Tekstas: Jono Malinausko
Fotografijos: autoriaus ir parodos rengėjų

Gūdžiais socializmo laikais žodžiai „suomiškas namelis“ lietuviams asocijavosi su nomenklatūrininkų privilegijomis ir visokio plauko „ūsuotų bebrų“ lėbavimais. Tuo tarpu pačioje Suomijoje, kaip ir kitose Skandinavijos šalyse, nedideli mediniai namai nuo seno priklausė labai paklausių vidurinės klasės atstovų gyvenamųjų būstų kategorijai. Siekdami palaikyti jų populiarumą, taip pat propaguoti tradicinį gyvenimo būdą, Suomijos medinių namų gamintojai ir nekilnojamojo turto vystytojai šiais metais surengė jau 50-ą gyvenamųjų namų parodą, pavadintą paprastai – „Assutomessut“ („Buities paroda“).


Ruoštis šiųmečiam renginiui pradėta dar prieš 5 metus, kai buvusio karinio dalinio teritorijoje, vadinamoje Rykmentinpuisto (Pulko parku), esančioje Tūsulos (Tuusulos) gyvenvietėje, 30 km atstumu nuo Helsinkio, ėmė vykti naujojo mikrorajono planavimo darbai. „Šiais metais mes demonstruojame įvairiapusį gyvenimo meną ateities „kaimiškame mieste“, kuriame ekologija ir tvarūs sprendimai yra tokie pat akivaizdūs kaip komfortas ir bendruomeniškumas“, – teigė parodos rengėjo – įmonės „Housing Fair Finland Co-op“ generalinė direktorė Anna Tapio. Iš tiesų miškingoje vietovėje esančiame 4 ha sklype atsirado vietos ne tik gyvenamiesiems namams, bet ir visuomeniniams statiniams, vaikų žaidimų aikštelėms ir netgi nedideliam landšaftiniam parkui su vandens telkiniais.

Nors dėl COVID pandemijos parodos atidarymą teko atidėti mėnesiui, dalis eksponatų jau buvo išparduota iki renginio pradžios. Tiek unikalūs, tiek serijiniu būdu gaminami namai buvo skirti vietinei rinkai, tad nenuostabu, kad visa informacija tiek apie parodą, tiek apie atskirus projektus buvo pateikiama vien suomių kalba. Vargais negalais išvertus tekstus į lietuvių kalbą, pavyko sužinoti daug naudingos informacijos apie „Assutomessut“ eksponatus. Pasidalydami ja su skaitytojais, pabandysime palyginti suomių patirtį su lietuvišku požiūriu į medinių namelių architektūrą.

Didelė dalis medinių individualių gyvenamųjų namų Suomijoje naudojama priemiesčių kvartalams (tokiems kaip „Pulko parkas“) kompleksiškai užstatyti. Kiek mažiau namų žmonės įsigyja individualiai statybai arba naudoja kaip „iškylų namelius“ miškuose bei Baltijos jūros salose. Dažniausiai nameliai statomi vaizdinguose, tačiau nedideliuose sklypuose. Tuo tarpu Lietuvoje, anot UAB „Šilta Šiaurė“ architektės Marijos Savickienės, kone visi medinių namų projektai yra įsigyjami pagrindinių būstų arba užmiesčio sodybų statybai didesniuose sklypuose, kur vietos taupymas nėra aktualus. Siekdami našiau išnaudoti užstatymo plotą, suomių architektai griebiasi Lietuvoje rečiau naudojamų priemonių.


