Interviu su Dainiumi Ščiuka ir Giedre Dudavičiūte
Kalbino Gytautė Ivanauskaitė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Dainiau, esi fotografas, Giedrė – kūrybininkė ir komunikacijos specialistė. Šiandien susitinkame jūsų bendrame projekte – galerijoje „Hidden Four“. Tačiau pradėkime nuo jūsų pačių. Kaip susikirto jūsų keliai ir kada pajutote, kad norite kurti kartu?
G. Mūsų keliai susikirto prieš trejus su puse metų. Kaip šiuolaikiniai žmonės, susipažinome internete (juokiasi). Draugystė prasidėjo nuo vienos Dainiaus žinutės ir labai greitai bei natūraliai peraugo į bendrą gyvenimą.
D. Kaip mėgstu sakyti, viskas vyko pagal „flow“ filosofiją. Esu fotografas nuo paauglystės, visą gyvenimą dirbu kaip laisvai samdomas kūrėjas, todėl mano darbo ritmas visada buvo kitoks. Giedrė į jį labai natūraliai įsiliejo. Iš pradžių prašydavau jos padėti rengiant tekstus mano projektams ir socialiniams tinklams – ji puikiai jaučia žodį ir geba aiškiai dėlioti mintis. Pamažu supratau, kad norisi kurti daugiau nei tik atskirus projektus.
G. Viskas prasidėjo nuo tekstų ir komunikacijos, o vėliau Dainiui vystant verslo portretų fotografijos kryptį galėjau prisidėti ir savo profesine patirtimi. Taip po truputį gimė mūsų kūrybinė partnerystė.
Kokią galeriją patys visada norėjote aplankyti, bet jos Lietuvoje dar nebuvo? Ar „Hidden Four“ yra bandymas ją sukurti?
G. „Hidden Four“ vadiname galerija, nes žmonėms taip paprasčiausia ją suprasti. Tačiau tai nėra tradicinė galerija, kurioje tiesiog bus eksponuojamos parodos. Nuo pat pradžių siekėme sukurti daugiafunkcę erdvę, kurioje susijungtų fotografija, architektūra, dizainas ir kūryba.
D. Iš tikrųjų viską padiktavo pati architektūrinė erdvė. Šis kvartalas tampa architektų bendruomenės traukos meka – aplink įsikūrusios studijos, o pats pastatas nuo pradžių buvo vystomas kaip Loft Gallery konceptas kartu su architektų studija HEIMA. Kai įsigijau šias patalpas, galvojau apie investicinį projektą, bet po kelių susitikimų su potencialiais nuomininkais supratau, kad žmonėms sunku įsivaizduoti šios vietos potencialą. Tuomet ir gimė mintis ją pasilikti sau.
Norėjome sukurti architektūrišką, aiškią ir daugiafunkcę erdvę, atitinkančią tarptautinius galerijų standartus – nuo mikroklimato kontrolės iki apšvietimo ir medžiagų. Kadangi galerija įrengta šešis metrus po žeme, kiekvienas sprendimas pareikalavo dar daugiau apgalvojimo. Šis projektas leido kitaip pažvelgti ir į pačių architektų darbą – supratau, kiek daug laiko, kantrybės ir brandos reikia kuriant erdvę, kuri išliktų aktuali, nepriklausomai nuo laiko ar jos gyventojo. Būtent tokia architektūra mane labiausiai žavi.
Dainiau, tavo fotografija išsiskiria ne tik vaizdu, bet ir tuo, kaip ji pristatoma. Fotografija čia tampa ne tik atvaizdu ant sienos, bet ir savarankišku meno objektu. Kaip gimė toks kūrybinis sprendimas ir kiek svarbus šiame procese yra šviesos, medžiagiškumo bei technologijų dialogas?
D. Greta galerijos vystėsi ir kitas projektas – fotografijos eksponavimo sistema. Dar studijuodamas fotografiją supratau vieną svarbią mintį: kiekvienas fotografinis projektas turi turėti pabaigą. Dažniausiai ja tampa knyga arba atspaudas, tačiau man visada buvo svarbu, kad fotografija išgyventų ilgiau už patį autorių.
Todėl nuolat ieškojau būdų, kaip ją pateikti. Rengiau parodas, mokiausi iš klaidų ir vis labiau supratau, kad noriu, jog mano darbai organiškai įsilietų į interjerą. Jeigu žmogus įsigyja fotografiją paprastame rėme, bet nepasirūpina tinkamu apšvietimu, ji tiesiog pradingsta patalpoje. Man, kaip autoriui, tai visada buvo svarbu.
