Vaidas Žvirblis

Vaido Žvirblio kūryba prasideda ten, kur baigiasi aiškios ribos tarp meno ir gyvenimo. Čia tapyba gali išaugti į skulptūrą, daiktas tapti kūrinio dalimi, o tai, kas paprastai laikoma nereikalinga ar išmetama, – netikėtu estetikos šaltiniu. Menininką domina medžiagų istorijos, jų faktūros, atsitiktinumai ir netikėti deriniai. Jo darbuose susitinka žemė, medis, metalas, dažai, seni daiktai, augalų formos ir kasdienybės fragmentai.

Šešiolika Australijoje praleistų metų paliko ryškų pėdsaką kūryboje – čia juntama aborigenų meno įtaka, jų stilizuotos formos, lakoniška linija, žemės spalvos ir stiprus ryšys su aplinka. Tačiau šios įtakos nevirsta tiesioginėmis citatomis – jos tapo savita menininko mąstymo ir žiūrėjimo maniera. Žvirblis nesistengia kūrinio „sutvarkyti“ iki tobulo rezultato, palikdamas vietos atsitiktinumui, intuicijai ir medžiagos charakteriui. Gal todėl jo kūriniai atrodo tarsi iš kažkur atklydę objektai, turintys savo gyvenimą ir savo paslaptį. Pats Žvirblis sako neturintis molberto – tapo ant grindų, o pradėti darbai kartais tiesiog laukia savo momento. Šis laisvas kūrybos būdas leidžia į meną žvelgti kaip į nuolatinį ieškojimą, kuriame svarbus ne tik rezultatas, bet ir pats procesas. Ir galbūt būtent todėl „vidury niekur“ Žvirblio atveju tampa ne vieta, o būsena – erdve, kurioje galima iš naujo susitikti su daiktais, gamta, prisiminimais ir pačiu savimi.