Dailininkas Romas Klimavičius: „Jei primėtyta kiaulės galvų ir duonos kepalų – man tai nėra menas“

Romai, noriu paklausti atvirai, kaip Jūs gyvenate?

Kūrybinis gyvenimas šiuo metu labai intensyvus. Neseniai pristačiau dvi personalines parodas Klaipėdoje, o trečioji greitai iškeliaus į Vilnių.

Papasakokite apie jas.

Sausį atidarytoje parodoje „Dvasių namai, nežinomi mūsų namų gyventojai“ pristačiau meno objektus, sukurtus naudojant tėvų senoje sodyboje, Klaipėdos rajone, rastus daiktus – koklius, krosnies detales, senovinius durų vyrius. Defragmentuodamas įvairius kasdieninio gyvenimo reliktus, toliau plėtojau ilgus metus trunkantį tyrinėjimą, kurį dailėtyrininkai vadina „sakralumo paieškos kasdienybės topologijoje“. Atkurdamas ir suteikdamas naują gyvenimą anuomet svarbiems namų erdvės objektams, norėjau nematomu tiltu sujungti aną, jau praėjusį, bet vis dar esantį – įrašytą daiktuose ir širdyje – ir dabartinį laiką. Kitoje šių metų tapybos parodoje „Improvizacijos“ gvildenu kelionės laiku temą. Kaip įprastai, taip ir šįkart, leidau sau drąsiai skleisti žinią, pasitelkdamas skirtingų stilių, formų ir medžiagų apjungimą į vieną visumą.

Jūsų naujausia paroda tradicinės tapybos gerbėjus ir šiek tiek konservatyvesnius meno mylėtojus gali gerokai šokiruoti – juk joje aibė dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio gerokai sukurto stebėtojo vidinį pasaulį – plastikinių dinozaurų figūrėlės įsitaiso šalia seno malūno, ant dailaus merginos kūno vietą randa metaliniai pelėkautai...

Gal ir tiesa, bet, atvirai pasakius, reakcijos nedaro įtakos mano kūrybai. Esu drąsus kurti taip, kaip noriu, nesitaikstydamas. Manau, kad menininko pasirinkto kelio neturėtų koreguoti nei didelė kritika, nei liaupsės.

Vienu metu dažniausiai dirbate su keliais projektais, atrodo, kad energijos turite tiek daug, jog užtektų padalinti keliems jaunuoliams. Kada ilsitės?

Aš galvoju, kad kai žmogus myli darbą, tai daug ilsėtis nereikia. Pamenu, dar jaunystėje stebėdavausi, kaip pripažinti menininkai, nuveikę kokį vieną kitą reikšmingesnį darbelį, išvažiuoja savaitei į Palangą su draugais „atsipalaiduoti“, ogi žiūri – honoraro nebėra. Man geriausias laisvalaikis yra pasivažinėjimas dviračiu, pabuvimas su artimais žmonėmis gamtoje. Mėgstu nuvažiuoti į Nidą, pasivaikščioti.

Kaip atrodo Jūsų kūrybinė diena – dirbate kasdien?

Iš ryto reikia gerai įsiklausyti, ką sako vidinis balsas. Netgi mano augintiniai, du katinai, labai jaučia, ar mano diena bus su kūrybos polėkiu. Jei jie neateina iš ryto, dažnai nuėjęs į studiją suprantu, kad atėjau iš pareigos ar vidinės disciplinos vedamas, bet tokiomis dienomis įprastai nieko ypatingo nepadarau, o kartais netgi ir sugadinu darbą.

Kas šiandien Jus labiausiai motyvuoja kurti? Ar prieš pradėdamas konkretų darbą galvojate apie žmogų, kuriam jis bus reikalingas?