Studijuodamas Londone pirmą kartą pamačiau šviesdėžėje eksponuojamą fotografiją ir ši idėja ilgam įstrigo. Per pandemiją sukūriau pirmąją, gana masyvią jos versiją ir Vilniaus gatvėje surengiau parodą restorano vitrinose, kad per karantiną žmonės bent trumpam galėtų sustoti ir patirti fotografiją. Vis dėlto ieškojau toliau. Po trejų metų gimė vos 15 mm storio šviečiantis rėmas, o iš jo išaugo projektas OURLUCI (mūsų šviesa) – platforma, pristatanti skirtingų Lietuvos fotografų kūrybą ir siekianti parodyti, kad fotografija gali tapti visaverčiu meno objektu bet kurioje erdvėje.
Mano misija – keisti požiūrį į meną namuose. Norėčiau, kad žmonės apie meno kūrinius pradėtų galvoti dar prieš baigdami įrengti interjerą, brėžinių stadijoje, o ne tada, kai ant sienų belieka ieškoti, kuo užpildyti tuščią vietą.
Jūsų galerijoje fotografija tampa ne tik matomu, bet ir išgyvenamu objektu. Kokį vaidmenį šiame patyrime atlieka šviesa ir kaip ją valdyti padeda JUNG KNX sistema?
G. Pastebime, kad žmonės, įsigiję meno kūrinį, dažnai sugrįžta. Jie prašo Dainiaus patarimų, kaip eksponuoti ne tik jo, bet ir kitų autorių darbus savo namuose. Taip natūraliai vyksta edukacija ir keičiasi požiūris į meno eksponavimą.
D. Man, kaip fotografui, viskas prasideda nuo šviesos. Fotografijoje ją stebi, gaudai ir fiksuoji, o galerijoje atsirado galimybė ją valdyti. Įrengta JUNG KNX išmanioji sistema leidžia kontroliuoti kiekvieną šviestuvą atskirai, todėl kiekvienas kūrinys gali būti pristatytas tiksliai taip, kaip buvo sumanyta. Iš pradžių tokio dalyko net nebuvome numatę, tačiau šiandien sunku įsivaizduoti galeriją be jo – jis ne tik išsprendė daugybę eksponavimo klausimų, bet ir tapo svarbia visos erdvės patirties dalimi. Smagu, kad šis projektas tapo proga sykiu su mūsų bičiuliais, architektų studija GIKU, pažinti išmaniojo apšvietimo galimybes ir jų pritaikymą architektūroje.
Grįžkime į laiką, kai kūryba dar nebuvo jūsų profesija. Ar prisimenate akimirką, kai pajutote, kad būtent ji taps jūsų gyvenimo keliu?
D. Mano aplinka nebuvo kūrybiška, tačiau fotografuoti pradėjau būdamas penkiolikos–šešiolikos. Pirmąją vasarą triūsiau statybose vien tam, kad užsidirbčiau profesionaliam fotoaparatui. Jau tada žinojau, kad noriu gyventi iš fotografijos, todėl nuo septyniolikos metų pradėjau dirbti renginių fotografu ir nuo to laiko atgal nebesidairiau.
Vis dėlto pirmasis ryšys su fotografija atsirado dar anksčiau. Pamenu, būdamas aštuonerių pasiėmiau tėčio seną juostinį fotoaparatą ir, stovėdamas prie lango, tiesiog stebėjau šviesą. Atrodė, kad noriu ją sugauti, nors dar nesupratau kodėl. Mokykloje man sekėsi prastai, kol neatradau fotografijos. Išnaudojęs pirmąją juostelę supratau – daugiau apie nieką nebenoriu galvoti. Taip jau dvidešimt metų einu tuo pačiu keliu – nuo meninės iki komercinės fotografijos.
G. Man visada patiko mokytis, o labiausiai – lietuvių kalba. Rašiau, skaičiau, dalyvaudavau konkursuose, svajojau tapti žurnaliste. Nors galiausiai pasirinkau lietuvių filologijos ir reklamos studijas Kaune, labai greitai supratau, kad mane labiausiai traukia kalba, komunikacija ir kūryba. Vėliau buvo komunikacijos agentūra, darbas korporacijoje, tačiau ilgainiui supratau, kad tai – ne mano vieta. Tuo metu sutikau Dainių. Jis pirmasis iš arti matė, kad nesijaučiu laiminga, ir būtent tada natūraliai prasidėjo mūsų bendra kūrybinė kelionė. Šiandien neįsivaizduoju savęs grįžtančios atgal. Nors tikiu, kad kūrybos galima rasti bet kurioje srityje – viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio.
Jūsų darbuose estetika užima itin svarbią vietą. Kas formuoja jūsų pačių estetinį pasaulį? Kokie menininkai, architektai, fotografai, vietos ar gyvenimo įvykiai šiandien jus labiausiai įkvepia?