Visų pirma, mediniai namai dažnai projektuojami dviejų aukštų arba įrengiant gyvenamuosius kambarius palėpėje. Nevengiama sujungimų: „Assutomessut“ parodoje buvo pastatyta keletas veidrodiniu principu sublokuotų kotedžų, sujungtų ne suduriant pagalbines patalpas, o tiesiog pastatant bendras gyvenamųjų patalpų sienas (tiesa, išskyrus miegamuosius). Uždaros arba pusiau atviros stoginės, sujungiančios garažus ir ūkinius sandėliukus, tiesiogiai prijungiamos prie pagrindinių pastatų tūrių, o ant jų plokščiųjų stogų neretai įrengiamos papildomos terasos. Nedideliuose blokuotuose kotedžuose, kaip antai 87 m² ploto dviaukščiuose Oy Lake residence arba daugiabučiuose mediniuose namuose, taip pat įrengiamos plačios terasos ir balkonai. Tuo tarpu lietuviai, esant mažiausiai galimybei, siekia atsiskirti vienas nuo kito, o ūkines funkcijas iškelia į atskirai stovinčius statinius. Apie stogo terasų įrengimą lietuviai išvis nesvarsto, nes individualiai statybai dažniausiai renkasi šlaitinius stogus, tikėdamiesi išnaudoti palėpių tūrius. Dviaukštės medinės statybos vengiama dėl brangumo ir galimų problemų su garso izoliacija. Tuo tarpu daugelyje dviaukščių „Assutomessut“ medinukų, net esant intensyviam lankytojų judėjimui, nebuvo girdėti nei kojų trepsėjimo, nei lentų girgždėjimo.

Įprasta manyti, kad populiariausia suomiškų namelių statybos medžiaga yra klijuoti medžio masyvo tašai. Realiai ši medžiaga dėl nedidelės šiluminės varžos naudojama tik „iškylų nameliams“, o didžioji dalis nuolatos gyvenamų individualių medinukų Suomijoje yra karkasinės konstrukcijos. Tiesa, pasitaiko išimčių: vienu įdomiausių parodos eksponatu tapo unikalaus projekto „Ollikaisen Hirsirakenne Oy“ įmonės pastatytas dviaukštis gyvenamasis namas Villa Fortuna. Iš klijuotų medžio tašų buvo sudėti ne tik abu pastato sparnai, bet ir dekoratyvinis fasadas, uždengiantis įstiklintą jungiamąjį koridorių. Beje, šis namas iš kitų „Assutomessut“ eksponatų išsiskyrė ne tik sąlyginai didesniu plotu (246 m²) ir į bendrąjį tūrį integruotu baseinu, bet ir dideliu gamybos metu sunaudoto anglies dvideginio kiekiu (177 t), kone dvigubai viršijančiu parodos objektų vidurkį.

Kalbant apie patalpų suplanavimą, suomiški projektai mažai kuo skiriasi nuo lietuviškų analogų. Anot M. Savickienės, mūsiškiuose namuose, kaip ir skandinaviškuose, mėgstama skirti kuo daugiau erdvės bendrajai svetainės, virtuvės ir valgomojo zonai, plečiant ją kitų patalpų sąskaita ir kartu taupant kiekvieną kvadratinį metrą. Esminiu suomiškų namų bruožu galima būtų laikyti drąsesnį pastogių atidengimą bei šviesos šulinių naudojimą, siekiant vizualiai išplėsti erdvę. Antai „iškirpus“ dalį tarpaukštinės perdangos 145 m² dviaukščiame name Ruuti (gam. „Dekotalo Oy“), į nedidelę 20 m² svetainę natūrali šviesa patenka ne tik per pirmojo, bet ir per antrojo aukšto vitrininį langą. Veidrodiniu principu sudubliuotame kotedže Duplio (gam. „Lammi Oy“) antro aukšto koridorių nutraukus per 3 metrus nuo galinio lango, suformuojama graži vertikali erdvė virš pirmame aukšte stovinčio pietų stalo. Ir net sąlyginai nedideliame 125 m² „pusantriniame“ name Kuori 125 (gam. „Kastelli-talot Oy“), sudėliojus asimetrinę fasado kompoziciją, jo šone atsirado didelis vertikalus langas, o lubų aukštis didesnėje svetainės dalyje pasiekė beveik 4 metrus. Reikia pastebėti, kad, nepaisant atšiauraus klimato, tiek karkasiniuose, tiek mūriniuose namuose suomiai noriai montuoja plačius vitrininius langus iki pat grindų, natūralios šviesos srautą vertindami labiau nei galimus šilumos nuostolius.


