Interviu parengė Dovilė Patackienė
Nuotraukos Dovydo Bučo
|
Giedrius Bučas |
Antrinio dizaino kūrėjas, tvaraus gyvenimo būdo ir darnaus vartojimo šalininkas, pirtininkas entuziastas, nepataisomas idealistas Giedrius Bučas prisipažįsta, kad savo elgesio pavyzdžiu siekia didelių visuomeninių pokyčių. „Mąstyk globaliai, veik lokaliai“ – tai posakis, kuriuo vadovaujasi Giedrius kasdienėje veikloje. Jis užsiima ne viena širdžiai artima veikla ir drąsiai įgyvendina savo idėjas – jo galvoje jų niekad netrūksta.
Giedriau, turite begalę veiklų ir daug įdomios gyvenimiškos patirties. Kaip pats prisistatote žmonėms? Kai manęs klausia, kuom užsiimu, perklausiu žmogaus, ar tikrai turi laiko ir noro išklausyti atsakymą apie visas mano veiklas. Juokauju. Esu iniciatyvos „Kūrybos kampas 360°“ įkūrėjas, pokyčių lyderis, visuomenininkas, socialinis verslininkas. Užsiimu veikla, kuri man svarbi ir savo pavyzdžiu buriu palaikančių žmonių bendruomenę. Noriu besąlygiškai dalintis sukauptomis žiniomis ir suvokimais, įgytais darnaus vartojimo įpročiais, skleisti gerąją |
praktiką apie tvarų gyvenimo būdą ir susitelkimą bendrai veiklai. Bendruomeniškumo ir dalinimosi idėjos man svarbios jau seniai. Esu ne kartą patyręs, kad viskas, ką duodi neatlygintinai, sugrįžta keleriopai daugiau.
Pastaruoju metu spaudoje apie jus nemažai straipsnių ir interviu. Kaip tapote toks populiarus?
Populiarumo nesiekiu, kalbu savo darbais ir veikla. Po kiekvieno pokalbio su žiniasklaidos atstovais suprantu, kad turiu kuo mažiau kalbėti apie save ir kuo daugiau pasakoti apie savo veiklą ir darbus. Naudojuosi eteriu ir garsiai keliu klausimus: „Ką mes paliksime po savęs ateities kartoms?“, „Kaip galime darniau ir švariau gyventi?“ Per žiniasklaidą siekiu perduoti savo vertybes ir žinutę kiekvienam žmogui apie tvarų gyvenimo būdą ir darnų vartojimą.
O atsitiko tai, kad prieš gerą pusmetį man ir bendraminčiui Kęstučiui Žižiui kilo mintis atgaivinti seną ir nenaudojamą Panemunės rajono medinuką, statytą 1932 m. Pastatas priklauso Aukštosios Panemunės parapijai. Jį pagal panaudos sutartį klebonas mums leido prikelti naujam gyvenimui. Nusprendėme statinį paversti daugiafunkciu bendruomenės centru. Jame planuojame atkurti kino salę, veiks tvarumo dirbtuvės, viešbutėlis piligrimams, bus rengiamos vaikų šventės, spektakliai, senjorų arbatos vakarai, moterų užsiėmimų rateliai ir vyks kita bendruomeninė veikla. Be to, planuojame apšiltinti pastatą, sutvarkyti sanitarinius mazgus, pakeisti stogą, įdėti originalios architektūros medinius langus ir restauruoti namą iš išorės.
Per šią Vaidoto g., kurioje stovi medinukas, eina „Camino Lituano“ piligriminis šv. Jokūbo kelias, todėl pastatas bus puiki nakvynės vieta keliautojams. Panemunės rajonas labai senas, bet žavus. Gaivindami medinuką norime atkurti jo istoriją ir padaryti jį traukos centru. Taip puoselėjame rajoną, kuriame gyvename patys, ir stipriname bendruomenę.
Esate vienas pirmųjų antrinio dizano (angl. trash design) kūrėjų Lietuvoje. Kaip susidomėjote šia veikla?
Antrinis dizainas – tai senų daiktų prikėlimas naujam gyvenimui arba įvairių objektų kūrimas iš šiukšlių. Daugybę dalykų, kuriuos žmonės išmeta kaip nebereikalingus, galima perdaryti, atnaujinti, panaudoti kaip žaliavą kitiems objektams sukurti. Lietuvoje antrinis dizainas ateina į madą, tačiau dar mažai kas gilinasi į patį principą, dėl ko tai daroma. Dažniausiai industrinio stiliaus loftų interjeruose galima rasti antrinio dizaino pavyzdžių: staliukų ar lovų iš padėklų, kėdžių, paverstų lentynomis, ir pan. Pats loftas yra geras antrinio dizaino pavyzdys.
