Jonas Malinauskas
|
Hectoras Guimard'as (1867 – 1942) |
Sakoma, kad moters išorinį patrauklumą lemia jos figūros privalumai ir drabužių sukirpimo stilius, tačiau tikrąjį žavesį atskleidžia smulkmenos ir detalės, pabrėžiančios jos savitumą. Panašiai yra ir su miestais – dėmesį visų pirma traukia visiems žinomi architektūros objektai, tačiau tikroji konkrečios vietos dvasia atsiskleidžia per kuklius, žmogiškąjį mastelį atitinkančius objektus. Pavyzdžiui, Paryžių visame pasaulyje garsina ikoninis Eifelio bokštas, Triumfo arka, Luvro ansamblis ir daug kitų garsių pastatų. Tačiau žavingą šio miesto atmosferą kuria ir kur kas kuklesni statiniai – pavyzdžiui, po visą Paryžiaus centrą pasklidę grakštūs metro pavilijonai, kurių kilmė siejama su garsiojo art nouveau epochos architekto Hectoro Guimard’o vardu. Būsimoji garsenybė gimė Leone 1867 m. Būdamas penkiolikos, atvyko į sostinę ir apsigyveno pas tetą prabangiame Otejo (Auteuil) rajone. Netrukus įstojo į senas tradicijas turinčią Dekoratyviųjų menų mokyklą, o vėliau tęsė mokslus garsiojoje Vaizduojamojo meno mokykloje (L’École des Beaux-Arts). Nuo pat įkūrimo XIX a. pradžioje ji garsėjo kaip akademizmo bastionas, kuriame, anot vieno iš kritikų, dailininkai ir architektai ištisus dešimtmečius buvo ruošiami pagal vieną kurpalį. Tad nieko nuostabaus, kad dar mokyklos suole turtingosios tetulės pastangomis gavęs keletą privačių užsakymų, Hectoras juos atliko tuo metu paplitusiu istorizmo stiliumi, įkvėpimo motyvų pasisėmęs iš Renesanso, klasicizmo ir kitų architektūros laikotarpių. |
| „Castel Béranger“ fasadas, 1895 m. | „Villa Jassede“, 1893 m. |
Vienas ligi šiol išlikusių šio laikotarpio pavyzdžių – Villa Jassede, turinti gotikos ir romaninio stiliaus bruožų. Greta privačių gyvenamųjų namų yra ir įdomesnis objektas – Elektros paviljonas 1889 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoje, skirtoje Prancūzijos revoliucijos 100-mečiui. Deja, pagrindine parodos „vinimi“ tapo anksčiau paminėtas Gustave’o Eiffelio kūrinys, o H. Guimard’o pastatas liko beveik nepastebėtas. Tačiau Hectoras nenuleido rankų ir po kelerių metų iš turtingos našlės E. Fournier pagaliau gavo stambų trijų daugiabučių namų projekto užsakymą. Pirmąjį, pompastiškai pavadintą „Castel Béranger“ (liet. „Beranže pilimi“), architektas pradėjo projektuoti 1894 m. Kadangi Hektoras, kaip ir daugelis jo kolegų, tuo metu buvo laikomas istorizmo ideologo ir gotikos puoselėtojo Eugène Viollet-le-Duco sekėju, projektas iškart pradėjo įgauti gotikinės pilies bruožų: brutalaus mūro sienos, aukšti ir siauri langai, bokšteliai-erkeriai pastato kampuose. Galbūt šis namas būtų tapęs dar vienu neišvaizdžiu istorizmo paminklu, tačiau kitais metais nutiko bent du įvykiai, radikaliai pakeitę ne tik „Castel Béranger“ pavidalą, bet ir visos H. Guimard’o kūrybos braižą.
