ESU PATYRIMŲ DIZAINERĖ

Nuotraukų autoriai: Darius Gumbrevičius ir Tomas Griškevičius


Stasys Baltakis ir Julija Janus, nuotrauka Tomo Griškevičiaus

  Yra toks posakis – „Kūrybai reikia įkvėpimo.“ Daugelis spėliojame – tiesa tai ar mitas? Julija Janus – drabužių, aksesuarų, galanterijos dizainerė, indų kolekcijų ir baldų kūrėja, tapytoja ir novatorė, sujungianti ir keičianti vietas į kultūrines erdves. Daugialypė menininkė paneigia mitą apie egzistuojantį kūrybinį įkvėpimą: „Kūrybai reikia įkvėpimo, o įkvėpimui reikia disciplinos ir praktikos. Viskas yra viena. Be vieno nebus kito“.

 

Julija, kaip apibūdinti jūsų kūrybines veiklas žmogui, niekad nieko negirdėjusiam apie jus?

Esu tarpdisciplininė menininkė, idėjų generatorė, įvairių projektų ir meno kūrinių kūrėja, patyrimų dizainerė. Tekstilė, medis, vaškas, drobė, stiklas, netgi taurieji metalai – medžiagos, kurias jau išbandžiau savo kūryboje. Jaučiu poreikį visas jas suvaldyti, apčiuopti, perprasti. Taip pat patiriu didelį malonumą dirbdama su skirtingų profesijų, skirtingų gebėjimų žmonėmis. Bendradarbiaudama su įvairių amatų žinovais siekiu kurti integralius projektus, reikalingus produktus ir meno kūrinius. 

Esate miesto žmogus, vilnietė. Namai Užupyje – kokia šio rajono ir gyvenimo čia vertė jums, kaip menininkei?

 

Užupio respublika, Dailės akademija, Pavilnio kalvos – viena įspūdingiausių mano mylimo miesto – Vilniaus – vietų. Vietos gyventi čia ieškojau apie dvejus metus. L formos aštuonių arų sklypas, kurį pagaliau radau, daugeliui atrodė labai sudėtingas namo statybai.

Namą projektavome bendromis pastangomis su vyru ir architekto Gintauto Natkevičiaus komanda. Interjere įgyvendinti tam tikrus funkcinius sprendimus padėjo architektų patirtis. Mes pageidavome turėti milžinišką biblioteką per visą sieną, virtuvės salą su plieniniu stalviršiu, didelius langus šviesai skleisti, kad augalai vešėtų, šlaitinį namo stogą ir specialią vietą mano talismanui – XIX a. bufetui.

Pati savo būsto interjerui taip pat sukūriau keletą baldų ir interjero detalių: minkštus krėslus, kavos stalelį, miegamojo lovą, dekoratyvinius šviestuvus, tekstilinius užtiesalus.

 

 

 

Persikėlus gyventi iš buto į namą, keičiasi įpročiai, ritualai, požiūris į gamtą. Ką jums reiškia namai šiandien?

Įpročiai liko tokie patys. Tačiau, pradėję gyventi name, susikūrėme daug naujų mielų ritualų: pagulėti kieme ant žemės, rytais po pusryčių įsipatoginti ant sofos ir išgerti keletą puodelių žaliosios arbatos, vakarais gaminti ypatingą vakarienę, išvesti pavedžioti šunį, klausytis muzikos sekmadieniais per pusryčius.

Apsigyvenus name, prasiplėtė namų, kaip erdvės, sąvoka. Lauke esančius objektus priimu tarsi neatskiriamą namų dalį, lyg lauko kambarius. Šiandien namai man – darbo ir poilsio vieta. Labai džiaugiuosi, kad turiu mažą nuosavą žemės plotą. Jį vis tobulinu ir ieškau geriausio kultivuojamos gamtos santykio su architektūra. Sodininkystė ir buvimas namuose padeda grąžinti jėgas, sustiprėti ir yra vienas iš mano energijos atsinaujinimo resursų.

Estetinis meno poveikis žmogui suprantamas. Kaip meno kūriniai veikia jus asmeniškai, kokių jų turite savo namuose?

