Tekstas: Jono Malinausko
Šiame straipsnyje panaudotos nuotraukos iš Sergio Rodrigues'o instituto (Instituto Sergio Rodrigues) archyvo
Sergio Rodrigues (1927-2014)
Braziliją esame įpratę laikyti nesibaigiančių karnavalų, tobulo futbolo ir bekraščių Amazonijos džiunglių šalimi. Tačiau kintant geopolitinei jėgų pusiausvyrai tenka prisiminti, kad ši šalis turi daugiau nei 200 milijonų gyventojų ir vieną pajėgiausių pramonės sektorių tarp vadinamųjų globaliųjų Pietų šalių. Na, o kur pramonė – ten ir dizainas, kuris šioje šalyje dažniausiai siejamas su baldų kūrėjo ir interjero architekto Sergio Rodrigues’o (1927–2014), laikomo nacionalinio dizaino tėvu, vardu.
Sergio augo intelektualų ir menininkų aplinkoje. Jo senelis Mario buvo garsus leidėjas ir žurnalistas, dėdė Nelson’as – dramaturgas, o tėvas Roberto – dailininkas grafikas. 1947 m. Sergio pradėjo architektūros studijas Brazilijos universiteto Nacionaliniame architektūros fakultete Rio de Žaneire. Studijų pabaigoje 1951-aisiais vienas fakulteto dėstytojų pakvietė jį prisijungti prie architektų komandos, projektuojančios naują Civilinį centrą atokiau nuo jūros esančiame Kuritibos mieste.
Pasiryžęs skleisti kultūrą provincijoje, 1952 m. kartu su bendraminčiais broliais Hauner’iais ir Julio Senna Kuritiboje jis atidarė moderniojo meno ir dizaino saloną Móveis Artesanal Paranaense, kuriame pasirinko interjero dizainerio pareigas. Nors salono atidarymas sulaukė publikos ir spaudos dėmesio, tačiau jo veikla buvo labai nuostolinga, ir netrukus Sergio teko kraustytis į San Paulą. Per buvusius kolegas jis užmezga pažintį su to meto šalies architektūros grandais – Oskar’u Niemeyer’u ir Lucio Costa, kurie padarė didelę įtaką jo estetinėms pažiūroms.
San Paule Sergio pradėjo megzti dalykinius ryšius su vietos architektais ir baldų gamintojais. Įsidarbinęs baldų įmonės banaliu pavadinimu Forma interjero dizaino konsultantu, jis pabandė siūlyti savininkams savo pirmuosius minkštųjų baldų projektus. Deja, verslininkų, besiorientuojančių į europinį racionalumą, reakcija buvo griežtai neigiama. „Sergio, liaukis projektavęs tuos baldus – tai visiškas šlamštas! Niekas jų nepirks“, – išdrožė vienas jų. Taip sukritikuotas baldas, draugo garbei pavadintas Hauner sofa, jau po kelerių metų tapo sėkmingu komerciniu produktu ir S. Rodrigues’o dizaino vizitine kortele.
Kad ir nusiminęs dėl neigiamo savo kūrybos vertinimo S. Rodrigues’as visgi nenuleido rankų. Grįžęs į Rio de Žaneirą, jis ryžosi pradėti nuosavą verslą ir 1955 m. įkūrė baldų kompaniją Oca, kuri ir po šiai dienai išlaiko tvirtas pozicijas didžiulėje Brazilijos baldų rinkoje. Padedant italų verslininkui Leoni’ui Grasseli’ui, Sergio pavyko sukurti modernią įmonės prekybos salono erdvę, kur buvo eksponuojami itališkų baldų ir šviestuvų pavyzdžiai, kuriuos netrukus ėmė keisti paties S. Rodrigues’o sukurti objektai, tokie kaip jau minėta sofa Hauner, trikojė kėdė Mocho ir kiti baldai, turintys ryškų brazilišką koloritą.
Fotelis Mole, 1957 m.
Fotelio Chifuda eskizai
Fotelis Chifruda, 1962 m.
Supamoji kėdė Balanco, 1960 m.
Kad patrauktų publikos dėmesį, Sergio sugalvodavo įvairiausių triukų, pavyzdžiui, sukūrė žmogaus dydžio medinę lėlę, kurią kasdien vitrinoje įsodindavo į skirtingus baldus, norėdamas pabrėžti jų patogumą. Apie savotišką Oca salono talismaną netrukus jau žinojo visas Rio de Žaneiras.
