Architektas, kasdien atiduodantis duoklę visuomenei

Algirdas Kaušpėdas visuomenėje žinomas ne tik kaip architektas, bet ir roko atlikėjas, aktyvus Sąjūdžio laikotarpio veikėjas. Šiandien jis kartu su žmona vadovauja penkiolikos architektų komandai, nuolat domisi architektūriniais virsmais Lietuvoje ir pasaulyje. Jis įsitikinęs, jog architektūra – tai kolektyvinė kūryba, todėl stengiasi viskuo domėtis ir neskirstyti darbų kolegoms pagal principą „čia mano – čia tavo“. Kasdien į ofisą sostinės centre Algirdas atvyksta apie dešimtą ryto ir čia praleidžia maždaug dešimt valandų per dieną. Kaip pats sako, nustojus dirbti, teliktų pradėti lėtai mirti. Savo darbotvarkę architektas planuoja preciziškai, įprastai darbai surikiuoti taip, kad į juos „uodas nosies neįkištų“. Kalbamės apie atsidavimą veiklai, įkvėpimą kurti gražesnę vilniečių aplinką ir dienas, paženklintas tikėjimu, kad po dvidešimties metų Vilnius taps gražiausiu Europos miestu.

Esate patyręs, pripažintas architektas, tačiau viešojoje erdvėje apie Jus daugiau informacijos kaip apie atlikėją ir visuomenės veikėją. Kaip tai pats vertinate?
Tai man suprantama. Scena, Sąjūdis atliko savo populiarinimo darbą. Architektūra – mano žemiškoji profesija. Čia nėra tiek daug intrigos – tiesiog dirbu savo darbą.

Kaip atrodo Jūsų, kaip architekto, diena?
Gyvenu 30 kilometrų nuo „JP Architektūros“ biuro, todėl, vengdamas transporto spūsčių, į darbą atvykstu dešimtą ryto. Atsakau į laiškus. Po to dirbu pagal darbotvarkę, kurią esu susiplanavęs prieš savaitę. Įprastai darbuojuosi iki 19–20 valandos.

Už ką esate atsakingas savo įmonėje? Kiek žmonių sudaro Jūsų komandą?
Bendrauju su klientais, esu įmonės kūrybos vadovas. Mūsų biure pluša penkiolika architektų. Šiuo metu projektuojame trylika objektų, daugiausia daugiabučių gyvenamųjų namų, ir teikiame viešbučio, muziejaus, biurų pastatų architektūrinius sprendimus. Domiuosi visais projektais. Bandau padėti architektams rasti autentišką ir teisingą architektūrinę koncepciją. Kai randame sprendimą, stebiu projekto vykdymo eigą, padedu, kai iškyla klausimų ar problemų.

Kaip Jums pavyko tiek metų sėkmingai dirbti architektu?
Mano galva, architektūra – kolektyvinė kūryba. Tad viską darome susitelkę: vienas kitam padėdami judame į priekį, keičiamės, augame, priimame iššūkius. Didžiausia atrama – mano žmona Vilija, su kuria drauge vadovaujame įmonei. Vilija – puiki architektė, įvaldžiusi BIM trimačio projektavimo gudrybes.

Kokiais savo darbais labiausiai didžiuojatės?
Sostinės gyvenamuoju kvartalu „Antakalnio terasos“ ir Valstybės saugumo departamento administraciniu kompleksu Pilaitėje, Vilniuje. Šiuos skirtingus objektus vienija tai, kad juose gyvenantys ir dirbantys žmonės mus mini geru žodžiu. Tai architektui yra didžiausia malonė. Žinoma, stengiamės visus objektus projektuoti puikiai, bet šie buvo ypač sudėtingi.

Ar yra dalykų, kuriuos savo profesinėje veikloje norėtumėte pakeisti?
Didžiausias pokytis turi įvykti kūrėjo viduje. Noriu keistis, tobulėti, daugiau suprasti ir greičiau dirbti.

