geometrija ir efektyvumu, siekiant kiekvienam architektūriniam kontekstui rasti savitą sprendimą.
Architekto darbai pristatyti Venecijos architektūros bienalėje, Berlyno architektūros forume „Aedes“ ir Rio de Žaneiro modernaus meno muziejuje (MAM). 2016 m. jis dalyvavo Venecijos architektūros bienalės Ispanijos paviljono ekspozicijoje „Unfinished“, pelniusioje „Auksinį liūtą“. Nuo 2020 m. vadovauja Barselonos „La Salle“ architektūros mokyklai (ETSALS).
Ciro Najle – architektas, tyrėjas ir architektūros teoretikas, vadovaujantis Buenos Airėse veikiančiai architektūros, dizaino ir tyrimų studijai „General Design Bureau“ bei šiuolaikinio meno ir architektūros erdvei „Campo Marzio“.
Jo akademinė veikla apima darbą Harvardo universiteto Dizaino mokykloje, Londono Architektūros asociacijos mokykloje (AA), Kornelio ir Kolumbijos universitetuose bei kitose tarptautinėse akademinėse institucijose. Savo kūryboje ir tyrimuose architektas nagrinėja skaitmeninės kultūros, ekologinio mąstymo ir kompleksiškumo teorijos sąveiką architektūroje bei jos įtaką šiuolaikiniams projektavimo metodams.
Instaliacija: „Pavelló-Laberint“ / „Pavilion-Labyrinth“
Autoriai: Ciro Najle ir Josep Ferrando
Vieta: Mies van der Rohe paviljonas, Barselona, Ispanija
Ekspozicijos laikotarpis: 2026 m. lapkričio 12–22 d.
Lankymo laikas: kasdien 10–18 val.
Organizatorius: Fundació Mies van der Rohe
Partneriai: „Cricursa“, „Duran Barberà“, „Simon“
Daugiau informacijos: www.miesbcn.com




