Vieta: Liubliana, Slovėnija
Projektas – 2022
Statybų pabaiga: 2025
Sklypo plotas: 660 m²
Užstatymo plotas: 510 m²
Architektūra ir interjeras:
OFIS: Rok Oman, Špela Videčnik, Rok Dolinšek, Janez Martinčič, Andrej Gregorič, Marieke Van Dorpe, Vladyslav Bondarenko, Nada Kodela
Paskirtis: privatus gyvenamasis namas
Tęstinumas, pokytis ir šiuolaikinis gyvenimas
Kuriant ir perprojektuojant XX a. pradžios miestiečių vilą, neišvengiamai susiduriama su nuolatine įtampa tarp kaitos ir pastovumo. Iš pradžių kaip stabilumo ir statuso simbolis suprojektuotos vilos atspindėjo Vidurio Europos buržuazijos gyvenimo būdą – reprezentacinės salės, ašinės erdvių jungtys, iškilmingi laiptai ir puošnūs fasadai. Tačiau per XX a. tokie namai buvo daug kartų pertvarkyti: po Antrojo pasaulinio karo, keičiantis politinėms bei socialinėms realijoms, jie virto daugiabučiais, biurais ar nuomojamais butais.
Vila Mirje atspindi šį sluoksniuotą paveldą. Renovuojant ne tik gerbiamas architektūrinis autentiškumas, bet ir saugomas laiko ženklas – netobuli papildymai, improvizuoti sprendimai, gyvenimo būdo kaita. Užuot buvę ištrinti, šie sluoksniai tampa pasakojimo dalimi – liudijimu apie kintančias vertybes.
Šiandien iššūkis – šią sudėtingą istoriją perkelti į šiuolaikinį gyvenimą. Vila išlaiko savo orumą, tačiau turi prisitaikyti prie naujo gyvenimo, kurį formuoja išplėstos darbo ir laisvalaikio ribos, skaitmeninė jungtis ir dirbtinis intelektas. Sukurta architektūra leidžia erdvėms būti lanksčioms, atviroms, įsileidžiančioms pokyčių. Čia susilieja istorija su dabartimi.
Urbanistinis kontekstas – Mirje, Romos sienos ir Plečniko palikimas
Vila įsikūrusi Liublianos Mirje rajone, kuriame susipina skirtingi istorijos sluoksniai. Čia romėniškos Emonos liekanos susilieja su XX a. pradžios buržuaziniais namais, o Jože Plečniko intervencijos įprasmina miesto praeitį modernioje urbanistinėje struktūroje. Pastatas, esantis netoli Plečniko įamžintos Romos sienos, įsitraukia į dialogą su vienu ikoniškiausių miesto ženklų. Taip vila tampa istorinio palimpsesto dalimi, kur susilieja romėniškas paveldas, tarpukario architektūra ir šiandienos interpretacijos.
Vila
Vilos Mirje rekonstrukcija – tai apgalvotas dialogas tarp paveldo ir šiuolaikinio gyvenimo. XX a. pradžioje šalia Plečniko Romos sienos inžinieriaus Miroslavo Kasalo pastatytas namas gražiai įsipina į istorinį Liublianos audinį. Projektas buvo vertinamas ne tik kaip techninė rekonstrukcija ar seisminis sustiprinimas, bet ir kaip kultūrinė interpretacija, įprasminanti vilą platesniame miesto tapatybės kontekste. Atveriant vilą į sodą ir pridedant skaidrius paviljonus, iš naujo apibrėžiamos ribos tarp namo, sodo ir miesto.
Sodas ir paviljonai
Du skaidrūs paviljonai suprojektuoti kaip kontrastas istorinei vilai. Iš 2 cm plieno profilių pagaminti paviljonai primena trimatį vielos modelį – erdvinį tinklą, kuriame tūris kuriamas ritmu ir sluoksniavimu, o ne masyviomis sienomis. Vienas paviljonas tiesiogiai jungiasi su gyvenamąja erdve, išplėsdamas interjerą į sodą, kitas – pastatytas buvusio sodo paviljono vietoje. Taip atmintis atkuriama nauja forma.
Interjeras
Interjero struktūra išlaiko buržuazinės vilos logiką. Pirmame aukšte – reprezentacinės erdvės: prieškambaris, svetainė, valgomasis ir virtuvė. Autentiški akmens laiptai iš Podpeč kalkakmenio, kaip ir Plečniko kūriniuose, jungia aukštus vertikalia seka: miegamieji aukščiau, svečių kambariai – palėpėje. Baldai kuriami specialiai – ne imituojant praeitį, o siekiant suteikti kontrastą. Metalinės plokštumos tampa ne tik funkcija, bet ir šviesą atspindinčiomis bei kuriančiomis architektūros dalimis.
Seno ir naujo dialogas
Kur įmanoma, išsaugotos originalios medžiagos: pusė langų restauruota, kita dalis – atkurta pagal istorinius pavyzdžius. Rekonstruoti žalvariniai rankenų fragmentai, tvoros dalys, lipdybos elementai. Nauji įterpiniai – angos į sodą, paviljonai, šiuolaikiniai baldai – kuria sąmoningą kontrastą. Tai ne imitacija, o papildymas, kuriame darniai sugyvena sena ir nauja.
Vilos Mirje atnaujinimas – tai ne vien konservacija, bet ir sluoksniuota architektūrinė istorija. Ji išsaugo esminius elementus, integruoja laiko pėdsakus ir prideda naujų, išplečiančių erdvines bei simbolines galimybes. Ši vila tampa istorijos liudininke ir šiuolaikinio gyvenimo scena, giliai įsišaknijusia Mirje tapatybėje, tačiau atvira naujoms interpretacijoms.
