Parengė Žydrė Dargužytė
Nuotraukų autoriai Aleksandras Sidorenko, Algimantas Aleksandravičius


Stiklo menininkas Remigijus Kriukas gyvena ir kuria Panevėžyje. Jis ištikimas ne tik savo profesijai, bet ir Lietuvai – menininkas, daugybę kartų verbuotas kurti užsienyje, nesusvyravo. Jam svarbu puoselėti darbo su stiklu tradicijas savoje šalyje ir savais kūriniais džiuginti visą pasaulį. Prieš aštuoniolika metų nusprendęs įkurti meninio stiklo studiją „Glasremis“, niekada nesigailėjo. Čia kūrėjas praleidžia didžiąją laiko dalį, nes tiki, kad, norint pasiekti pačių geriausių rezultatų, reikia viską atiduoti mėgstamai veiklai, visiškai negailint savęs. Taip ir gyveno daugybę metų. Dabar – šiek tiek kitoks laikotarpis. Apie tai kalbamės tikėdami, kad neskubant ir leidžiant skleistis ilgus metus brandintam patyrimui, galima atrasti dar daugiau naujų dalykų.


Kaip gyvenate šiandien?

Atsikėlęs stengiuosi pasidžiaugti gamta, tada pažadinu šešiametę dukrą, kartu pusryčiaujame, kalbamės, nuvežu į darželį. Vėliau prasideda mano, kaip dailininko ir studijos vadovo, darbas. Kitaip sakant, verdu savo sultyse: jos man skaniausios. Mėgaujuosi.

Daug laiko užima pasirengimas kasmetinei didžiausiai pasaulyje interjero mugei Vokietijoje, kurioje pristatome savo darbus ir, kaip ir kasmet nuo studijos įkūrimo, ieškome naujų verslo ryšių. Nuolat stebiu pasaulines tendencijas – jos turi įtakos ir mano kūrybai.

Kokius gaminius demonstravote šių metų mugėje Vokietijoje?

Visuomet pristatome mažosios plastikos stiklo darbų kolekciją. Tai – pagrindinė studijos produkcija, t. y. smulkūs kūrinukai (~ 8–30 cm dydžio), tinkantys tiek biurų, tiek namų interjerams. Šiemet, kaip ir kasmet, pristatome keliolika visai naujų kompozicijų ir keletą vienetinių skulptūrų.

Kokiose šalyse labiausiai vertinami meno kūriniai iš stiklo?

Išskirčiau regionus. Manau, kad labiausiai stiklo kūrinius vertina Europa ir Šiaurės Amerika. Kiekviena šalis, regionas turi savitą, net istoriškai susiformavusį požiūrį į tam tikrus produktus. Tarkime, skandinavams stiklo kūriniai labai patinka, bet jie yra dideli konservatoriai, perkantys daugiausia vietinių kūrėjų darbus. Pasaulyje mus jau žino, gal tai ir padeda sėkmingai plėtoti verslą. Apie 80 proc. mūsų sukurtų gaminių yra eksportuojami.

Kaip susitvarkote su didžiule tarptautine konkurencija?

Mūsų produktų išskirtinumas – dizainas, kokybė ir kaina. Stengiamės ne tik patenkinti kūrybines ambicijas, bet ir sekame pasaulines tendencijas, kad nuolat būtume ant bangos. Nuolatinis dalyvavimas žinomiausiose pasaulinėse parodose taip pat atveria nemažai durų. Tarkime, pernai vienoje parodoje gavome užsakymų net iš Vietnamo. Dažnai išgirstame, kad mūsų darbai patinka dėl aiškios minties ir nesiauros meninės krypties. Jei reikia, galime gaminti ir funkcinės paskirties gaminukus: žvakides ar pelenines. Šiuo metu mūsų kūriniai eksportuojami į 23 pasaulio šalis, bet šis skaičius svyruoja. Niekada nepasikliaujame vien komercinių pasiūlymų siuntimu, nes manome, kad gyvas kontaktas kur kas svarbesnis: jis atneša apčiuopiamų rezultatų gerokai greičiau.

Kaip lietuviai žiūri į stiklo meną?

Sovietmečiu stiklas buvo išskirtinės prabangos ženklas. Paskui lietuviai buvo praradę susidomėjimą stiklo gaminiais, bet tai tęsėsi ne taip ir ilgai. Prieš 2000 m. vėl prasidėjo rimtesnis veiksmas: buvo ieškoma verslo dovanų iš stiklo, namai imti puošti meno kūriniais, vėl grįžta prie minties, kad tai, kas sukurta iš natūralių medžiagų, yra vertinga. Galbūt prie to prisidėjo ir mūsų organizuojamos ekskursijos. Atvykusiems į dirbtuves stengiamės parodyti nepaviršutinišką vaizdą – juk stiklo gimimas yra labai įdomus, gyvas ir nenuobodus procesas.