| „Castel Béranger“ fasado papuošimo detalė, primenanti neogotikinę garguliją |
Lieto metalo skulptūriniai elementai balkono turėklo puošyboje |
Visų pirma, 1895 m. vokiečių kilmės meno prekiautojas ir kolekcininkas Siegfriedas Bingas Paryžiuje atidarė Naujojo meno saloną, kuriame prekiavo ligi šiol nematyto stiliaus taikomosios dailės dirbiniais. Naujasis stilius netrukus perėmė salono pavadinimą ir daugelyje šalių ėmė vadintis art nouveau. Antra, pats H. Guimard’o susiruošė į gana tolimą tiems laikams kelionę po Europos šalis. Aplankęs Angliją, jis atvyko į Belgiją, kur susitiko su vietine garsenybe – architektu Victoru Horta, ką tik baigusiu garsiojo „Tassel“ viešbučio statybą. Apsilankymas šiame pastate ir bendravimas su architektu paliko Hectorui neišdildomą įspūdį: jis pirmąsyk išvydo projektą, paremtą ne istorinių stilių, o augalinių formų interpretacijomis. Be to, savo pasakojimuose V. Horta nuolat pabrėžė stilistinės vienovės svarbą: suplanavimas, fasado apdaila, baldai ir dekoro elementai turi būti projektuojami vieno žmogaus, kad būtų suformuota išties vientisa ir patogi gyvenamoji aplinka. Vėliau toks „totalinis projektavimas“ tapo architekto aukščiausio profesinio meistriškumo įvertinimu ir buvo pavadintas vokišku terminu „gesamtkunstwerk“.
| Kalto metalo laiptų turėklai | „Castel Béranger“ – langas į vidinį kiemą |
Grįžęs į Paryžių, Guimard’as sugebėjo įkalbėti garbiąją užsakovę perdaryti „Castel Béranger“ projektą naujuoju stiliumi. Pagrindiniu vidaus apdailos ir išorės dekoro motyvu tapo kintamo spindulio kreivės, vėliau pavadintos „rimbo kirčiu“. Kaip ir „Tassel“ viešbutyje, jos buvo atkartojamos įvairiose medžiagose: lenkto metalo strypuose, medžio drožiniuose, freskų bei mozaikų piešinių vingiuose. Žinomiausiu ir dažniausiai atvaizduojamu „Castel Béranger“ fragmentu tapo pagrindinio įėjimo vartai, pagaminti iš kalto metalo strypų, surangytų į ekspresyvią asimetrišką kompoziciją. Statikos ir nuobodžios simetrijos atsižadėjimas tapo esminiu naujojo stiliaus bruožu, atsikartojančiu daugelyje pastato detalių. Kita vertus, savotiška duoklė buvo atiduota ir neogotikinėms E. Viollet-le-Duco pažiūroms: pastato sienos tebepriminė senosios pilies mūrus, o tarp fasado ir interjerą puošiančių detalių galima nesunkiai įžiūrėti stilizuotas Dievo motinos katedros (Notre-Dame) chimeras. Nepaisant to, „Castel Béranger“ pelnytai laikomas pirmuoju ir vienu ryškiausių art nouveau stiliaus architektūros paminklų visoje Prancūzijoje.
| Kėdė iš riešutmedžio masyvo, 1898 m. | „Castel Béranger“ įėjimo vartų dekore aiškiai matomi „rimbo kirčio“ motyvai |
Pirmąkart istorijoje reikšmingu architektūros projektu buvo pripažintas ne reprezentacinis ar visuomeninis, o gyvenamasis pastatas. Po jo stambūs užsakymai pasipylė kaip iš kibiro: H. Guimard’ui teko kurti namus bei viešbučius ne tik Paryžiuje, bet ir Lilyje, Sevre, Hermanvilyje, daugelyje kitų šalies miestų. Jo projektų stilistika evoliucionavo apibendrintų, monumentalių formų link, palaipsniui atsisakydama iliustratyvių ar pernelyg ekspresyvių detalių. Kaip ir anksčiau, jis liko ištikimas kompleksinio projektavimo idėjoms – kartu su pastato tūriu projektavo interjero dekorą ir baldus, pavienius įrangos elementus, kurie vėliau būdavo gaminami kaip atskiri komerciniai produktai. Vienas žinomiausių jo vėlesniųjų statinių – „Hôtel Guimard“ (1910–1914 m.) kuris iš tikrųjų yra visai ne viešbutis, o paties architekto gyvenamasis namas su tapybos studija, skirta autoriaus žmonai – tapytojai Adelinai Oppenheim-Guimard. Šiam namui teko kurti unikalius baldus dar ir dėl to, kad daugelis kambarių buvo ne stačiakampio, o ovalūs. Dar vienas žinomas to laikmečio statinys – sinagoga Pavee gatvėje, Paryžiuje (1913 m.), skirta žydų ortodoksams – išeiviams iš Rytų Europos. Dėl pastarųjų taupumo pastatą teko įsprausti į siaurutį 5 m pločio sklypą, bet net ir čia H.Guimard’as panaudojo „gesamtkunstwerk“ principą, sukurdamas seriją baldų ir šviestuvų kukliajam sinagogos interjerui.
