Artūras Šlipavičius: „Pasaulinės tendencijos yra nekokios: vaizduojamasis menas žmones labiau domina tik kaip puošybos elementas“

Artūrai, kaip atrodo Jūsų dienos šiuo metu, kai, regis, esate jau įkopęs į pasauliniu mastu pripažintų menininkų olimpą?

Mano dienos paprastos. Beveik kasdien gaunu labai daug pasiūlymų iš viso pasaulio. Mažiausiai valandą per dieną skiriu laiškų skaitymui keliomis kalbomis – anglų, italų, ispanų, kinų. Labai smagus jausmas, kai atsiverčiu pasaulinio masto meno žurnalus, kuriuose rašoma apie šiuolaikinio meno tendencijas ir perspektyvas. Daugelyje nuolat šmėžuoja mano paveikslai. Tai įkvepia kurti ir nepavargti.

Kas Jums, kaip pripažintam kūrėjui, yra svarbiausia šiuo metu?

Kaip ir visada – meilė, menas, šeima ir Lietuva.

Kokį savo pastarųjų metų pasiekimą labiausiai vertinate?

Žiūrint iš šalies, Jūsų gyvenime kas mėnesį įvyksta tiek daug su menine veikla susijusių dalykų, kaip spėjate visur būti epicentre?

XXI amžiuje verda skubančius gelbstintis virtualus gyvenims. Nuolat bendrauju su Niujorke gyvenančiu draugu skulptoriumi, gaunu daug žinių apie kūrybines tendencijas ir galimybes. Susirašinėju su meno galerijomis – jaučiu, kad visas pasaulis telpa mažame kompiuteryje. Sutaupyti laiko padeda dar ir tai, kad negyvenu Vilniuje – kuriu savo dirbtuvėse už Vilniaus, kur gerokai mažiau triukšmo.

Kaip manote, kas Jums padėjo užkariauti pasaulinius meno „vandenis“? Juk Lietuvoje daug talentingų kūrėjų, bet toli gražu ne kiekvienam nusišypso sėkmė eksponuoti savo kūrinius geriausiose pasaulio menų galerijoje ir būti įamžintam didelę išliekamąją vertę turinčiose užsienio leidėjų meno knygose?

Prie to daug prisidėjo žmona ir šeima, asmeninis talentas ir nuoširdus darbas. Nepaisantto, mano menas Lietuvai nereikalingas, nes menininkų „elitas“, matyt, iš pavydo jį atmeta, netgi galėčiau pasakyti niekina – nekreipdami jokio dėmesio. Džiugina tai, kad žmonės atskiria, kas jiems patinka – lietuvių namų interjeruose mano darbai randa solidžią vietą. Vertinu Kultūros ministerijos Meno tarybos man suteiktą Lietuvos menininko kūrėjo statusą.

Kokie Jūsų planai?

Kaip visada, susiję su kūryba ir savo darbų eksponavimu užsienyje. Laukia personalinės parodos Niujorke, taip pat ten įsikūrusiame Lietuvos konsulate bei vienoje iš labiausiai vertinamų privačių meno galerijų JAV. Šiuo metu turiu maždaug 20 kvietimų dalyvauti parodose Italijoje. Turiu galimybę organizuoti 2017 m. savo personalinę parodą „Meilė“ Luvre, taip pat esu kviečiamas atstovauti austrų muziejų MOMAC. Ruošiuosi parodai „Paris-Louvre world art 2016“.

Kiek valandų per dieną kuriate?

Nuolat. Tik kartais galvoje. Tad žmonės nustemba, kad gatvėje praeinu pro pažįstamus ir nepasisveikinu – kaip pats juokauju, tikrai ne iš „mandrumo“.

Pasaulyje sukurta ir vis kuriama gausybė meno kūrinių. Ar tiek reikia?

Daug tikrai nereikia, nes mūsų pasaulis perpildytas „kičinio“ meno. Aš nenoriu po savęs palikti niekam nereikalingų darbų, tad kūrinių skaičius manęs visiškai nedomina. Bendros pasaulinės tendencijos yra nekokios: vaizduojamasis menas žmones labiau domina tik kaip puošybos elementas. Pripažinti kūrėjai tai patiria tiesiogiai – kaip kultūros nuvertinimą. Paveikslai yra tapę užuolaidų ir kilimų kontekstų vergais. Juos renkasi pagal dizainerio pasiūlytą koloritą, kuris yra užuolaidose. Tai yra taip juokingai graudu, kad norisi vemti. Tokia situacija atvedė iki to, kad galerijose galima įsigyti menkaverčių darbų su rėmeliu, tinkančiu prie raudomų arba geltonų užuolaidų.

Kokią žinią savo darbais bandote perduoti pasauliui ir jo žmonėms?

Mano kūryba aiškiai deklaruoja – menas išgelbės pasaulį. Vis dėlto manau, kad Lietuvoje mažėja žmonių, vertinančių kokybišką meną. Aš savo kūriniams atiduodu labai daug savęs, dirbu ilgai, tačiau žiūrint į juos atrodo, kad jie sukurti pasitelkus didžiulį talentą per trumpą laiką. Tai man svarbu, nes norisi, kad paveikslai būtų lengvi it mūzų gyvenimas. Siekiu, kad žmogus net nepajustų mano paveiksluose ilgalaikio kūrybinio proceso. Mane erzina, kai netgi galerijų savininkai įsivaizduoja, kad meno kūrinys turi kainuoti tiek, kiek šaldytuvas arba dulkių siurblys. Tokiems Lietuvos galerininkams galiu patarti atidaryti padėvėtų siurblių, skalbimo mašinų, lygintuvų ir televizorių lombardą.

Papasakokite, kaip kūrėte savo dirbtuves-studiją?

Prieš įsirengdamas studiją, aiškiai žinojau, kad namas, kuriame kursiu, turi būti medinis, o jo apdaila – iš akmens. Mano tėtis man yra sakęs: „Jeigu kada nors statysi namą, tai jis turi kvepėti medžiu – tikru gamtos aroatu“. Taigi, pirmas pastatas, kurį pastačiau buvo pirtelė. Irgi medinė, su antru aukštu. Jame įrengiau nepriklausomą mažą butą žmonai – tikrą poilsio oazę. Mano dirbtuvėse taip pat daug medžio. Kai atėjo metas sukurti interjerą, nesukau sau galvos, nes aiškiai žinojau,kad ši erdvė turi kvepėti menu. Čia gausu ir mano paties pagamintų interjero detalių. Pats sukūriau medinį barą. Viskas Čia persmelkta meile, darbu ir prisilietimais. Svečius žavi aukštos lubos – net 4 metrų. Užlipęs laiptais į trečia aukštą, dažnai stebiu savo paveikslus. Naujausias mano meno kūrinys – lauko virtuvė. Daug akmens ir medžio. Net židinį pats sumūrijau. Džiaugiuosi viskuo, ką pavyko padaryti.