Ne, taip negalvoju. Dažnai meno gimimą lyginu su kūdikio gimimu. Ir juokaudamas sakau, kad moteris gimdo vaiką ne tam, kad jį galėtų žmonėms parodyt ir juo kasdien didžiuotis. Taip ir aš kuriu meną iš vidinės idėjos, o ne dėl to, kad jį parduočiau konkrečiam žmogui. Mane motyvuoja noras pažiūrėti, kas išeis iš gimusio sumanymo. Pirmasis etapas, kurį vadinu savęs „apvaisinimu“ idėja, man yra pats maloniausias. Tuomet tikrai skraidau – būnu labai laimingas. Antras žingsnis – sugalvoti, kaip tai materializuoti. Trečiasis – viešas eksponavimas, pateikimas žmonėms. Na, ir dar vienas – žmogus suranda mano kūrinį ir nebegali be jo gyventi. (Aut. pastaba – juokiasi).

Ar būna ir taip, kai žmogus Jums sako, kad nebegali gyventi be Jūsų meno?

Dažniausiai tai – moterys. Susitinka su kokiu nors mano kūriniu ir, kaip aš sakau, įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Tada taupo pinigus, o aš bandau atkalbėti, sakau, palauk, pagalvok, brangu, gal nepirk. Įprastai tai nepadeda. Aišku, labai malonu, kai žmogus vertina, tačiau esu įsitikinęs, jog kuriantis žmogus visų pirma turi galvoti apie kūrybą, o ne apie pardavimą.

Ne vieną dešimtmetį esate besąlygiškai atsidavęs menui, matyt, tai įkvėpė eiti tėvo pėdomis ir vaikus?

Aš turiu du sūnus. Vienas – dizaineris, kitas – skulptorius.

Koks Jūsų kūrybos laikotarpis labiausiai įsimintinas pačiam?

Didelį įspūdį paliko gyvenimas ir kūryba Prancūzijoje. Ketverius metus prie žymiojo Nacionalinio Žoržo Pompidu meno ir kultūros centro piešiau turistų portretus. Nors tai buvo prieš beveik dvidešimt metų, to laikotarpio patyrimai giliai įsirėžė į atmintį ir turėjo didelės įtakos tolimesnei mano kūrybai – atsirado gerokai daugiau asmeninės ir meninės laisvės, eliminuojančios klausimą, o kas jeigu nesupras ar blogai pagalvos. Kai ten iš arti stebėjau didžiųjų pasaulio genijų originalus ir medžiagas iš kurių sukurti darbai, po truputį manyje įsišaknijo suvokimas, kad svarbiausia idėja ir laisvė, kurios niekas negali atimti iš savo kūrybine misija tikinčio žmogaus.

Romai, apie Paryžiaus laikotarpy pasakojate su didžiule meile ir entuziazmu. Kaip ten išvykote ir kaip atrodė Jūsų, kaip dailininko, diena?

Gavęs tuometinio kultūros ministro leidimą, anuomet į Paryžių išvažiavau su dviem parodom, naiviai tikėdamasis, kad galėsiu jas eksponuoti Prancūzijoje. Nuvykęs supratau, kad ten niekas išskėstomis rankomis nelaukia, o galimybė parodyti savo darbus didmiesčio galerijoje kainuoja nežmoniškus pinigus. Žinojau, kad man pavyks. Supratau, kad reikia šiek tiek laiko, o jo, gyvenimui stipriai pulsuojant venose, jaučiau, kad turi į marias. Nusipirkau popieriaus ir pieštuką, sėdau kurti. Aplinkui tvyrojo milžiniška konkurencija. Šalia piešė dar apie 50 žmonių, tikinčių savo idėja ir norinčių siekti pripažinimo. Man sekėsi puikiai, nors dirbdavau nuo 9 ryto iki 3 val. nakties. Juk naktį didžiausi turistų srautai. Per dieną pavykdavo užsidirbti tikrai nemažai – į rublius konvertavus, išeidavo apie 1000. Daug kas galvodavo, kad aš prancūzas.

Kas Jūsų gyvenime vyko iki išvykimo į Paryžių?