Pirmą kartą su antriniu dizainu susipažinau 2015 m. Helsinkio baldų dizaino parodoje „Habitare“. Joje suomių inžinierius, kalvis ir atliekų dizaineris Henrikas Enbomas pristatė nuostabą keliantį antrinio dizaino darbų stendą. Mane tai paveikė iškart – pradėjau mąstyti, kodėl suomiai, gana turtinga tauta, kaupia šiukšles ir paverčia jas naujos paskirties dizaino ir buities objektais?
Antrinis dizainas tapo jūsų gyvenimo būdu: jo pagrindu įsirengėte ir savo namus.
Taip, į šiuos namus Panemunėje persikėlėme gyventi prieš trejus metus. Sąmoningai nusprendėme jiems nepirkti nieko naujo, rinktis tik senus baldus ir nenaudojamas medžiagas. Septyniasdešimt procentų baldų mūsų namuose yra perdirbti – virtuvę gaminome iš sovietinės bibliotekos kartotekos ir seno informacinio stendo plokščių. Ūkinės patalpos kubą name sukonstravome iš vienos gamyklos išmestų brokuotų durų varčių ir pan. Daugelį mano idėjų padėjo įgyvendinti baldų dizaineris ir gamintojas Marius Valaitis.
Tam, kad ir kiti drąsiau ryžtųsi suremontuoti seną daiktą, perdaryti, sukonstruoti atnaujinti padėvėtą baldą, prieš keletą metų įkūriau bendruomenės dirbtuvėles. Jose sukaupta daug įrankių ir prietaisų, kuriais žmonės gali naudotis už simbolinę kainą. Panemunės medinukas bus jau tretieji dirbtuvių namai, nes prieš tai buvusiose komercinėse patalpose šiai idėjinei veiklai išsilaikyti buvo sunku.
Verslo praktikoje įprasta, kad startuoliams gimsta idėja, parašomas verslo planas, ieškomas finansavimas ir veikiama tik tuomet, kai yra užtikrintų lėšų. Visuomeninėje veikloje toks principas neveikia. Turi pradėti veikti iš širdies, iš pajautimo, burti bendraminčių ratą, įgyvendinti bent dalelę idėjų, kad tave pastebėtų. Taip palengva atsiranda rėmėjų ir kitų finansavimo kelių.
Dabar vyrauja požiūris, kad tik nauji daiktai yra gražūs ir vertingi. Daiktus išmetame, kai jie nusibosta ar nusidėvi, įsigyjame naujų, nes taip lengviau.
Mes dirbame dėl daiktų, perkame juos, tada vėl dirbame tam, kad atsibodusius pakeistume naujesniais, madingesniais, išmanesniais. Kiekvienas jų atima mūsų gyvenimo laiką. Mažiau daiktų reiškia ir mažiau laiko, skiriamo jų priežiūrai, pirkimui, ieškojimui. Tai išlaisvina. Aš palaikau mintį, kad nereikia dirbti dėl daiktų. Geriau vienas brangus, kokybiškas pirkinys, kuris tarnauja ilgai, negu daug pigių nereikalingų daikčiukų, kuriais mes didiname vartojimą ir šiukšliname planetą. Visa minimalizmo filosofija paremta mintimi, kad geriau mažiau, bet kokybiškų daiktų.
Antrinis dizainas taip pat palaiko minimalizmo filosofiją. Tai yra lėtas gyvenimo būdas ir ilgas kūrybinis procesas, kuris ypač atsispindi buityje. Pavyzdžiui, kabo virš stalo lemputė, kuriai reikia šviestuvo: lauksime, kol gims idėja, atsiras atitinkamas daiktas, kurį galime perdaryti į lempą ar lėksime į artimiausią prekybos centrą ir pirksime madingą šviestuvą jau šiandien?
Perteklinio vartojimo pasekmė – netolygus išteklių paskirstymas ir socialinė atskirtis. Vartojimas kuria globalias socialines, demografines, ekonomines ir ekologines problemas visame pasaulyje. Jeigu žmogus pasitenkintų minimaliais dalykais, neturėtume tiek psichikos sveikatos sutrikimų, emigracijos bangų. Jau nekalbu apie tai, kokias užterštumo ir ekologines problemas kelia perteklinis vartojimas. Mano siūloma išeitis – dalintis. Tam reikalingas sąmoningumas ir branda. Norėti duoti – šviesmečiu skiriasi nuo norėti pirkti.
Ar mes susimąstome, kiek daiktų, baldų, drabužių paliksime po savo mirties. Juk tai yra našta mūsų vaikams. Jie turės galvoti, kur tuos daiktus dėti. Patys po mirties pavirstame į dulkes, o Žemei paliekame šiukšlių pėdsaką.