Kiek žmonių Jūsų komandoje?

Šiuo metu 23. Visi esame susiję, tiesiogiai prisiliečiame prie stiklo gamybos proceso. Stiklo gaminiai formuojami rankomis, todėl kokybei skiriame itin didelį dėmesį. Stiklo meistrus labai vertiname – jie didžiausias mūsų turtas.

Papasakokite, kaip įsimylėjote stiklą.

Viskas prasidėjo nuo skulptūrų kūrimo. Kai pradėjau studijuoti, Lietuvoje tai buvo visiškai nauja specialybė. Baigdamas studijas jau aiškiai žinojau, kad tai – mano kelias ir kad aš jo nemesiu. 1993 m. atsidarė meninis stiklo cechas Panevėžio stiklo fabrike, kuriame su kančiomis ir džiaugsmu dirbau. Deja, tai truko neilgai, nes, užklupus visuotinei privatizacijai, naujieji fabriko savininkai lenkai pasakė, kad aš ir kiti darbuotojai esame nereikalingi. Meninio stiklo cecho nebeliko, todėl teko išeiti. Atsidūriau nežinioje. Buvau pakviestas važiuoti į užsienį dirbti meninį darbą. Pasiūlymo nepriėmiau, o 2000-aisiais, pasitarę su bendražygiais, Panevėžyje įkūrėme meninio stiklo studiją „Glasremis“.


Ar vis dar mokotės?

Kasdien. Juk stiklas, kaip aš sakau, – paslapčių rinkinys. Gyvenime nėra viskas parašyta nuo A iki Z, tad atmintinai visko neįmanoma išmokti. Stiklas yra meno ir technologijų mišinys, tad būtina išmanyti tai, ką darai, ir kaip darai. Kiekviena studija turi savo virtuvę. Aš visuomet esu ieškojimo kelyje, nors turiu aiškią savo kūrybos braižo liniją. Man patinka kapstytis po stiklinį gyvenimą.

Kaip išsaugote kūrybos paslaptis?

Šiais laikais paslaptys jau nebe taip saugomos, tačiau visi kūrėjai turi kažką savita. Mugėse nuolat bendraujame su kitais žmonėmis, jie mato mano kūrinius, o aš matau jų. Plagiatų vis dar pasitaiko, bet dėl to nesuku galvos, nes tikiu, kad tobulai gali padaryti tik tas, kuris išmano ir myli tai, ką daro.

Regis, Panevėžys labai mažas miestas skleistis tiek daug pasiekusio menininko kūrybai. Ar nebuvo minčių migruoti į didmiestį?

Buvo pasiūlymų keliauti į užsienį, pavyzdžiui, net du kartus kvietė gyventi į Kiniją. Pasiūlymas skambėjo tikrai viliojančiai. Buvo žadama, kad gyvensiu vargo nematydamas iki gyvenimo galo. Nesutikau, nes tikėjau, jog ir savo šalyje galiu gyventi su šypsena. Nesvarbu, kur gyvenu, svarbu, kokia mano kūryba ir ar ji reikalinga.

Nemažai darbų esate sukūręs su žmona Indre. Kaip sekasi dirbti drauge?

Mudviejų kūryba gan skirtinga, tad kuriame atskirai. Su žmona esame padarę vos keletą instaliacijų, kuriose – ne tik stiklo skulptūros, bet ir šviesa, garsas, kiti elementai, sukuriantys bendrą visumą. Tačiau kartu rengiame bendras autorines parodas, dalyvaujame įvairiuose projektuose. Dirbti sykiu nėra lengva, bet mums pavyksta. Stiklo menas – specifinė sritis, reikalaujanti ir žinių, ir patirties, pradedant kūrinių transportavimu, jų apšvietimu, baigiant eksponavimo subtilybėmis, todėl rengiant parodas iš esmės viską darome patys, su patikima komanda.

Ko palinkėtumėte jaunajai kūrėjų kartai?

Atiduoti visą save, įsimylėti tą, ką darai ir kūrybine prasme neužsibūti toje pačioje vietoje.

Dėkoju už pokalbį!

Žurnalas: „Interjeras.lt pataria“