| Sinagogos Pavée g. fasadas | Sinagogos Pavée g. interjeras |
Artėjant 1900 m. numatytai rengti Pasaulinei parodai, Paryžiuje atsinaujino karštos diskusijos dėl metro statybos. Didžioji debatų dalis, beje, vyko ne dėl ekonominės ar techninės, o dėl estetinės projekto pusės. Pasak iškilaus to meto architekto Charles’o Garnier, „˂...˃ paryžiečiai pritars metro statybai tik tuo atveju, jeigu, išlaikydamas visas pramonines vertybes, jis kartu taps ir meno objektu. Paryžius negali virsti fabriku – jis turi likti muziejumi.“ Tad ypatingą dėmesį statant metro buvo nuspręsta sutelkti ne į požemines sales, o į antžeminę jo dalį – įėjimo laiptines ir paviljonus. Jų statybos konkursą laimėjo architekto A. Diuret pasiūlymas, bet vėliau, spaudžiant metro statybos konsorciumo valdybai, pirmenybė buvo suteikta H. Guimard’o projektui, sužavėjusiam valdybos narius grakščia plastine elegancija.
| Metro stoties Boiserie įėjimo portalas, papuoštas gėles prienančiais žinintais |
Liono metro stoties (Gare de Lyon) stoties įėjimo nuotrauka XX a. pr. atvirlaiškyje |
Dešimtyje metro linijų buvo numatyta įrengti
keturių tipų įėjimus – su paprastomis
aptvaromis, gėlių formos žibintais, stikliniais stogeliais ir pilnaverčiais paviljonais
(šiai dienai išliko tik pirmųjų trijų tipų pavyzdžiai). Dauguma unifikuotų
konstrukcinių elementų turėjo būti gaminami specialiose dirbtuvėse ir surenkami
vietoje. Didelę architektūrinių detalių gamybos patirtį turintis H. Guimard’as
organizavo metalinių aptvarų elementų gamybą liejimo būdu: taip užtikrino ir jų
tvarumą, ir plastinį išraiškingumą. Kiekvienoje metro stoties iškaboje greta
stoties pavadinimo „firminiu“ Hectoro Guimard’o sukurtu šriftu yra užrašyta ir
jo pavardė – menininkas išnaudojo
puikią savireklamos galimybę. Beje, atidžiai pažiūrėję, heraldiniuose aptvarų
skyduose vis dar galėtume įžvelgti ir neogotikinių bruožų...
| Įėjimo paviljono eskizas, 1900 m. | Vienas neišlikusių Paryžiaus metro paviljonų |
1900 m. rudenį pradėjęs veikti Paryžiaus metro sukėlė amžininkų susižavėjimą ir tapo puikiu Pasaulinės parodos ekspozicijos papildu. Savaime suprantama, kad dalis šlovės teko ir paviljonų kūrėjui, tačiau laikui bėgant jo vardas buvo prisimenamas vis rečiau. Tarpukariu, atslūgus art nouveau populiarumui, architektas vertėsi eksperimentiniais gelžbetonio architektūros projektais, bet didesnio visuomenės susidomėjimo jie nesulaukė. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dėl žmonos tautybės H. Giumarui teko palikti Prancūziją ir persikelti į JAV, kur jis ir mirė 1942 m. Pokario metais tėvynėje jis buvo prisimenamas retai; dalis jo projektuotų statinių buvo nugriauta, metro paviljonų taip pat smarkiai apmažėjo. Ir tik 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, vėl pakilus susidomėjimui art nouveau epocha, Hectoro Guimard’o vardas buvo sugrąžintas iš nebūties; jo sukurtų baldų pavyzdžiai vėl pasirodė muziejų ekspozicijose, o „Castel Béranger“ 1973 m. buvo suteiktas istorinio paminklo statusas.
Daugiau nuotraukų:
Žurnalas „Centras“