Meno kūrinys visada turi poveikį – jis gali būti aktualus arba neaktualus, suprantamas arba sudėtingas, netgi intelektualiai užprogramuotas. Meno kūrinio pasirinkimą lemia interjeras, poreikis sustiprinti įvaizdį arba papildyti kolekciją. Rinkausi tai, kas dera prie pastato interjero, nes man namai yra mano pasaulėjautos dalis. Ant sienų kabo keletas Kristinos Norvilaitės ir Miglės Kosinskaitės dailės darbų. Dar turiu porą Romualdo Kvinto ir Jurijaus Grigorovičiaus skulptūrų. Aš pati tapau, tačiau savo darbų namuose neeksponuoju. Kolekcionuoju spalvoto stiklo indus.

 

 

 

Daug metų dirbote mados tendencijų diktuojamomis sąlygomis. Ką manote apie madą plačiąja prasme?

Dešimtmetį dirbau su privačiais klientais, esu sukūrusi keturis mados prekių ženklus. Dar 15 metų skirtingu laiku juos vysčiau, vėliau – stabdžiau arba pardaviau. Nuolatos domėjausi mados tendencijomis, siekdavau jas pritaikyti prie savo prekių ženklo tono ir kalbos. Šiandien, retrospektyviai žvelgdama į savo patirtį, galvoju, kad tokia mada, kokią esame įpratę matyti, jau yra išsisėmusi. Vykstant masinei mūsų socialinio ir ekonominio gyvenimo tektoninės plokštės slinkčiai, mados laukia didelės permainos vartojimo kontekste.

Kaip praleidote šį pavasarį karantino sąlygomis?

Pandemijos laikotarpiu dirbau tik iš namų. Nuo sofos ir iš pajūrio virtualiai orkestravau vienus įdomiausių savo gyvenimo projektų – Kaukių mados savaitę ir mados dizainerių pavasario kolekcijų pristatymą Stiklo kvartalo restoranuose Vilniaus senamiestyje. Per karantiną tai buvo pagrindinė mano savirealizacinė veikla ir neįkainojama patirtis rengiant partizaninės rinkodaros projektus. Abu jie buvo skirti mano mylimam miestui Vilniui viešinti ir Stiklo kvartalui – pilotinei vietovės prekių ženklo vystymo mokyklai –skleistis.

Papasakokite plačiau apie šias jūsų iniciatyva įvykusias akcijas.

„Mask Your Fashion“ – spontaniškas judėjimas, prasidėjęs socialiniame tinkle, kai niekur nebuvo įmanoma įsigyti kaukių, o karantinas uždarė daugelį žmonių namuose. Šis judėjimas išsirutuliojo į inovatyvią parodą mieste – Kaukių mados savaitę. Tai buvo reklaminių stendų maršrutas sostinėje. Juose atpažinome įvairiausius žmones: žinomas Lietuvos šeimas ir menininkus su rankų darbo apsauginėmis kaukėmis ant veido. Ši akcija teigė Lietuvos, Vilniaus gyventojų nepailstamą humoro jausmą, išliekantį net sudėtingomis sąlygomis, skleidė šviesą ir viltį, kai buvo nerimaujama dėl ateities.

 

 

 

Manekenų akcija Stiklo kvartalo restoranuose vadinosi „Palaikyk savus“. Ji buvo skirta priminti, kad labiausiai nukentėjo šalia, kaimynystėje, kuriantys ir dirbantys žmonės bei jų verslai: restoranai, kavinės, mažos krautuvėlės, galerijos, mados dizaineriai ir juvelyrai, nes jų kūrinių niekam nebereikėjo... Norėjau paskatinti tautiečius palaikyti lietuviškus verslus ir menininkus, neieškoti prekių kažkur toli. Man labai pasisekė, kad šią akciją parėmė įmonė IDW – viena didžiausių manekenų gamintojų Europoje. Be įmonės direktoriaus Tado Milašiaus pagalbos akcija nebūtų įvykusi. IDW mums skyrė daug sėdinčių manekenų, o Lietuvos dizaineriai juos aprengė.