Po kelerių metų atėjo ir tarptautinis pripažinimas. Jau 1958 m. Gio Ponti’is paminėjo S. Rodrigues’o baldus žurnalo Domus publikacijoje. Nors Sergio nemėgo savireklamos, bet paragintas vietos valdžios išsiuntė 1957 m. sukurtą fotelį Mole į IV Tarptautinį baldų konkursą, rengiamą Kantu, Italijoje. Rezultatas pranoko lūkesčius: brazilų gaminys įveikė daugiau nei 400 varžovų ir pelnė pagrindinį konkurso apdovanojimą. Pats Arne’ė Jakobsen’as, vadovavęs vertinimo komisijai, pripažino, kad Mole puikiai perteikia brazilų kultūros unikalumą. Kresna išplatinta fotelio konstrukcija buvo pagaminta iš jacarandá (port.) medienos, naudotos baldų gamybai dar nuo kolonijinių laikų, o minkštąją dalį laikantys odiniai diržai buvo siejami su gaučų kultūra, paplitusia šalies pietuose. Būtent nuo Mole prasidėjo neįtikėtinas reiškinys – braziliškų baldų licencinė gamyba ir pardavimas Italijoje.
Tęsdamas projektinę veiklą, S. Rodrigues’as sunerimo dėl to, kad vietos dizainerių vardai lieka nežinomi plačiajai publikai. „Pirkėjai domisi medžiagomis, audiniais – bet ne žmonėmis, kurie tai sukūrė“, – piktinosi jis. Siekdamas prilyginti dizainerių žinomumą dailininkams ir architektams, 1962 m. Oca ekspozicijų salėje jis surengė parodą „Baldas kaip meno objektas“, kurioje buvo eksponuojami žymių Brazilijos dizainerių autoriniai darbai. Parodos vinimi tapo skulptūrinių formų fotelis Aspas Chifruda, įtvirtinęs Sergio vardą šalies menininkų gretose.
S. Rodgrigues'o projektuoti baldai gyvenamajame interjere, septintasis dešimtmetis
Kėdė Fernardo, 2012 m.
Darbo kėdė Menna, 1978 m.
1968 m. dėl nekompetentingos vadybos ilgametis S. Rodrigues’o partneris L. Graselli’is buvo priverstas palikti Oca įmonę; kartu su juo pasitraukė ir Sergio, nusprendęs tęsti privačią interjero ir baldų dizainerio praktiką.
Vienu esminių Sergio Rodrigues’o baldų dizaino bruožų buvo brazilų tautai būdingas šmaikštus humoras, atsispindintis gaminių proporcijose, išstambintuose konstrukcijos elementuose. Pavyzdžiui, fotelio Ox (1960 m.) į šonus styrančio galvos atlošo forma primena jaučio ragus, o kartu ir susisieja su garsiojo danų baldininko Hans’o Wegner’io to paties pavadinimo kūriniu. Kaip ir danų dizaineris, Sergio savo dizaino projektuose plačiai rėmėsi gamtos formų plastika, kartais įterpdamas į baldų formas daugiau humoro ir amatinio nuoširdumo. Kaip ir H. Wegner’is, Sergio buvo labai reiklus darbų atlikimo kokybei; jis asmeniškai prižiūrėjo kiekvieno iš 1200 savo sukurtų baldų prototipų gamybą. Taip pat šiuos du kūrėjus suartino gebėjimas kurti išraiškingas ir kartu praktiškas baldų formas, atsižvelgiant į vietines gamybos tradicijas, bei platus kūrybos diapazonas, praplėtęs nacionalinio dizaino ribas.
Viena iš firminių S. Rodrigues’o baldų dizaino detalių – didelės apvalios kiaurymės, dažniausiai išgręžiamos šoninėse baldų plokštumose. Paprastai tai buvo funkciniai formos elementai, kartu vizualiai palengvinantys baldų konstrukcijas ir suteikiantys joms atpažįstamumo. Projektuodamas kompaktišką kėdę Menna rašytojo Roberto Menna’os Barreto’o darbo kabinetui (1973 m.), jos atlošo viršutinėje dalyje dizaineris taip pat išgręžė nemenką apvalią kiaurymę. Atsakydamas į klausimą, kam ji reikalinga, Sergio pasodino ant kėdės užsakovo dukrą ir prakišo per skylę jos plaukų uodegą. Nuo to laiko kėdė įgavo neoficialų „ponytail chair“ pavadinimą.
Fotelis Ox, 1960 m.
Sofos Hauner eskizai, 1955 m.
Fotelio Benjamin eskizai
Fotelis Benjamin su pufu, 2014 m.