Tarp privalomųjų suomiško namo elementų reikėtų paminėti skalbti ir tvarkyti skirtą pagalbinę patalpą, kuri daugelyje „Assutomessut“ objektų labai panašėjo į „tikrą“ virtuvę su įmontuotomis į korpusinius baldus skalbyklėmis bei džiovyklėmis. Ir, žinoma, tikras suomiškas namas tiesiog neįsivaizduojamas be saunos! Lietuvoje ji dažniausiai vertinama kaip balių ar draugiškų pasisėdėjimų vieta, todėl pirčiai skiriamas atskiras statinys arba didesnė patalpa cokoliniame aukšte. Anot UAB „Tipinis projektas“ projektų vadovo Šarūno Kairio, integruotas saunas mažesniuose namuose lietuviai užsisako itin retai. Suomijoje pasikaitinimas saunoje nuo seno laikomas privaloma kasdiene procedūra. Todėl net mažiausiame parodos name buvo galima pamatyti kuklią, vos 2,5 m² ploto pirties patalpą, stiklo pertvara atskirta nuo vonios kambario. Vienintele išimtimi iš šios taisyklės tapo keturių korpusų daugiabučių namų kompleksas skambiu pavadinimu Tähtipolku („Žvaigždžių kelias“), kuriame visiems gyventojams skirta didelė sauna buvo įrengta atskirame Bendruomenės namų pastate.

Karkasinių namų vidaus apdailai lietuviai linkę naudoti tas pačias medžiagas kaip ir mūrinukuose: gipsą, faktūrinį tinką, klinkerį, medines dailylentes. Tuo tarpu suomiai, veikiami medinių trobelių nostalgijos, žymiai dažniau ir plačiau įsileidžia vidun natūralų medį – dažniausiai plačių klijuotų lentų arba medienos plokščių pavidalu. Tokia danga ne tik kuria nostalgišką atmosferą, bet ir turi praktinių privalumų – medžiui kvėpuojant, natūraliai reguliuojamas drėgmės lygis patalpose.

Priešingai paplitusiai nuomonei apie gamtinių „pinoteksiškų“ spalvų dominavimą Skandinavijos namų fasaduose, daugelis parodos medinukų, ypač pagamintų serijiniu būdu, buvo nudažyti itin tamsiomis – asfalto arba juoda – spalvomis. Vienas jų netgi buvo pavadintas Villa Hiili – „Anglies“ vila. Galbūt, tai susiję ne su pesimistinėmis užsakovų nuotaikomis, o kur kas praktiškesniais dalykais – pvz., su tuo, kad tamsūs paviršiai kur kas efektyviau nei šviesūs absorbuoja saulės šilumą.


Įspūdingos, nuo 300 000 eurų prasidedančios „Assutomessut“ eksponatų kainos (į kurias, tiesa, buvo įskaičiuotos sklypo pirkimo, infrastruktūros įrengimo ir net meno kūrinių įsigijimo išlaidos) dar sykį priminė, kad karkasiniai mediniai namai nėra gerokai pigesni už mūrinius ar blokinius. Jų privalumai kiti – greita statyba be „šlapiųjų“ procesų, konstrukcijos lengvumas, daugialypis ekologiškumas. Nepaisant to, Šarūno Kairio teigimu, karkasinius namus renkasi tik nedidelė dalis jo įmonės užsakovų, daugiausia – žmonės, atvykę arba sugrįžę iš Skandinavijos šalių ir turintys gyvenimo mediniuose namuose patirties. Nekilnojamojo turto vystytojai, planuojantys kompleksinius naujų sklypų užstatymus, nenori net girdėti apie tradicinių plytų ir betono alternatyvas. Tačiau tebesiautėjanti COVID epidemija gerokai sujaukė rinką, sustabdė masinę gyventojų migraciją atgal į daugiabučius ir privertė iš naujo įvertinti gyvenimo nedideliame nuosavame name privalumus. Šių eilučių autoriaus kaimynystėje per pandeminę vasarą išdygęs dviaukštis (!) karkasinis medinukas gal ir netapo naujos tendencijos šaukliu, bet bent jau parodė suomiškų idėjų pritaikymo Lietuvoje perspektyvumą.

P. S. Jei vis dar sielojatės, kad neapsilankėte „Assutomessut“ parodoje – nenusiminkite. Renginio svetainės skyriuje https://www.asuntomessut.fi/kohteet/ galėsite susirasti labai detalius visų eksponuotų namų interjerų 3D vaizdus bei aprašus. Aišku, jei sugebėsite įveikti tekstus suomių kalba...

Nuotraukų galerija:

Žurnalas „Centras“

#Architektūra

2021-06-14