Abi akcijos nuskriejo per pasaulį: apie jas rašė bene 900 skirtingų užsienio informavimo priemonių, kaip antai BBC, CBS, „Reuters“, „The Washington Post“, „Time“, „The Huffington Post“ ir pan. Šias akcijas viešinti pasaulyje itin padėjo organizacija „Go Vilnius“. Be jų indėlio tokio dydžio sklaida nebūtų pavykusi.

Taigi ir toliau mano pagrindinis kūrybinis tikslas – stiprinti Stiklo kvartalo vardą ir reputaciją. Tai bendruomeninis projektas, siekiant Vilniaus senamiestyje sukurti kultūrinius maršrutus, pasakojančius unikalias istorijas, naujoviškai jas pateikiant pritraukti daugiau kultūros vartotojų ir lėtojo turizmo mėgėjų grupių. Siekiu augti, mokytis, įgyti daugiau ekspertinių žinių kūrybingos vietokūros srityje. Ateityje ketinu plėsti bendradarbiavimą su įvairiais specialistais ir toliau kurti vietovių prekių ženklus, maršrutus, tradicijas, produktus bei meno kūrinius.

Didžiuojuosi Stiklo kvartalo urbanistinės scenografijos galerija – kas pusę metų keičiamomis įvairių autorių instaliacijomis siaurose buvusio Žydų kvartalo gatvelėse, Vilniaus senamiestyje.

 

 

 

Džiaugiuosi, kad, kurdama Vilniaus aurą, pritraukiu kartu veikti šaunius žmones, kuriems ši kūrybinė misija atrodo labai įdomi: pradedant Vilniaus miesto savivaldybės įmonių darbuotojais, talentingais menininkais, rinkodarininkais, baigiant privačių įstaigų atstovais – pastarųjų ekspertinė ir materialinė parama, ypač kuriant urbanistinę scenografiją, itin svari. Per šiuos metus susidarė ilgas sąrašas asmenų, kuriems esu be galo dėkinga. Labiausiai išskirčiau nuolat prisidedančią „Švenčių studijos“ vadovę Jolantą Turaitę, IDW vadovą Tadą Milašių, „Go Vilnius“ komandą su Inga Romanovskiene priešakyje bei fotografą ir žurnalistą Evaldą Čingą su „Made in Vilnius“, kuris nuolat rūpinasi komunikacija.

Mano darbas nebūtų įmanomas be patikimos tarpdisciplininės komandos, susiburiančios rengiant skirtingus projektus. Nors visi dirba savanoriškai, yra labai motyvuoti.

Kodėl menininkas savo darbais turėtų būti prasmingas visuomenei, atlikti švietėjišką funkciją ir būti tam tikrų judėjimų iniciatorius? O gal galima kurti tik dėl savęs?

Manau, kuriama visų pirma dėl savęs, dėl noro išsikalbėti, būti reikalingam, išgirstam, pamatytam, mylimam ar įtakingam. Noras surasti patogesnę formą ar funkciją, estetiškesnę aplinką visada skatina asmeninio pripažinimo poreikį, nes per jį patiriama gyvenimo prasmės būsena.

Jei nustočiau per savo veiklą patirti gyvenimo prasmę – galėčiau numirti.

 

 

Bet jūs jaučiate poreikį reaguoti į visuomenėje vykstančius procesus.

Kaip jau sakiau, esu patyrimų dizainerė ir vietovės brandingo – įženklinimo – ekspertė. Gyvenimo karantino sąlygomis situacija pasaulyje sukėlė norą veikti ir padėti sukurti kelias originalias žinutes apie Vilnių ir Lietuvą, kurios popandeminėje visuomenėje padidintų mūsų sostinės patrauklumą pasaulio kontekste.

Sunku patikėti, kad kasdienė namų erdvė ir saviizoliacija tarp 4 sienų gali įkvėpti menininką kūrybai. Ar laisvė neturėtų būti pagrindinė kūrėjo darbo aplinkos sąlyga?

Laisvės samprata ir ribos yra kiekvieno mūsų galvose. Kūryba ir saviizoliacija gali tapti tiek prakeiksmu ir nelaime, tiek nušvitimu ar didele laime.

Nuotraukų galerija:

        

Žurnalas „Interjeras.lt pataria“