Esate socialinės iniciatyvos „Kūrybos kampas 360°“ įkūrėjas. Kaip ji atsirado ir kas ją inspiravo?
Ji susikūrė prieš penkerius metus atradus antrinio dizaino filosofiją. Ši socialinė iniciatyva vykdo neformalų švietimą per edukacines paskaitas ir projektus, skatina atsakingą vartojimą ir antrinio dizaino idėjas, rūpinasi švaresnės ir sveikesnės aplinkos kūrimu. Tai pagrindinė mano veikla. Viską darau iš pašaukimo ir nejaučiu, kad tai būtų sunkus darbas. Žinoma, būta visko: per šešerius aktyvios veiklos metus suvokiau, kad niekas greit nevyksta. Pokyčiai vyksta mažais žingsneliais. Pradžioje reaguodavau skaudžiai, matydamas, kad mano žodžiai ir veiksmai neveikia, nedaro įtakos žmonių elgesiui. Tik vėliau suvokiau, kad paskatinimai neveikia, o kritika atneša priešingą rezultatą. Veikia dalinimasis savo pavyzdžiu. Taigi nusiraminau, dabar veikiu tyliai ir savo žinutę jaunajai kartai noriu perduoti savo pavyzdžiu ir veiksmais.
Labai džiugina, kad iš mano iniciatyvinių veiklų gimsta analogiškas problematikas nagrinėjančios tinklalaidės (angl. podcast), radijo laidos. Taip visuomenė skatinama mąstyti apie darnų vartojimą. Suprantu, kad mūsų kartos žmonėms sunku vadovautis darnaus vartojimo principais, nes siekiame atsigriebti už sovietmečiu patirtą trūkumo jausmą. Tačiau tvirtai tikiu, kad ateinančios kartos bus sąmoningesnės.
„Gražesnis pasaulis vaikams“ – jūsų šūkis, kurį skleidžiate rengdamas šiukšlių rinkimo akcijas „Už švarią Lietuvą!“ Ar daug šiukšlių randate Lietuvoje?
Šiukšles pradėjau rinkti vedžiodamas savo šunį Panemunės rajone. Turiu specialią šiukšlių rinkimo lazdą, ją visada nešuosi kartu. Taip kilo mintis surengti didesnio masto šiukšlių rinkimo žygius. 2019 m. organizavau šešių dienų šiukšlių rinkimo žygį aplink Kauną. O 2020 m. du su puse mėnesio su bendražygiais šiukšles rinkome žygiuodami pėsčiomis aplink Lietuvą. Per 77 dienas įveikėme 1 363 km, surinkome daugiau nei 52 tūkst. vienetų šiukšlių, kurios svėrė 1 133 kg. Pusė jų nugulė į meninę instaliaciją Kaune, kuri viso žygio metu „augo“ Nemuno ir Neries santakos slėnyje. Pastarąjį žygį filmavome ir ruošiamės išleisti dokumentinį filmą apie tai.
Tai socialinės meninės akcijos: surinktas šiukšles išrūšiuojame ir utilizuojame, darome vartotojo portretą arba šiukšlių instaliacijas visuomenės dėmesiui atkreipti. Analizuodami surinktas šiukšles, atliekame nemenką tiriamąjį darbą apie vartotojų elgseną.
2015 m. pirmasis į Lietuvą pasikvietėte Bea’ą Johnson, gyvenimo be šiukšlių filosofijos pradininkę.
Idėja buvo utopinė – parašėme jai laišką: pakvietėme atvykti į Lietuvą ir konferencijoje papasakoti apie gyvenimą be šiukšlių. Žinojom, kad jos honorarai mums neįkandami, tačiau taip sutapo, kad Bea panašiu metu vyko į Estiją ir Latviją, todėl pas mus pasisiūlė atvykti savo lėšomis. Mums labai pasisekė. Nors konferencija buvo nemokama, į ją susirinko tik apie šimtas žmonių. Tai buvo „žaliųjų“ idėjų pradžia Lietuvoje. Būtent dėl šios konferencijos feisbuke susikūrė palaikančių žmonių bendruomenė „Zero Waste Lietuva“. O Bea Johnson Lietuvoje vėliau lankėsi dar du kartus.
Aš pats seniai susižavėjau zero waste filosofija, tačiau kartu suvokiau, kaip sunku ja vadovautis kasdienybėje. Todėl dabar vadovaujuosi minimalistinio gyvenimo būdo principais, kritiniu mąstymu ir sąmoningumu prieš kiekvieną pirkinį.