Išvykau gyventi ir kurti į Daugus, Alytaus rajoną. Ten buvau pirmosios meno mokyklos kaimo vietovėje įkūrėjas. Gavęs paramą iš vietinės valdžios, nupirkau keraminę krosnelę, spausdinimo mašiną, dažų, molbertų ir po trejų veiklos metų mano auklėtiniai laimėjome trečią vietą tarp Lietuvos meno mokyklų.

Svarbią vietą Jūsų kūryboje užima darbas su metalu. Kuo ši medžiaga Jus žavi?

Man patinka dirbti su įvairiomis medžiagomis, tačiau metalas turi tvirčiausią charakterį, padedantį man įprasminti menines provokacijas. Nors iš metalo esu sukūręs nemažai sakralumo temą paliečiančių kūrinių, tačiau dirbdamas su šia medžiaga įprastai visada esu tarp sakralumo ir nesakralumo. Menininkui, kad ir kaip gerai sekasi, svarbu savęs neįsimylėti ir nesikartoti. Nes jei taip atsitinka – nieko gero nelauk.

Koks menas Jums nepatinka?

Sunku pasakyti, bet pabandysiu paaiškinti per šį pavyzdį. Jei žmogus, kuris laiko save menininku, patalpoje įjungia septynis beveik sugedusius televizorius ir prirašo du baltus popieriaus lapus teksto, kuriame aiškina, ką stebėtojui reikia įsivaizduoti atsisėdus ant kėdės priešais mirgančius ekranus, man tai nėra menas, arba jei patalpoje primėtyta tikros kiaulės galvų ir duonos kepalų, o trečią dieną nuo šilumos atsiranda musių, man tai su meno sąvoka prasilenkia. Tokiais atvejais sakau, kad mano išsilavinimas neleidžia to suprasti.

Kuriate nemažai objektų, skirtų interjerams, įspūdingi Jūsų šviestuvai, skulptūros, tapybos kūriniai. Kaip interjeruose atsiranda Jūsų darbai ir su kokiomis erdvėmis Jums maloniausia dirbti?

Labai nemėgsti situacijų, kai mane pakviečia į perpildytą, nelabai skoningą interjerą ir sako, kad jame reikia meno kūrinio, tokiais atvejais atsisakau padėti, nes kitu atveju tai jau būtų kūrybinė „prostitucija“. Žaviuosi „neužkrautomis“ erdvėmis, kurioms galiu sukurti vienetinius objektus – kai tai aptariama darprojektinėje stadijoje ir kai galima profesionaliai viską suplanuoti.

Ko palinkėtumėte sau ir draugams menininkams?

Ramybės. Manau, kad tik sieloje ramus žmogus gali būti laimingas, tada ir kūryboje sekasi.

Dailininkas yra surengęs keliasdešimt personalinių ir grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, jo darbai saugomi privačiose ir valstybinėse kolekcijose. Susitikimo metu aptarėme įvairius kūrybos etapus, bet taip ir nepavyko visko sudėlioti į gražiai aiškiai sugulančią „skalę“, rodančią, kaip ir kokiu laikotarpiu gyveno menininkas, juk su juo kalbant buvo kur kas svarbesnis „čia ir dabar“ pajautimas – subtilios emocijos, kylančios išgirdus mano klausimus, pasidžiaugimai tuo, kad dabar galime abu ramiai sėdėti, niekur nesbubėdami, žiūrėti į jo sukurtą ir jaukų prieglobstį Klaipėdos viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje radusį saulės laikrodį, pavasariui atsivėrusius ir sušalti nebijančius žmones. Kai išsiskyrėme, R. Klimavičius senamiesčiu nužingsniavo į netoliese esančią studiją, kurioje kai pasirodys šis straipsnis, veikiausiai jau bus gimęs dar vienas tapybos darbas, Klaipėdos miesto garbės piliečio ir Klaipėdos universiteto garbės daktaro Alfonso Žalio portretas.

Parengė Žydrė Dargužytė.

Nuotraukos – Arūno Zagurskio ir Petro Šmito.

Žurnalas: „Interjeras.lt pataria“