Šiandien lova atrodo toks savaime suprantamas namų baldas, kad retai susimąstome, kokią prabangą ji galėjo reikšti prieš kelis šimtus metų. Tačiau XIV–XV a. Europoje lova su čiužiniu, patalyne, pagalvėmis ir šiltais apklotais buvo ne kiekvieno namų ūkio kasdienybė. Tais laikais žmonės miegodavo ant suolų, pakylų, šiaudų ar kitų paklotų, net skrynios, kuriose laikyti audiniai ir kitas namų turtas, kartais tapdavo poilsio vieta.
Tai, kaip gyveno žmonės prieš daugiau kaip šešis šimtus metų, atskleidžia netikėtas istorinis šaltinis – Vytauto Didžiojo ir Vokiečių ordino laiškai. Šią korespondenciją tyrusi istorikė dr. Rūta Čapaitė savo tyrimų rezultatus pristatė Valdovų rūmų muziejuje, parodą „Eina garsas nuo Malburgo... Malborko lobiai“ lydinčioje kultūros programoje. Beje, šis savaitgalis – paskutinis, kai galima apžiūrėti tarptautinę parodą ir sužinoti, kaip gyveno Vokiečių ordino riteriai-vienuoliai, kokia buitis juos supo, kokius meno kūrinius jie kolekcionavo, taip pat pamatyti daugybę kitų įdomių artefaktų. Istorikė dr. R. Čapaitė sako, kad istoriniuose šaltiniuose užfiksuotos kasdienybės detalės papildo žinias ir gali nustebinti ne mažiau nei išlikusios vertybės. Intensyvus Vytauto Didžiojo susirašinėjimas su Vokiečių ordino magistrais leidžia pažvelgti į Lietuvos valdovo kasdienybę: laiškų pristatymo skubą, raštininkų darbą, valdovo poilsio įpročius. Laiškai ir dokumentai leidžia kur kas artimiau pažinti Gotikos epochą.
Pasak dr. R. Čapaitės, 1429 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, atsakydamas į Vokiečių ordino pasiuntinių laišką, paminėjo, kad jį gavo jau labai vėlai – „mes ėjome gultis į lovą“. „Gal skamba juokingai, bet anais laikais, XV a. trečiajame dešimtmetyje, lova iš tikrųjų buvo prabangos dalykas, elitinis baldas“, – sako istorikė dr. R. Čapaitė. Lova buvo toks svarbus komforto ir statuso elementas, kad jos paminėjimas laiške tampa iškalbinga istorine detale.
Lovos prabangą dažnai lėmė patalynė, čiužiniai, apklotai, pagalvės, o turtingųjų namuose – ir lovą gaubiančios užuolaidos, saugojusios nuo šalčio bei suteikusios privatumo. Mažiau pasiturinčiose šeimose vienoje lovoje miegodavo po kelis žmones, o tarnų ar ūkio pagalbininkų gyvenamosios erdvės dažnai būdavo įrengiamos pagal poreikį.
Kitokia buvo Vokiečių ordino riterių kasdienybė. Jų gyvenimą reglamentavo griežtos taisyklės: sveiki broliai turėjo miegoti vienoje bendroje patalpoje, o sergantys ar sužeisti riteriai būdavo gabenami į ligoninę Elbinge.
Valdovų rūmų muziejaus informacija








