Saulėtą pavasario popietę apsilankėme jaunų, žavių ir perspektyvių menininkų – interjero dizainerio Dovo Serapino ir jo sutuoktinės Indros Dovydėnaitės – namuose. Pirmas įspūdis – tai labai gyvi namai. Nuolatinis šurmulys, veiksmas, judėjimas, netylantis juokas – neatsiejama šių namų dalis. O kur dar mažametės šeimininkų dukrelės Fridos išdaigos ir dėmesio reikalaujanti Raselo terjerė Kuba... Po ilgos darbo dienos gerai nusiteikę šeimininkai juokavo: „Visi šiuose namuose tarsi lengvai išprotėję...“ Sakoma, kad aplinka, koloritas, interjero akcentai stipriai lemia žmogaus vidinę būseną, elgseną, nuotaikas, todėl aspsilankius pas D. Serapiną neapleido mintis – čia gyvena šeima, tokia pati spalvota kaip ir jų namų interjeras. Spalvų, detalių, originalių akcentų šiuose namuose tikrai nestinga, bet apie viską nuo pradžių... |
|
Augote menininkų šeimoje. Papasakokite, kaip artimiausia aplinka lėmė profesinį pasirinkimą? Ar iš arti matant menininkų gyvenimą, nesinorėjo pasirinkti žemiškesnės profesinės krypties? Nuo vaikystės pats turėjau polinkį į menus, todėl tėvai, tai įžvelgdami, nusprendė, kad turiu mokytis M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Būtent čia išbandžiau viską – skulptūrą, interjerą, daiktų dizainą, tapybą, grafiką, vitražą... Po ilgų savęs ieškojimų nenorėjau toliau gilintis į vizualiuosius menus, pasirinkau kiek praktiškenę taikomąją sritį ir baigęs mokslus įstojau į Vilniaus dailės akademijos interjero specialybę, pagal kurią ir dirbu.
Lietuvoje įprasta kurti interjerus nuo užsakovo pažinimo ir užduoties iškėlimo iki galutinės detalės namuose, tačiau ekonominis sunkmetis išryškino, kad vieną interjerą iki galutinių štrichų gali tekti kurti labai ilgai ir šis procesas tiesiogiai susijęs su kliento finansine situacija. Kokią išeitį radote ir kaip planuojate keisti savo darbo koncepciją, kad per trumpesnį laiką galėtumėte atlikti daugiau darbų, nepriklausomai nuo užsakovo finansų? Krizės laikotarpiu daugeliui interjero dizainerių teko sustabdyti pradėtus darbus, nes užsakovai nebegalėjo skirti lėšų tiek, kiek jų būdavo suplanuota. Projektai neišbaigti stovėdavo pusmetį, metus, ir buvo nežinomybė dėl galutinio rezultato. Šiuo metu man svarbu optimizuoti darbus, todėl pradėjau taikyti naują interjero projekto parengimo strategiją, kuri naudinga ne tik man, bet ir užsakovui. Ši strategija leidžia sumažinti mano darbų kainas ir pagreitinti projektinių darbų įgyvendinimą, nepriklausomai nuo to, kada bus įrenginėjamas interjeras. Tokia darbo praktika yra tampriai susijusi ir su naujausiomis technologijomis, todėl, manau, tai bus populiaru. Manau, vis daugiau dizainerių greitu metu būtent taip rengs interjero projektus.
|
Ar Jūs kaip interjero dizaineris vykdote savotišką edukacinę misiją – ugdote savo užsakovų skonį?
Edukacija visada vyksta laisva valia be jokios prievartos. Tam aš ir esu, kad pakeisčiau užsakovų požiūrį ne tik, kas yra praktiška, bet ir estetiniu požiūriu – kaip padaryti gražiau, nuosaikiau ir paprasčiau, nei jie galvojo iš pradžių.
Kokią įtaką aplinka daro žmonėms?
Aplinka lemia mūsų teigiamas emocijas, požiūrį į pasaulį, todėl, manau, kad interjeras turi didelę įtaką žmogaus gyvenime. Pamatęs namus, įžvelgiu, kokių psichologinių problemų gali turėti žmogus. Pavyzdžiui, jei namuose nuolatinė netvarka, vadinasi, ir to žmogaus viduje vyrauja netvarka, depresija. Susitvarkius namus į širdį labai greitai gali ateiti pavasaris.
Pats kūrėte savo namų interjerą. Kad jis netradicinis, mes jau pastebėjome, tačiau kuo, anot Jūsų, jis išsiskiria iš kitų interjerų?
Pirmiausia šis interjeras skiriasi nuo profesionalių interjerų, nes buvo kurtas sau. Kai kuriu interjerą užsakovui, padarau fragmentinį – tam laikmečiui, tai sekundei, ir tai būna daugiau rėmas negu paveikslas. Šiame interjere labai daug daiktų, kurie atsirado per tam tikrą laiką po interjero sukūrimo, daug elementų, kurie sunkiai suvaldomi. Čia nėra aiškios ritmikos, griežtų formų, sterilumo, tobulų aukso pjūvių... Kurdamas užsakovui tokio interjero niekada nepadaryčiau, todėl namai – mano asmeninė laboratorija.