G. Menas man visada buvo artimas. Mėgstu lankytis parodose, tačiau Dainius parodė visai kitą žvilgsnio kampą – pradėjau meną analizuoti per vaizdą, o savo matymą paversti tekstu. Taip ir suskambame: Dainius fiksuoja akimirką, o aš ją užrašau. Gal todėl šiandien vienas kitam esame ir didžiausias įkvėpimas.
Gyvename labai skaitmeniniame pasaulyje, todėl man vis svarbesnis tampa gyvas ryšys – su žmonėmis, pokalbiais ir aplinka. Džiaugiuosi, kad mus supa daug kuriančių žmonių, nes būtent kasdieniai susitikimai įkvepia ne mažiau nei muziejai ar galerijos. Taip pat mano estetiką stipriai formavo gamta ir laikas, praleistas Pietų Prancūzijoje. Ten atradau spalvų, šviesos, lengvumo ir natūralaus grožio pajautimą.
D. Mano estetikos pradžia visada yra gamta. Tik joje išgirstu tikrąjį save, o ne savo baimes. Ten tarsi susijungia visi taškai ir tampa aišku, kur judėti toliau. Man svarbu, kad kūryboje būtų kuo daugiau lengvumo – tiek, kiek tai priklauso nuo paties žmogaus.
Didžiausias įkvėpimas man yra Lietuvos fotografijos mokykla. Užaugau tarp jos autorių ir bendruomenės, kuri mane formavo ne tik kaip fotografą, bet ir kaip asmenybę. Jaučiu atsakomybę šią istoriją tęsti ir skleisti per savo galeriją. O visa kita ateina iš šviesos, erdvės, ramybės ir nuolatinio noro tapti geresne savo paties versija. Didžiąją gyvenimo dalį praleidau keliaudamas po pasaulį, ieškodamas ne tik gerų kadrų, bet ir žmogų formuojančių patirčių.
Pabaigai... Gyvename pasaulyje, kuriame kasdien regime tūkstančius vaizdų. Kodėl, jūsų manymu, žmogui vis dar reikia galerijos – vietos, į kurią ateinama ne tiesiog pažiūrėti, o iš tiesų patirti meną?
D. Keliaudamas kiekvienoje naujoje vietoje pirmiausia eidavau į galerijas. Iki šiol didžiulį įspūdį man palikusi nedidelė fotografijos galerija Marakeše – labai paprasta erdvė su terasomis ir sodais, kuriuose fotografija tiesiog natūraliai gyveno.
Gyvenimas Londone apskritai pakeitė mano mastelio suvokimą. Pamenu, vieną vakarą sėdėjau ant tilto, žiūrėjau į naktinį miestą ir pagalvojau: „Okay... čia tiesiog daugiau vietos nei Kaune.“ (Juokiasi.) Toks suvokimas išplečia akiratį. Vėliau ne kartą lankiausi galerijoje Fotografiska Stokholme – jos konceptas stipriai prisidėjo prie mano supratimo, kokia gali būti šiuolaikinė fotografijos galerija. Gyvendamas Los Andžele sutikau vieną mėgstamiausių savo fotografų – Terry Richardsoną. Nusipirkau jo knygą, gavau autografą – tuo metu tai man buvo milžiniškas įvykis.
Šiandien, kai gyvename greito turinio pasaulyje, tokių vietų reikia kaip niekada. Fotografija nėra greitas turinys – ji turi išgyventi ilgiau už kūrėją. Galerija žmogų sulėtina. Ji kviečia ne tik žiūrėti, bet ir suvokti, išjausti, mąstyti ilgiau nei trumpa akimirka socialiniuose tinkluose. O kartais – ir atrasti savo paties kūrybiškumą.
G. Man labai artima Vytauto Mačernio mintis apie gyvenimą po ūkanotu nežinios dangumi. Visi nuolat ieškome, bet retai kada turime aiškius atsakymus. Mūsų galerija gimė būtent tokiame ieškojime ir iki šiol keičiasi kartu su mumis. Gyvename visuomenėje, kurioje nuolat klausiama, kas bus toliau, tačiau ne visada reikia viską žinoti iš anksto.
Norime, kad „Hidden Four“ taptų vieta, kurioje žmogus meną patiria ne tik akimis, bet ir per erdvę, medžiagas, šviesą bei atmosferą. Tokios vietos kaip galerijos, muziejai ar interjero ekspozicijos žadina smalsumą, o jo šiandien, man atrodo, labiausiai ir trūksta. Greitas turinys smalsumą slopina, o mes norime, kad žmogus bent trumpam sustotų. Per dvejus galerijos kūrimo metus įsitikinome, jog žmonės pasiilgo tikros, gyvos patirties. Būtent ją nuo šio rudens ir norime jiems pasiūlyti.