Pagrindinės S. Rodrigues’o naudojamos medžiagos buvo vietinės medienos rūšys mums egzotiškai skambančiais pavadinimais – freijó, jacarandá, imbúia (port.), taip pat šiaudų pynės, stora natūrali galvijų oda, kelianti asociacijų su XIX a. antros pusės amerikiečių „Prerijų namų“ interjerais. Kiek išplatintomis sėdimųjų baldų formomis dizaineris meistriškai perteikė sulėtintą ir atpalaiduojančią braziliškos buities atmosferą. Anot rašytojos ir kritikės Marijos Cecilijos dos Santos, „Sergio Rodrigues’as kūrė objektus, labai būdingus brazilų kolektyvinei vaizduotei, primenančius hamaką ar vaikišką lovytę, atitinkančius kalnų, pampų ar džiunglių tyrinėtojų gyvenimo būdą“. Savo ruožtu, didžiajam brazilų architektui Oscar’ui Niemeyer’iui S. Rodrigues’o baldų dizainas asocijavosi su atpalaiduojančia to meto muzikinio hito The Girl from Ipanema melodija.
Greta baldų dizaino Sergio nepamiršo ir savo profesijos ištakų – interjero dizaino ir architektūros. Bendradarbiaudamas su Lucio Costa, jis sukūrė keletą biurų pastatų interjerų naujai įkurtoje šalies sostinėje – Brazilijos mieste, nepamiršdamas jų apstatyti savo gamybos baldais. O 1960 m. jam teko pusmečiui persikelti į Europą tam, kad įrengtų Brazilijos ambasadoriaus biuro erdves prašmatniuose Pamphilj’ų rūmuose Romoje.
Būdamas garsus baldų dizaineris, Sergio laikė architektūrą prestižiškesniu užsiėmimu ir reikalavo, kad ant baldų pakuočių lipdukų būtų rašoma „Sergio Rodrigues, architektas, Brazilija“. Pasak jo mokinio Fernando Mendes’o, Sergio buvo linkęs į paprastus, žaismingus ir neformalius sprendimus, nesuderinamus su aukštąja architektūra. Joks kitas projektas neatspindi šio požiūrio taip ryškiai, kaip surenkamų medinių elementų sistema SR2.
Fotelio Carmel eskizai
Fotelis Carmel, 1966 m.
Sofa Stonico, 1963 m.
Šviestuvas Xibo interjere, 2009 m.
Pirmą kartą apie pigių modulinių namų statybą iš surenkamų elementų Rodrigues’as susimąstė 1959 m., planuodamas statytis vasarnamį uošvijoje. Kaip ir prancūzo Jean’o Prouvé’ė moduliniai namai, jis turėjo būti montuojamas ant metalinių vamzdžių karkaso. Vėliau metalas, savaime aišku, buvo pakeistas vietiniu kietmedžiu. 1960 m. paskubomis suręstas naujojo namo prototipas buvo eksponuojamas Moderniojo meno muziejuje Rio de Žaneire. Tai buvo net ne namas, o modulinių blokų rinkinys, iš kurio galima buvo surinkti skirtingos paskirties statinius. Projektą pastebėjo architektas Lucio Costa, ir per trumpą laiką naujojoje šalies sostinėje išdygo keletas gyvenamųjų namų ir kitų statinių iš SR2 elementų – nepaisant to, kad Brazilijos miesto generaliniame plane buvo neleidžiama medinių namų statyba. Iki 1967 m. šalies pajūryje buvo pastatyta daugiau nei 200 namų iš SR2 elementų, ir dar 70 buvo nugabenta transportiniais lėktuvais į Humbolto tyrimų centrą Amazonės džiunglėse. Pats Sergio pasistatė gyvenamąjį namą iš SR2 elementų Petròpolio mieste 1980 m. Atrodė, kad dėl didelio įstiklinimo ploto mediniai moduliniai statiniai tinka tik tropiniam klimatui, tačiau 1977 m. kartu su danų architektu Leif’u Atzen’u buvo paruoštas poliariniams šalčiams pritaikytas namo variantas, pavadintas Modu-Home.
Pastaraisiais metais kompanija Espasso sėkmingai eksportuoja braziliškus baldus į Europą ir JAV. Anot šios įmonės vadovo Carlos’o Junqueira’os, „iki tol, kol Rodrigues’as pradėjo kurti savo įstabiuosius objektus, niekas Brazilijoje išvis nesidomėjo baldų dizainu. Sergio buvo pirmasis autorius, iš kurio kūrinių kiti žmonės pradėjo semtis įkvėpimo. Tad nenuostabu, kad jis dažnai vadinamas „tropinio modernizmo pradininku“, arba braziliškojo dizaino tėvu.“
Kėdė Daav, 1983 m.
Staliukas Coringa, 1993 m.
Modulinio namo SR2 prototipas, 1960 m.
Sergio Rodgrigues savo studijoje SR2 name, Petropolis, 1983 m.