Vis tiek gyvenate ne vienas. Kaip Indra reaguoja į „laboratorinius“ interjero bandymus? Su Indra esame didžiausi vienas kito kritikai, tačiau namai – tai mūsų su Indra erdvė. Mes tariamės, kol randame bendrų sprendimų.
|
||
Ar lengva gyventi tokioje ryškioje, ekstravagantiškoje aplinkoje? Žmogui, pirmą kartą matančiam šį interjerą, kyla įvairių dviprasmiškų minčių: kaip galima gyventi namuose, kurie tokie spalvoti, kupini dekoro, daiktų, dulkių (juokiasi)... Tai mano laboratorija. Savo visų fantazijų nenoriu išbandyti klientų namuose, todėl daug novatoriškų idėjų išbandau šiuose namuose, kad vėliau fragmentiškai galėčiau taikyti kurdamas interjerus.
Ar nevargina tiek sodrių spalvų kasdienėje aplinkoje? Pirmas tris dienas labai vargina. Net tobuliausi, harmoningiausi deriniai vargina – prie jų reikia priprasti. Jei spalviniai deriniai klaidingi, tai jie ir po trijų dienų erzins ir vargins toliau, tačiau jei deriniai geri, prie jų priprantama ir toliau viskas gerai. Tai išbandžiau praktikoje naudodamas pačias ekstremaliausias spalvas.
Miegamajame taip pat gausu drąsių spalvinių sprendimų. Paplitęs stereotipas, kad šioje poilsio zonoje turėtų vyrauti ramios spalvos, padedančios atsipalaiduoti, o Jūs pasirinkote kiek kitokį variantą... Kurdamas miegamąjį bandžiau paneigti teoriją, kad jame neturi būti tamsių ryškių spalvų. Manau, kad tai kaip tik labai praktiška. Visų pirma dėl to, kad naktį ar taip, ar taip tamsu ir miegama. Tos spalvos vis tiek nublanksta uždegus vos kelias lemputes ir taip sukuriama intymesnė aplinka. Sodrių spalvų miegamajame bijoti nereikia. |
|
Viena iš namų erdvių – Indros darbo kambarys, kuriame priimami klientai. Tai vienintelė tokia šviesi ir nespalvota erdvė namuose. Kodėl šis kambarys spalviškai neutralus?
Šis kambarys neutralus, kad galima būtų dirbti ir nepavargti. Jame vienintelis ryškus akcentas – marmurinis židinys, kuris jau buvo šiame bute. Kai baltai perdažėme sienas, marmuras atrodė tarsi purvinas, optiškai mažino erdvę ir joje dominavo. Tuomet kilo idėja apklijuoti židinį apvaliais stikliukais, kurie iš esmės situaciją pakeitė.
Jūsų namuose nemažai antikvarinių baldų... Jauni žmonės retai kada renkasi antikvarinius baldus. Kas lėmė tokį Jūsų pasirinkimą? Indra mėgsta sendintus baldus, o ir aš nesibaidau. Juk tai tikri meno kūriniai... Be to, juos lengviau pritaikyti interjere nei masinės gamybos štampuotą baldą. Jie išgyventi ir originalūs. Pavyzdžiui, miegamojo fotelius pirkome sendaikčių parduotuvėje, su uošviu restauravome ir pakeitėme gobelenus. Buvo linksma, kai kiekvieno gobeleno pirkome po pačią mažiausią skiautelę. Parduotuvėje keistai į mus žiūrėjo, o kai dar sužinojo, kad vieną gobeleną dėsime atvirkščią, nes jis gražesnis ir labiau dera, tai išvis mūsų vos neišvijo. Kai buvome kelionėje, Indros močiutė apšaudė žalia juostele. Praktiškai galutinį šių fotelių rezultatą kūrė beveik visa šeima.
Įsivaizduotumėte save minimalistiniuose namuose? Dabar tik tokiuose ir įsivaizduočiau. Net neabejoju, kad šokiruoju. Kadangi pats kuriu interjerus, negaliu nesikeisti. Man tai būtų tragedija. Dabar norėčiau namų, kuriuose nebūtų daikto, kuris nebūtų paslėptas. Manau, pažaisčiau efektyvesniais elementais ir pasilikčiau tik kelis akcentus, meno kūrinius, iš kurių siurbčiau visą dinamiką.
Ar interjerai, kuriuos kuriate, taip pat ryškūs ir spalvoti kaip ir Jūsų paties namai? Visi galvoja, kad aš kuriu spalvotus interjerus, tačiau tai, ką aš darau, visai nesusiję su mano namais. Šis stereotipas man trukdo. Aš nenoriu prie to prisirišti, nes kiekvieną kartą siekiu daryti kažką naujo, ir kuo sudėtingesnė idėja, tuo man įdomiau.
Kas Jus įkvepia kurti? Mano įkvėpimo šaltinis būna ne tik įvairūs interjerų žurnalai, bet gamtos detalės: ir drugeliai, vabalai, jūros gyvūnai, žolės…
Koks yra geras interjero dizaineris? Geras interjero dizaineris turi turėti savo braižą, bet turi išmanyti visus stilius. Čia kaip geras virėjas: kad pagamintų gerą patiekalą, turi žinoti ne vienos virtuvės subtilybes.
Parengė Agnė Rutkauskaitė Nuotraukų autorius: Darius Gumbrevičius Žurnalas „Interjeras.lt pataria“
|