Prie kokių projektų triūsiate šiuo metu?
Baigiame paskutinį „Antakalnio terasų“ etapą – „Ąžuolų terasas“. Kvartale gyvens apie tris tūkstančius vilniečių. Žavinga vaikščioti po savo komandos sukurtas architektūrines erdves ir matyti ten gyvenančius laimingus žmones. Kitas svarbus darbas – „Aprangos grupės“ naujasis administracinis centras Ukmergės plente, Vilniuje. Čia pavyko rasti darnų architektūrinį sprendimą, kuris, esu įsitikinęs, papuoš sostinės šiaurinį įvažiavimą. Trečias labai įdomus darbas – „Double Tree by Hilton“ viešbutis ir šalia esančio Energetikos muziejaus rekonstrukcija. Puiki ir labai svarbi vieta – šalia Mindaugo tilto. Projektas juda lėtai, bet užtikrintai. Vilniaus svečių laukia nuostabi senamiesčio panorama pro viešbučio langus.

Kaip vertinate architektūrinius virsmus sostinėje – ar patinka tendencijos, kurias pastebite savo srityje?
Vilniuje dirba daug gerų architektų, jis gražėja, pilnėja, taisosi. Esu ramus dėl sostinės. Po dvidešimties metų Vilnius bus vienas gražiausių Europos miestų.

Kaip manote, kodėl šiuo metu taip kritikuojama privačių būstų architektūra?
Lietuviai mėgsta išradinėti, eksperimentuoti, žaisti, žodžiu, – sureikšminti individualų būstą. Tai sukuria labai margą privačių namų kvartalų architektūrinę įvairovę. Žinoma, čia irgi laikinas reiškinys. Jau dabar namai mažėja, o architektūros kokybė auga.

Kokie šiuolaikinės architektūros elementai Jums patinka?
Man patinka šiuolaikiška architektūra – „švari“, darni ir kartu konceptuali.

Iš ko mokotės? Kokius savo gyvenimo mokytojus architektūros srityje išskirtumėte?
Nuo jaunystės žaviuosi amerikiečių architektu Louisu Kahnu. Daugiausia išmokau iš savo mokytojų Lietuvos architektų Vytauto Dičiaus ir Boleslovo Zabulionio.

Kaip vertinate jaunuosius architektus?
Mūsų įmonėje dauguma darbuotojų – jauni architektai. Jie greiti, sumanūs ir savarankiški. Malonu dirbti kartu.

Kaip keitėsi suvokimas apie architektūrą pastaraisiais metais (jei lygintumėte pasaulines ir vietines tendencijas)?
Subrendo įsitikinimas, kad architektai gali daug, bet turėtų padaryti dar daugiau. Mums derėtų prisiimti didesnį įsipareigojimą visuomenei. Nereikia užsidaryti savo komfortiškose studijose. Privalome siūlyti miestui idėjas, padėti bendruomenėms kurti gražesnį ir patogesnį miestą. Tai ir vyksta Europoje.

Kas pasikeistų, jei vieną dieną nuspręstumėte nebedirbti?
Tiesą pasakius, esu jau solidaus amžiaus ir dažnai pagalvoju, kiek galima gyventi su nesibaigiančiais architektūros iššūkiais. Bet apsisuku, pažvelgiu į šį klausimą filosofiškai ir atsakau sau: „Kai tik nustosiu dirbti, pradėsiu mirti.“ Nereikia bėgti nuo gyvenimo, nuo kūrybos. Priimkime visą stresą kaip nuotykį ir tada paaiškės, kad darbuotis verta.

Kas Jūsų gyvenime buvo svarbiau – grupė „Antis“ ar vis dėlto architektūra? Ar buvo tokių akimirkų gyvenime, kai pagalvojote: kam man ta architektūra, jei man taip patinka muzika?
Man daug kas patinka. Šiuo metu žaviuosi poezija, korėjiečių kūno ir dvasios ugdymo sistema „Kouk Sun Do“, kraštovaizdžio architektūra, pažintinėmis kelionėmis. „Antis“ išliks mano gyvenime kaip nerealus sapnas. Ji gerokai viršijo mano populiarumo lūkesčius, tad galiu dabar ir ramiai gyventi.