Antriniu dizainu, darniu vartojimu ir aplinkosauga susidomėjote prieš keletą metų. Ką veikėte prieš tai?
Daug metų buvau daug dirbančiu verslininku – turėjau baldų komponentų, interjero detalių ir faneravimo paslaugų gamybinę įmonę, prekiavau kitomis apdailos medžiagomis. Vėliau Kaune su žmona įkūrėme dizaino saloną „Interjero erdvė“, kurios idėja buvo suburti Lietuvos gamintojus ir dizainerius. Daugelį metų buvau „Dizaino savaitės“ renginių vystytoju ir ambasadoriumi Kaune.
Pirtininkystė – kita aktyvi ir jūsų širdžiai artima veikla. Jos principai taip pat koreliuoja su tvariu gyvenimo būdu ir padeda palaikyti santykį su gamta.
Pirtis man – sakrali vieta. Jos esančias keturias stichijas – vandenį, ugnį, žemę ir orą – sujungia mūsų mintys. Tai mūsų protėvių palikimas, kurį vertinu ir dalinuosi jo autentika su kitais žmonėmis. Esu savamokslis pirties meistras, žinios atėjo per ilgametę praktiką ir bičiulius mokytojus. Iki šios dienos esu sukūręs autentišką meditacinę 4–5 valandų trukmės pirties programą. Pirties užsiėmimus vedu vienas arba kartu su žmona įvairiausiose Lietuvos vietose, renginiuose ir festivaliuose, palaikančiuose sąmoningumo ugdymą. Į tylos pirtis žmones kviečiame ateiti su intencija nuprausti kūną ir sielą bei išvalyti protą. Tokia meditatyvinė švarinimosi praktika tikrai veikia visapusiškai.
Ar jūsų šeima palaiko jūsų idėjas? Kaip į savo veiklą įtraukiate sūnus?
Mano sūnūs nuo mažų dienų įtraukti į visas mano veiklas. Vyresnysis nuo paauglystės filmuoja mano organizuojamus renginius ir akcijas. Abu meistrauja ir kuria gaminius namams iš antrinių žaliavų. Žmona pritaria tam, ką darau, o kai kurias veiklas atliekame kartu. Plačiąja prasme šeima palaiko mano idėjas, bet, žinote, yra patarlė, jog savam kieme pranašu nebūsi. Namie taikau daug ribojimų, šeimos narius skatinu pagalvoti, kaip galime pasigaminti ar kitokiu būdu gauti tam tikrą daiktą jo nepirkdami. Juk tik per kliūtis ir nepatogumą gali atskleisti savo kūrybiškumą. Minimalistinis gyvenimo būdas yra daug lėtesnis, nieko neperku čia ir dabar, kas šeimai ne visada patinka. Jaunimui juk norisi gyventi plačiai ir laisvai, o žmonai reikia skirti laiko, aš jį dažnai išdalinu kitiems...
Giedriau, sutikote tapti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadoriumi tvarumo srityje. Kokia konkrečia veikla vykdysite šias garbingas pareigas?
Tikrai taip, su rengėjais jau keletą metų mus siejo graži partnerystė, turėjome bendrų projektų. Dabar jie pakvietė mane papildyti jų veiklą kultūriniais renginiais tvarumo temomis 2022 m. Norėčiau, kad Panemunės medinukas pasitarnautų šiam projektui. Vizijoje yra kino ir poezijos vakarai, fotosesijos, menininkų plenerai, edukacinės paskaitos ekologijos ir tvarumo temomis.
Iš kur pas jus tiek noro ir ryžto edukuoti visuomenę tvaraus vartojimo temomis?
Nežinau... kartais galvoju, kad vieną dieną, gal po kokių 5 ar 10 metų, reikės baigti šį intensyvų akcijų, iniciatyvų, švietimo programų kelią ir išvažiuoti gyventi į ekologišką namelį miške. Svajoju apie minimalistinį gyvenimo būdą, noriu, kad namuose nebūtų nei vieno daikto iš plastiko. Ten užsiimčiau miela pirtininko veikla, kurčiau sau ir kitiems įvairius antrinio dizaino daiktus, kviesčiau žmones apsilankyti ir susipažinti su alternatyviu požiūriu ir gyvenimo būdu. Toli nuo švietėjiškos veiklos nepasitraukčiau, tik kita forma ir gyliu tęsčiau savo gyvenimo misiją.
Tiesiog noriu gyventi lėtai, taip kaip gyveno mūsų protėviai, ir būti nepriklausomas nuo „sistemos“. O jeigu kažkas norės apsilankyti svečiuose ir pajausti tokį gyvenimo būdą, mielai lauksiu svečiuose.
Daugiau nuotraukų:
Žurnalas „Interjeras.lt pataria“